G. Mažeikis. Ar žlungant civilizacijai Minskas gebės pasiūlyti diplomatiją?

Vakarai ir Rusija, ir juo labiau „Novorusija“ kalba siskirtingų tikrovių kalba, remiasi vieni kitiems prieštaraujančia informacija, alternatyviais argumentais, vadovaujasi įniršiu, įžeidimais ... Augančių karinių, ekonominių, ideologinių, net civilizacinių įtampų aplinka prielaidauja tam tikrus kognityvinius gebėjimus diplomatiniam tarpininkavimui ir susitarimams paskatinti. Visos pusės norėtų laimėti: ir Ukraina, ir Rusija, Ir Vakarai, tačiau šiandien nei karinė, nei propagandinė pergalė neįmanoma. Todėl šalys negali nesiderėti. 

Ant kortos ne tik Ukraina, bet ir Europos, vadinasi, ir Rusijos ateitis. A.Lukašenka, Minskas šia proga atrodo yra pasirengę ir užtikrinti tarptautines diplomatijos pastangas ir koketuoti, rinkti tarpininko laurus. Tačiau ar lemiamas tarpininko vaidmuo, kurį bando užimti Baltarusijos URM, jos diplomatų pastangos yra pakankamos, kai kalbame apie visų keturių pusių interesus: Rusijos naujosios ideologijos būti alternatyva JAV, „Novorusijos“ – įgauti vis daugiau autonomijos, net jei Maskva tam prieštarautų, Ukrainos, žūtbūt išsaugoti savo suverenumą, ES išplėsti savo įtakos ribas ir neleisti plisti Maksvos pasaulio sindromui?

Vakarų civilizacijos raida iki pat XX amžiaus imtinai buvo susijusi su diplomatijos menu, kuris kaskart būdavo paverčiamas paprasta biurokratija į valdžią atėjus tironams, pučistams, autoritariniams populistiniams, totalitariniams režimams. Diplomatijos meno griūtis lydėjo naujuosius režimus: leninizmo ir stalinizmo, nacizmo, F. Castro, Šiaurės Korėjos, Islamo valstybės ir t.t. Su analogiška administruojamų valdininkų kvazidiplomatija susiduriame Maskvos de facto administruojamose „tarsi-valstybėse“: Padniestrės, Abchazijos, Pietų Osetijos, Krymo. Sukurtos teritorijos, dėl kurių nebesiderama ir kurios išnyko iš diplomatijos lauko.

Rytų Ukraina kol kas yra išimtis. Diplomatija neišnyksta, jei tik gyvas konfliktas sąlygoja valstybėms būtinus tarptautinius, vadinasi, ekonominius, tarpideologinius, tarpreliginius, tarpkultūrinius, tarpcivilizacinius santykius. Ar tai galioja ir Baltarusijai su jos autoritariniu režimu? Sakyčiau, ne. Pavyzdžiui, aukštoji diplomatija patyrė nuosmukį, tačiauneišnyko ir Lenino bei Stalino režimų metu, kai nauji diktatoriai buvo priversti kreiptis pagalbos į senuosius, išsilavinusius diplomatus ar net Rusijos caro aplinkos asmenis, prašydami ne tik tinkamo atstovavimo, bet ir patys vykdydami susitarimus. Kaip pavyzdį nurodysiu imperijos generolo dukrą, caro dvaro gražuolę, vėliau aistringą revoliucionierę, ryškią Stalino oponentę ir vis dėlto jo diplomatę Švedijoje II Pasaulinio karo metu Aleksandrą Kolontaj.

Diplomatija tarpininkauja, medijuoja ir todėl remiasi ne tik tarptautinių santykių išmanymu ir pagalbiniais administravimo gebėjimais, bet ir simboliniais, įtarpinimo menais: hermeneutika, arba alegorinių reikšmių aiškinimu; poetika, arba meninių kūrinių supratimu; dialektika, arba gebėjimu svarstyti prieštaravimus; retorika, arba, kupina analogijų ir istorinių palyginimų gražiakalbyste. Šie menai yra būtini supratimo aplinkai sukurti esanti didelėms skirtybėms, dramatiškoms prieškario ir karo būsenoms, kai tarptautinė teisė ir susitarimai jau yra suspenduoti ar atmesti, kai grąžinti status quo nebeįmanoma, kai reikia kurti pasaulį iš naujo, nes pergalės siekimas yra pražūtis visoms pusėms.

Tada ir reikalingi aukštieji diplomatijos gebėjimai, kurių mokantis tarptautinės politikos bei vykdant administracinę karjerą sunku, beveik negalima įgyti. Tačiau diplomatijos, o ne tarptautinio administravimopašauktis ir yra tarpininkauti skirtumus ir jų galias, derinti nepanašumus, aiškinti prieštaravimus. Vadinasi, diplomatai turi būti jautrūs ne tik prieštaravimams, bet ir gabūs alegorinei kalbai, kuri ją įveikia, subtiliai ironijai, dėl kurios pateikiami neįžeidūs kontrargumentai. Reikalinga suvokti visą politinę antitetiką: kai viena šalia kitos gali būti dvi teisingos, tačiau viena kitą visiškai neigiančios teorijos. Diplomato privalumas yra skirti teorijas ir religijas, etiketus ir stilius, atpažinti ir vertinti retorinius palyginimus ir gerą žurnalistiką.

Nuo pat antikos, diplomatai buvo siejami su Hermio triksteryste, t.y. gebėjimu saikingai gudrauti: niekada nemeluoti, nors ir nesakyti tiesos; su galimybe peržengti įstatymų ribas, bet netapti ekstremistu ir marginalu. Diplomatijos atgimimas sutampa su Vidurinių amžių brandžiu laikotarpiu: XII-XIII amžiais, kai Vakarų Europoje pradeda plisti ir išauga meilės ir diplomatinių laiškų rašymo, kreipimosi menas: artedictaminis, kuris tik gerokai vėliau tapo ritualizuota, formalizuotadiplomatine kalba. Išpuoselėtas flirtas ir buvo: nemelavimas nesakant tiesos.

Įdomu tai, kad išmanusis diplomatinių ir kartu meilės laiškų rašymas sutapo su dvaro kultūros ir politikos raida bei kurtuazinės – aukšto stiliaus – meilės užgimimu. Suvokti dvaro favoritų ir favoričių intrigas reiškė rasti kelią į monarcho ar karalienės širdį, o rengti derybas – remtis patikėtais favoritais – išsilavinusiais diplomatais. Diplomatijos istorikai sutinka: humanitas gebėjimai, užkulisinės derybos, kurtuazija ir flirtas, manieros ir retoriniai nuodai – visa tai brandino didįjį diplomatijos meną. Mažiau diplomatai buvo siejami su logika ir moksline scholastika, su teise ir administravimu, kurie nors ir užtikrina formaliąją derybų aplinką, tačiau nesuteikia joms nei turinio, nei energijos, nei paverčia skirtybių dialogu.

Humanistikos ir retorikos gebėjimai ir susijęs išsilavinimas buvo būdingas didiesiems pasaulio profesionaliems diplomatams, padariusiems svarią įtaką tarptautinių santykių raidai: humanistui (stilistui, literatūros žinovui, bet ne filantropui) N. Machiavelli, rašytojai ir humanistei G. Mistral, žurnalistei ir teisininkei M. Albright, žurnalistei ir rašytojai Cl. B. Luce, literatūros kritikui ir poetui J. W. Johnsonui ir kiti. Vis dėlto nepainiokime išlavintos humanistikos ir dialektikos su filantropija ar tolerancija. Vienas garsiausių visų laikų diplomatų ŠarlisTaleiranas (Talleyrand) buvo puikus poetikos ir stilistikos žinovas, išmanęs apšvietos eseistiką ir kartu itin ciniškas, negailestingas pralaimėjusiems intrigantas. Kas šiandien iš diplomatų turi progą sušvisti savo gebėjimais organizuojant Minsko susitikimus? Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makejus? Jis turi pakankamą humanitarinį išsilavinimą, puikiai išmano protokolą (kurtuaziją), jautrus ir imlus Lukašenkos triksterystei, kita vertus, klasikinis administratorius ir nepasižymėjęs jokiomis dramatiškos sėkmės tarptautinėmis derybomis.

Diplomatijos dalis yra įvairios sankcijos, įspėjamosios akcijos ir brangios dovanos, orumo pasiūlymai. Paprastai sankcijos yra lydimos retorinio gesto ir pauzių, kai galios argumentai derinami su širdies jausmų ar savigarbos išsaugojimo pasiūlymais ar paskatinimais. Štai kodėl ES itin laipsniškai, su didelėmis pauzėmis ir galybe išlygų įvedinėja Rusijai sankcijas, palikdama plačius koridorius diplomatinėms deryboms, galvodama apie Kremliaus lyderių orumo išsaugojimą ir nesiveldama į isteriškus gandų dumblynus. Išmintingam pralaimėtojui siūloma ramybė ir net šlovė, šeimos ir favoritų gerovė, jei tik šis girdi ir vertina galios ir stiliaus užuominas. Tuo tikslu buvo kuriami „tarptautiniai rūmai“: pralaimėję lyderiai gaudavo vilas ir vietą laimėjusiojo patariamuosiuose organuose, o ne būdavo nukirsdinami kaip barbarybės laikais.

Diplomatija sugeba sukurti dviprasmybės ir net reikšmingo populiarumo vaizdą: M. Gorbačiovas laimėjo ar pralaimėjo? Tačiau atlygis jam už diplomatų girdėjimą ir išmintingą derybų vedimą: pripažinimas tarptautinėse organizacijose ir tribūna geriausiuose pasaulio universitetuose. Štai kodėl diplomatija yra daugiau nei teisė, o tarptautinė ir civilizuota išmintis. Jos masalas Baltarusijai – galimybė grįžti į Europos tarptautinės diplomatijos aukščiausią lygą.

Geras ciniškos ir retoriškos diplomatijos stilius: remti supratingus valdovus ir jų padėjėjus (favoritus), rodyti juos kaip pavyzdį akliems autoritariniams lyderiams. Kita vertus, savimylos tironai, religinės ar klasinės tiesos fanatikai, karo žiaurumųmėgėjai nustumia į šalį derybų ir kultūros meistrus. O pralaimintiems lyderiams nelieka jokio kito pasirinkimo, kaip pergalė arba žeminanti mirtis. Tačiau Minskas, jo autoritarinis lyderis A. Lukašenka ir jo URM imasi aktyvaus derybininko ir diplomatinių susitikimų rengėjo vaidmens. Diplomatiniame pasaulyje tai laikoma išmintimi ir geru tonu.

Diplomatijos pakilimui asistavo kurtuazijos ir poezijos žydėjimas, o derybų meno saulėlydžius lydi plėšimai ir prievartavimai. Ir tai suvokiama: diplomatija ir kurtuazija remiasi kūrybinga sublimacija: aistrų suvaržymu, nirtulio ar geismo suspendavimu, jų pavertimu kultūrai priimtinomis formomis. Išsilavinusių favoritų dvaras yra erdvė stilingiems argumentams, dovanojamas menas ir kultūra yra alternatyva karo šlovei. Priešingai, tiesmuko kalbėjimo ir veiksmo šalininkai, politinių mitų ir totalitarinių ideologijų atstovai yra linkę išlaisvinti godulį ir geidulį, leisdami savo opryčnikams ir kariuomenėms plėšti ir prievartauti. Pavyzdingas yra Sovietų kariuomenės įsiveržimas į Rytų Prūsiją, Karaliaučių. Tada, pasak liudininkų ir tyrėjų, neapykanta nacistams ir tikėjimas sovietine propaganda virto masiniais vokiečių šeimų žudymais ir moterų prievartavimu. Tarptautinė diplomatija nustėrusi tylėjo. Ne menkesnius vyrų genocido ir moterų prievartavimo atvejus aptiksime ir Jugoslavijos karo metu. Diplomatija tuo metu buvo nebeįmanoma. Ją keitė ultimatumų, tiesmuka kalba ir tiesioginiai karo veiksmai.

Panašią prievartą ir diplomatijos nebuvimą aptiksime ir II karo su Čečėnija metu, kai Kremlius ginė jau ne Konstitucijos idėją (kaip I Čečėnijos karo metu), o vieningos Rusijos ideologiją. Tada prasidėjo kaimų ir miestų „valymai“, taip pat kupini moterų prievartavimo (pavyzdinė – pulkininko J. Budanovo byla). Diplomatija netenka erdvės, būtinos tarpininkavimui distancijos, kai lyderiai skatina savo priešus „knežinti tualetuose“, „ar pjauti jų pautus“ ... kai galvoja vulgaria šneka, kai gebėjimus – hermeneutiką, poetiką, dialektiką, retoriką – užgožia kumštis ir propaganda, kai dvarai netenka kurtuazinių užkulisių. Atrodo, karas Rytų Ukrainoje pavojingai artėja prie ribos, kai diplomatiją gali keisti tiesioginiai jau kitokio karo veiksmai. Ar Minskas, tokiomis sąlygomis, gali pasiūlyti priimtinus skirtingoms pusėms užkulisius ir kontekstus?

Dabartinio Luhansko-Donecko karo metu pasaulinė diplomatija dūsta, patiria saulėlydžio nusivylimą, įžengiaį kylančios barbarybės laiką. Su kuo ir kur galima derėtis? Ar ten yra koks „dvaras“, stilius, kultūros reikšmės suvokimas? Tie, kas stebi šį karą, gali puikiai sekti civilizacinį nuosmukį ir prieštaringo, purvino, pakeistinio mąstymo įsiviešpatavimą. Naujas „Ruskij mir“, „Novorosija“ suvokimas tampa vis mažiau filosofiškas, slavianofiliškas, o daugiau tiesmukas, melagingas, brutualus, atviras prievartai, tačiau labai populiarus. Minios, masės renkasi žvėrėjimo kelią, o nauji lyderiai – pataikauja kultūros ir civilizacijos žlugimui karo apimtuose regionuose.

Panašus aklo karo sindromas įsimeta ir į kai kurių Ukrainos Rados politikų galvas, kviečiančių karui iki Maskvos paėmimo. Žvelgiant į kylančio didžiojo, naujo karo grėsmę Europoje nėra aišku, ar Kremlius bevaldo šimtus nuo grandinės nutrūkusių aistringų ideologų ir kieto kumščio gerbėjų ir ar yra kokia nors kultūrinė derybų erdvė?

Intervencijos, sumišusios su pilietiniu karu, chaosas, karingas populizmasyra blogas laikas diplomatijai, tačiau be jos civilizuotas pasaulis negalimas. Ši daugiamatė, labai sudėtinga konflikto situacija ir dovanojo Minskui iššūkį laikinai tapti Europos diplomatijos sostine.
Tarptautiniu požiūriu sutariama, kad ši politinė erdvė gali vienodai priimti ir „Novorosijos“ gynėjus, ir Kremliaus žvaigždes, ir Europos atstovus. Lukašenkos dvaras, jo valdomos medijos, daro visa, kas leidžiama, kad tik susitikimus vainikuotų diplomatinė sėkmė. Tačiau ar Lukašenkos aplinka pakankamai subtili, ar geba užmegzti intrigą, parengti užkulisius, ar turi hermeneutinių, retorinių, poetinių, tarpkultūrinių gebėjimų paskatinti susitarimus, ar turi tam politinės galios ar tik asistuoja Kremliui?