G. Česnakas. Strateginis Rusijos pralaimėjimas

Rusija prisijungė 2 mln. gyventojų teritoriją, kurioje rusai sudaro apie 60 proc. gyventojų, kartu išsprendė Sevastopolio laivyno bazavimo klausimą visam laikui, o tai suteikia galimybes plėtoti Juodosios jūros laivyną, be poreikio tai derinti su Ukraina. Rusijos karinės galios projekcijos galimybės išaugo, taip pat galimybės vystyti naftos ar dujų gavybą Juodojoje ir Azovo jūroje. Krymo aneksija kartu potencialiai leidžia padidinti dujų kainas Ukrainai, Maskvai argumentuojant, kad 2010 m. sutartis tapo niekine.

Rusijai pavyko prisijungti teritoriją, kuri siekia apie 40 proc. Lietuvos dydžio. Maskva taip pat daro prielaidas, kad jos veiksmai leis sustiprinti politinę ir diplomatinę įtaką tarptautinėje sistemoje. Šie veiksmai turėjo įbauginti pirmiausia posovietinės erdvės valstybes, kuriose yra didelės etninių rusų ir rusakalbių grupės (Estija, Latvija), parodyti kitoms šalims, kad Rusija gali bausti ne tik ekonominėmis, bet ir karinėmis priemonėmis. Tai turėjo priversti šias šalis labiau atsižvelgti į Maskvos interesus, priimti savotišką Suomijos politiką. Maskva siekia Ukrainą priversti visam laikui priimti balansavimo politiką, keldama baimę, kad jos integralumas bet kada gali būti pažeistas, jeigu Ukraina pradės pernelyg orientuotis į Euroatlantinę erdvę. Rusija tikisi, kad tai ją pavers lygiaverte žaidėja Jungtines Amerikos Valstijas, o Europa, būdama priklausoma nuo energijos išteklių, bus linkusi labiau atsižvelgti į Rusijos pozicijas. Vis dėlto, Maskvos veiksmai gali būti jos strateginis pralaimėjimas.

Agresyvūs veiksmai neabejotinai suteiks impulsą NATO konsolidacijai ir sugrįžimui prie šio aljanso istorinio vaidmens – Europos saugumo užtikrinimo. Kartu tai reikš daugiau JAV Europoje ir neabejotinai – mažiau Rusijos. Europos valstybės, įsivaizdavusios, kad gyvena postmoderniame pasaulyje, kuriame kariniai konfliktai įmanomi tik Afrikoje ar Azijoje, vėl susirūpins saugumu – didins išlaidas, kurių taip patogiai buvo vengiama, akcentuojant ekonominės krizės pasekmes ar socialinį saugumą. Europos Sąjunga, kad ir kaip sunku būtų kai kurioms jos narėms tai pripažinti, įgijo priešą, o psichologiškai niekas taip nekonsoliduoja kaip bendras priešas. Tikėtina, kad ES integracija gilės, o jos aktyvumas tarptautinėje sistemoje išaugs. Nors ir bus siūlymų atsižvelgti į Rusijos interesus, tačiau ekonominė pagalba Ukrainai augs, taip pat ir Gruzijai ar Moldovai. Šios šalys nors ir netaps ES narėmis, tačiau ES joms suteiks specialų statusą.

Drauge Europa sieks mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Būtent energijos išteklių eksporto į Europą lėšomis finansuojama Rusijos karo mašina. ES ir toliau investuos į atsinaujinančių energijos išteklių technologijų plėtrą, sieks kurti išteklių importo alternatyvas. Dujotiekių iš Centrinės Azijos vystymas atrodo mažai tikėtinas, tačiau bus siekiama plėsti suskystintų gamtinių dujų importą, su viltimi, kad JAV pradės jų eksportą. Galiausiai, Baltijos ir Vidurio Europos valstybių pozicijos dėl Rusijos grėsmės nebebus laikomomis posovietine paranoja, bet sveiko proto balsu.

Rusija Ukrainą prarado amžiams. Nepaisant to, kaip vystysis Ukrainos politinė sistema ir ekonomika, o Ukraina neabejotinai susidurs su dideliais iššūkiais, ji galutinai atsisakė orientacijos į Rusiją. Paradoksalu, tačiau atplėšdama Krymą, Pietų Osetiją ir Abchaziją, Rusija aplink save kuria galios sklaidą izoliuojantį žiedą. Kazachstanui, kuris priklauso Muitų Sąjungai ir Eurazijos erdvei, taip pat neramu dėl Rusijos veiksmų, tačiau autoritarinis režimas neturi kur trauktis, o ekonomikos sektoriuje tik kurti balansą prekiaudamas su Kinija. Centrinė Azija taip pat lieka izoliuotas regionas, tačiau Rusijos baimė vers jį elgtis atsargiai ir ieškoti Kinijos, Indijos ar Irano atsvaros.

Agresyvūs veiksmai net Kiniją paskatino atsargiau vertinti Rusiją ne dėl Rusijos grėsmės Kinijai, bet dėl Rusijos sukurtų precedentų, keliančių didelę grėsmę stabilumui Azijoje dėl ginčytinų teritorijų. Kinijai jaučiasi nesaugiai dėl Tibeto, o taip pat Taivanio, kurį laiko savo dalimi. Kinijai taip pat neramu, kad nestabilumas tarptautinėje sistemoje gali apsunkinti prekybą, o kartu ir Kinijos augimą, kuris priklausomas nuo eksporto. Įvykiai kelia nerimą ir Japonijai, kuri vis dar neužbaigė karo su Rusija dėl Kurilų salų okupacijos.

Rusija neįvertina, kad jos veiksmai kuria precedentus kvestionuoti jos pačios teritorinį vientisumą. Pekinas pasitelkdamas Maskvos taikytus argumentus gali kvestionuoti Tolimųjų Rytų, kuriame kinų skaičius nuolat auga, priklausomybę, o neeksploatuojami ištekliai teikia ekonominį pretekstą. Aišku, tokio konflikto tikimybė maža, tačiau ji egzistuoja. Iškreiptas tautų apsisprendimo teisės traktavimas, akcentuojamas Rusijos, Kinijai suteikia teisinį pagrindą „ginti“ kinų Tolimuosiuose Rytuose interesus. Alternatyvų paieškos Europoje mažins energijos išteklių importą iš Rusijos, o kartu ir jos biudžeto pajamas. Ekonominių sankcijų taikymas, nors ir paskatins Rusijos gamintojų plėtrą vidaus rinkoje, tačiau rinkos izoliacija ilgame laikotarpyje lemia konkurencingumo mažėjimą ir ekonominį atsilikimą.

Rusija išlaikys rinkas Muitų Sąjungoje ir bus priversta didinti eksportą į Aziją, kurioje gamyba išliks konkurencingesnė nei Rusijoje. Naftos kainoms esant ties 108–109 JAV dolerių riba, Rusijos ekonomikos augimas 2013 m. siekė tik 1,3 proc., o tai besivystančiai ekonomikai yra itin žemas rodiklis. Rusijos rublis sparčiai nuvertėja ir verčia eikvoti sukauptus valiutos ir aukso rezervus. Rusijos ekonomika lieka nemodernizuota, o ekonominės sankcijos, vargu, ar leis modernizuoti ekonomiką.

Kadangi Rusija nėra idėjiškai patraukli, siekdama plėtoti integracinius procesus ir kurdama dirbtines Krymo, Abchazijos ar Pietų Osetijos respublikas (de facto Rusijos Federacijos subjektus), ji turi teikti milžiniškas subsidijas ir dotacijas. Šios subsidijos ir dotacijos sukuria dar didesnį spaudimą Rusijos biudžetui. Minėtos teritorijos ekonomiškai nesivysto, tampa nekonkurencingos ir visiškai priklausomos nuo Maskvos finansinės pagalbos. Maskvos skirtos lėšos dažnai nusėda korumpuotų lyderių ir jų aplinkos bankų sąskaitose.

Nors V. Putino populiarumas auga, o režimas stiprėja, tačiau esant ekonominei stagnacijai, kuri jau reiškiasi, parama V. Putinui mažės, o konfliktas tarp interesų grupių Kremliuje stiprės. Rusija tikisi, kad ES sankcijos ilgai nesitęs ir greitai bus atnaujintas pilnavertis politinis bendradarbiavimas, kaip po invazijos į Gruziją. Rusija pervertino savo įtaką ir svarbą ES, kaip ir pozicijas tarptautinėje sistemoje. Įvertinus susiklosčiusią situaciją ir galimą tolimesnę įvykių eigą, Krymo aneksija ilgos trukmės laikotarpyje neatrodo racionali ir strategiškai pagrįsta.