Futbolas – tautos numylėtas našlaitis

Žinoma, tuomet didysis futbolas buvo išskirtinė sostinės pramoga, nes visos šalies sporto aistruolių dėmesį buvo prikaustę legendiniai Kauno „Žalgirio” krepšininkai, su Vladu Garastu bei Arvydu Saboniu priekyje darę perversmus sovietiniame ir europiniame krepšinyje.

Krepšinis Lietuvoje ir šiandien ant pakylos. Netgi tuomet, kai jam iškyla sunkių problemų, pagalba atsiranda. Užtenka prisiminti Kauno savivaldybės pasiryžimą paremti tą patį „Žalgirį” 15 milijonų litų. Futbolas, beje, ne tik Vilniuje, buvo paliktas seno kieme rūdijančio automobilio daliai, iš kurio neretai kas nors dar išsisukdavo ir pavogdavo kokią nors bent kiek naudingą detalę, o naujas, t.y. jaunuosius žaidėjus, lengva ranka parduodavo Rusijos klubams.

Neabejotina, kad svarbiausia priežastis, dėl kurios šiandien net negalima lyginti krepšinio ir futbolo padėties Lietuvoje, yra žmonės, po Nepriklausomybės atkūrimo ėmęsi kurti lietuviškas šių sporto šakų administravimo sistemas. Lietuvos krepšinio lygą (LKL) įkūrė vienas geriausių visų laikų krepšininkų Šarūnas Marčiulionis, sugebėjęs duoti bent pirminį impulsą krepšinio atgimimui ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir Lietuvos provincijoje.

Žinoma, galima pasakyti, kad krepšinį ir futbolą Lietuvoje lyginti sunku, nes pirmuoju atveju ir pergalių kraitis solidesnis, ir asmenybės, garsinančios Lietuvos vardą aikštelėje, yra daugiau nei iškilios.

Tačiau juk 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje visi taip žinojo ir garsiai skandavo Armino Narbekovo, Stasio Baranausko, Sigito Jokūbausko, Vaclovo Jurkaus ar Valdo Ivanausko pavardes, o Vilniaus „Žalgirio” stadiono tribūnose nebūdavo laisvų vietų.

Žinoma, LKL istorijoje pasitaikė kriminalais kvepėjusių atvejų, , tačiau tiek įvairių skandalų, kiek jų buvo LFF administruojamose struktūrose, sunku surasti bet kokioje Lietuvoje kultivuojamoje sporto šakoje. Klubų bankrotai, jokių lėšų futbolo infrastruktūrai, beatodairiškas ir pigus jaunų futbolininkų pardavimas į užsienį, konfliktai su nacionalinės rinktinės treneriais bei žaidėjais.

Tai tik dalis pavyzdžių, kuriuos galima pateikti apie V.Dirmeikį. Tačiau geriausias jų neabejotinai yra buvusio LFF vadovo sprendimas investuoti federacijos lėšas į majonezo verslą, aiškinant, kad greiti ir dideli dividendai pakels Lietuvos futbolą tarsi ant sparnų.

Pasižiūrėjus į sąlygas, kuriomis dabar rungtyniauja Lietuvos nacionalinė rinktinė bei vietiniai klubai, jau nekalbant apie treniruočių bazes, susidaro akivaizdus įspūdis, kad V.Dirmeikio sparnus prislėgę majonezo stiklainiai dar ir šiandien slegia visą Lietuvos futbolą.

Tačiau „pažanga” neabejotina, šiandien V.Dirmeikiui taikomos namų arešto sankcijos, laukiant teismo proceso. Tiesa, nei žiniasklaida, nei nauja LFF vadovybė, nei politikai, paprastai jautriai reaguojantys į rezonansinius nusikaltimus, neskuba viešai kalbėti apie tai, kada bus įvardyti V.Dirmeikio ir jo bendražygių „nuopelnai”. Teisiškai, žinoma, sąmoningas futbolo griovimas nėra rezonansinis nusikaltimas, tačiau realiame gyvenime didesnį rezonansą surasti sunku.

Tačiau V.Dirmeikio ir jo majonezinio futbolo era, reikia tikėtis, Lietuvoje baigėsi, nors nei klubų, nei rinktinės rezultatai nelabai tą rodė, o ir jauni talentai, galėdavę įlieti naujų jėgų į vietines komandas, toliau „sėkmingai” nusižaisdavo ne pirmos kokybės Rusijos klubuose.

Naujos viltys, susijusios su verslininko Liutauro Varanavičiaus atėjimu į LFF, šiandien, deja, nėra tokios ryškios, kokios buvo prieš pusantrų metų. Žinoma, pastarosios rinktinės pergalės nuteikia optimistiškai, tačiau prieš tai juk buvo ir gėdingų rungtynių. Tiesa, galima pasidžiaugti, kad bent jau treniruočių ir poilsio sąlygas rinktinė turi normalesnes. Net Gintaras Staučė pabrėžė, jog pagaliau futbolininkai gyvena, maitinasi ir ilsisi normaliai, apie tai buvo galima nebent pasvajoti futbolą valdant V.Dirmeikiui.

Tačiau Lietuvos futbolo čempionatas – A lyga sukeltų juoką daugeliui nors kiek šį žaidimą išmanančių žmonių. Vilniaus futbolininkai net oficialias rungtynes kartais žaidžia vadinamojoje „Marakanoje”, aikštėje šalia „Žalgirio” stadiono, kurios paviršius – žemė, smėlis ir žvyras.

Kai per televizorių parodo kokią nors A lygos turo apžvalgą, kartais pagalvoji, kad galbūt žiūri kokia nors laidą žemdirbiams, nes kamuolį spardančių futbolo žaidėjų fone matyti ganyklos su visais joms būdingais atributais, miškeliai bei sodybos.

Geriausiu atveju tai yra pasigailėjimo verti statiniai, kurių net nesinori vadinti stadionais. Beje, kadaise buvęs centriniu, Vilniaus „Žalgirio” stadionas geriausiai atspindi šią metamorfozę. Be futbolo čia kur kas svarbesnį vaidmenį vaidina rengiamos automobilių „bulių kautynės”, privalomas jų atributas autoservisas, švieslentė, kuri uždegta labiau primena planetariumo lubas, bei bilietų kasos, papuoštos užrašu „maisto prekės”.

Šiandien akivaizdu, kad Lietuvos nacionalinės rinktinės suduotą impulsą reikia išnaudoti, tačiau kažin ar tai įmanoma padaryti vien atskirų klubų ar LFF pastangomis. Potencialiai pelningą ir populiarų sportą paprastai remia ir valstybė. Tačiau biudžetinių lėšų, skiriamų futbolui, nepakaktų net vieno išvis dar veikiančių Lietuvos stadionų rekonstrukcijai.

Vilnius šiuo atveju taip pat yra bene geriausias pavyzdys. Galima suprasti, kad Rūdiškių „Vėtros” futbolininkai žaidžia stadione, labiau primenančiame ganyklų laukus, o Kėdainiuose tribūnas atstoja keletas suoliukų. Tačiau Vilniuje, tarp kurio turistų pasitaiko ir futbolo sirgalių, atvažiuojančių palaikyti savo komandas, futbolo reprezentacijai neskiriama jokio dėmesio.

Čia kyla nauji administraciniai pastatai bei verslo centrai, paminklai, tiltai, požeminiai garažai, tačiau tarp jų populiariausio pasaulyje sporto šakos arenai vietos nėra. Vietos yra tik požiūrio į ją paminklui – kadaise pradėtam statyti Šeškinės stadionui, kurio griuvėsiai šiandien rymo šalia „Akropolio”. Iš tiesų puikus reprezentacinis sostinės darinys.

Kai pirmieji dienraščių puslapiai sumirgėjo antraštėmis apie lietuvių futbolo stebuklą, o populiariausia nuotrauka tapo įvartį į geriausio pasaulio vartininko Oliverio Kahno vartus mušantis Tomas Ražanauskas, LFF vadovai iš pasitenkinimo galėjo trinti rankas, nes ir Kauno stadione lietuvių rungtynes su škotais stebėjo Prezidentas Rolandas Paksas, o politikai suskubo rodyti dėmesį futbolui ir žarstyti pažadus.

Tačiau kažin ar džiaugsmas buvo toks, koks aprašytas prieš tai. Lietuvos politikų pažadai sportui, ypač tuomet, kai jie nesusiję su krepšiniu ar disko metiku Virgilijumi Alekna, retai kada išsipildo. Tačiau šiandien juk niekas nepraleis progos pasišildyti Lietuvos futbolo šlovėje. Net ir Artūras Zuokas pareiškė, jog mato Lietuvos futbolo atgimimą ir sieks padaryti viską, kad šis žaidimas sugrįžtų į sostinę.

Galima padėkoti nebent ilgai dirbusiems ir daug alaus turėjusiems barams bei policininkams, nevykdžiusiems to paties A.Zuoko įsakymo neleisti gerti alaus viešose vietose, nes priešingu atveju škotų sirgaliai Lietuvos sostinę prisimintų tikrai ne iš pačios geriausios pusės.

Kitaip tariant, gerai, kad bent pramogų infrastruktūra nors kiek sušvelnino tuos kraupius įspūdžius, kurie turėjo likti kiltais pasipuošusiems svečiams, atėjusiems stebėti Lietuvos ir Škotijos jaunių rinktinių susitikimo.