F.Latėnas. Kultūra privalo grįžti į visuomenės lyderius

Kultūros lyderystė visuomenėje, kuri kaip siekis yra įvardinta šio pranešimo pavadinime, nėra ta lyderystė, kuri užsitikrinama alkūnėmis ir į jas panašiomis galiomis. Kultūros lyderystė visuomenėje, kurios geidžiame, kuri būtina, - visai kitokia. Ją profesorė Viktorija Daujotytė yra taip įvardinusi: „Kultūra yra didžioji šviesiųjų pasaulio jėgų vienybė. Tik kultūra begali bandyti pasaulį ištraukti iš melo ir smurto bedugnės. Kultūros žmogus su niekuo nelenktyniauja svarbumu, niekur nesiskverbia, nesiekia pirmenybės ir pripažinimo. Kuo kultūra didesnė, tuo ji tylesnė.“

Mūsų kultūros politika per dvidešimt dvejus atkurtos mūsų valstybės metus ne visada paisė šiais profesorės žodžiais įvardintos kultūros esmės, o kartais net priartėdavo prie visiškai destruktyvaus jėgos struktūroms būdingo valdingumo ar dekoratyvaus tuščiažodžiavimo. Mūsų kultūros „vadai“ dažnai buvo, kaip jiems atrodė - kultūros ir meno karaliai ar dievai, o ne kultūros gyvybę puoselėjančios pilnavertės meno ir kultūros asmenybės, kurios tarnauja kultūros srities plėtotei.

Kultūros politikos formavimas ir administravimas vis labiau panašėjo į ūkinių struktūrų valdymą, kur subtiliųjų prasmių argumentavimą pakeitė ciniškai susigalvojami vadinamieji politiniai sprendimai, tokie kaip prof. Sauliaus Sondeckio išvarymas iš filharmonijos, Valdovų rūmų atkūrimo įstatymo ciniškas nepaisymas, destruktyviausios rietenos ir bet kokią etiką paminantis Nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ sukūrimo ir įgyvendinimo darbų žlugdymas, kai kultūros ir meno žmonės buvo padaryti politikų įsivaizduojamais nusikaltėliais, grobuonimis ir kitokiais siaubūnais. 

Retos pažangos ir dažnos atžangos bangos nuo 1990-ųjų iki šių dienų į visas puses blaškė daugybę valstybinių kultūros plėtros koncepcijų, strategijų, programų, kurias vieną po kitos kaip popierinius laivelius skandindavo vyriausybinių institucijų taktiniai veiksmai, o pirmiausia - mokesčių naktinė reforma, kuri Europoje neturėjo jokių analogijų. 

Tad Respublikos Prezidentės parlamentui pateiktas ir 2010 m. Seimo patvirtintas nutarimas – „Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės“ yra tarsi paskutinė galimybė – lyg mūsų kultūrinio išsigelbėjimo Nojaus laivas. Svarbiausias šio strateginio dokumento teiginys - „Kultūra yra valstybės pamatas“. Metaforinis žodis “pamatas” yra vienas svarbiausių mūsų tautos likimo raktažodžių, nuo pat pirmosios lietuviškos knygos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – nuo Mikalojaus Daukšos „Postilės“ Prakalbos į malonųjį skaitytoją, kuriame randame mūsų kultūros pamato kaip nacionalinės tapatybės trinarį įvardinimą: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?”

Tėvų žemė, papročiai ir gimtoji kalba ir šiuolaikinio pasaulio elektroninėje atvirybėje lieka mūsų kultūros pamatu, mūsų tėvynės esmės pagrindu. Jei jo nebūtų, neturėtume nei egzilio erdvėse sukurtų prasmingiausių meninių vaizdinių, nei mus visus siejančio tėvynės ilgesio. Dar sovietmečiu dramaturgas Juozas Grušas, kartu su Tautos dainiumi Justinu Marcinkevičiumi giliausiai apmąstęs tautos ir jos kultūros likimą, istorinėje dramoje „Unija“ karaliaus Žygimanto Augusto žodžiais, kurie ištariami lemtingą valandą Liublino pilyje lietuvių delegacijai, ir kuriuos dabar pakartosiu čia, mūsų Valdovų rūmuose, teigia: “Tėvynė – sąvoka moralinė. Žmogus širdy nešiojasi Tėvynę. Tik tas jos nepraras, kas nenorės. O jūs vis manote, kad unija atims tėvynę.”

Mūsų gyvenimas pilnas paralelių, sąšaukų, vidinių ir išorinių jungčių, matomų ir nematomų sankirtų, unijų, kurios neišvengiamos dabarties pasaulio atvirojoje erdvėje. Mąstant apie kultūros pamatą, apie fundamentą, ant kurio galime statyti dabarties mūsų valstybės kultūros politiką, būtina, kaip Sąjūdžio mitinge Atgimimo metas siūlė poetas Sigitas Geda, „dar sykį sugrįžti į tvirčiausias iš tvirčiausių pilių ir tvirtovių – į lietuviškas galvas, kad išsilaikytume ne kaip trečiarūšė, o unikali tauta tarp tautų, suvereni valstybė tarp tokių pat suverenių valstybių“. Poeto mintimi, „kiekviename žingsnyje, kiekvienu savo žodžiu ir veiksmu mes turėtume siekti, kad mūsų veiksmas, funkcija pereitų į plastiką, o plastika į dvasią, - grožio ir gėrio vienybę.“

Birželio 30 d. sukako dveji metai, kai Lietuvos Respublikos Seimas beveik vienbalsiai patvirtino strateginį mūsų kultūros politikos dokumentą - „Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires“, paskelbusias, kad kultūra yra mūsų valstybės pamatas, o Vyriausybėje patvirtintas ir jų įgyvendinimo 2012-2014 m. tarpinstitucinis veiklos planas, kurio realiam vykdymui įvardinti geriausiai tinka Hamleto frazė: „Tai tik žodžiai, žodžiai, žodžiai“.

Kad taip yra, patvirtino ir Prezidentė, Seime metiniame pranešime atvirai įvardindama, kad mūsų kultūros tapatybės puoselėtojai bibliotekininkai dirba „už pašalpos dydžio algą“. Muziejininkai, kurių rankose nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme įvardintas mūsų kultūros paveldas, kurie atstato ir šiuos svarbiausius Lietuvos istorijos rūmus, gauna dar mažiau. Tad natūralu klausti, ar mūsų valstybės realioje politikoje kultūra yra tarp lyderių, ar ji - valstybės pamatas, ar tik pašalio sritis, kuriai tenka valstybinio dėmesio ir finansų likučiai? Ar valstybėje, kuri teigia, kad kultūra yra jos pamatas, gali būti vykdomi priešingi veiksmai? Štai keletas faktinių duomenų apie realiąją padėtį.

Didžiulės viltys buvo siejamos su Europos Sąjungos fondų parama, tikintis, kad ji bus skirta ir kultūros, ir meno įstaigų pastatų, ir įrenginių infrastruktūros modernizavimui. Atsitiko kitaip: tiesiogiai kultūros įstaigos, skirtingai nuo švietimo, mokslo, sveikatos, profesinio ugdymo ir kitų sričių institucijų šios Europos Sąjungos fondų finansinės paramos negavo, tarsi muziejai, bibliotekos, teatrai ir koncertinės organizacijos nebūtų tokia pat valstybinės infrastruktūros dalis. 

Kultūros institucijoms buvo leista šiek tiek paramos gauti per Ūkio ministerijos administruojamą programą „Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo išsaugojimas ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai“ bei pastatų energetinio taupymo programą, tačiau, pabrėžiu, tiesiogiai kultūros įstaigų infrastruktūrai lėšos nėra skiriamos, nors būtent šis valstybės viešasis sektorius yra skurdžiausias ir labiausiai stokojantis dėmesio. Kiekvienas pastabesnis žmogus, net nežinodamas valstybės ES lėšų skyrimo prioritetų, eidamas gatve gali įsitikinti: lentos, skelbiančios, kad objektas modernizuojamas iš ES ir valstybės lėšų, stovi prie darželių, mokyklų, kolegijų, universitetų ir akademijų, poliklinikų ir ligoninių, nes būtent ši infrastruktūra valstybei yra prioritetinė. Tačiau tiesiogiai nei bibliotekos, nei muziejai, nei filharmonija, teatrai, kitos kultūros ir meno įstaigos pastatams tvarkyti lėšų negauna, nors daugelis jų yra pačios reprezentatyviausios viešosios erdvės, į kurias rengti valstybės protokolo renginių taikosi valstybės vadovai, konferencijoms bei kitiems forumams renkasi valstybės politinės partijos, asociacijos, judėjimai.

Blogiausia, kad nieko realiai valdančiųjų neketinama keisti dabar detalizuojamame kitame ES finansinės paramos etape: ir nors Seimo patvirtintoje valstybės pažangos strategijoje yra daug gražių žodžių apie kūrybingumo skatinimą, bet strategijos įgyvendinimo priemonėse kol kas Kultūros ministerija vedžiojama už nosies – jai žadamas viską apimsiantis horizontalus prioritetas, bet neįrašoma nei vieno langelio su finansavimo apimtimi. Kas tai – gudri veidmainystė ar savęs pačių apgaudinėjimas, o gal – tiesiog nemokšiškumas? 

Ministro Pirmininko tarnyboje dirbančiame etatinių politinių patarėjų korpuse nėra nė vieno patarėjo kultūrai. Dabartinis vyriausybės vadovas yra pirmasis Lietuvos premjeras, kuriam patarėjo kultūrai neprireikė, tad gal nebuvo kam Ministrui Pirmininkui ir pasakyti, kad valstybės pamatu Seimo paskelbtai kultūrai ES lėšų taip pat skirti yra ir bus būtina tiesiogiai kaip švietimo, mokslo, socialinės ir kitų sričių infrastruktūrai? Skirtingai nuo Lenkijos, Estijos ir Latvijos, Lietuva kultūros infrastruktūros modernizavimo iš ES fondų lėšų tiesiogiai nefinansuoja, šiai valstybės infrastruktūros sričiai skirdama tik Valstybės investicijų programos likučius. 

Skaudžiausia kultūros ir meno srities problema tebelieka naktinės mokesčių reformos padarytos klaidos, kai autorinių atlyginimų ir kitų meno paslaugų apmokestinimas peržengė visas sveiko proto ribas, o 2008 m. Vyriausybės patvirtinta „Kultūros darbuotojų darbo užmokesčio didinimo 2009 – 2011 metų programa“ be skrupulų buvo išmesta į šiukšlių dėžę. Kažkodėl tik dabar Vyriausybės pradėtas kartoti žodis apie valstybės raidos tęstinumą šios vyriausybės veikloje trejus metus buvo nepopuliarus, nes blogio šaltiniu laikyti ankstesnės vyriausybės sprendimai buvo pilnai ignoruojami. 

Nors dar 1990 m., Aukščiausiajai tarybai formuojant pirmąją vyriausybę ir įkuriant bendrą Kultūros ir švietimo ministeriją, švietimas buvo suvoktas kaip kultūros dalis, tačiau faktinėje valstybės biudžeto planavimo sistemoje liko brežnevinė gradacija, vienai kultūros daliai – švietimui – ir toliau taikant ženkliai aukštesnę darbo atlygių pakopą. Todėl ir turime šiandien atvirai diskriminacinę situaciją, kai operos teatro primadona, kelis dešimtmečius dainuojanti nacionalinėje scenoje ir geriausiose pasaulio salėse, gauna ženkliai mažesnį atlyginimą, nei jos amžininkė mokytoja metodininkė bet kurioje Lietuvos mokykloje. Štai ką skelbia faktiniai oficialiosios mūsų statistikos duomenys: švietimo įstaigos vadovo atlyginimas beveik du kartus (1.78) didesnis už kultūros įstaigos vadovo atlyginimą, įskaitant ir nacionalinės kultūros ir meno įstaigos vadovus. 

Pedagogo su aukštuoju mokslu atlyginimas yra beveik pusantro karto (1.47) didesnis už kultūros darbuotojo su aukštuoju mokslu atlyginimą: viešosios statistikos nustatytas jų faktinis atlygių skirtumas - 1116 litų. Visiškai neatsižvelgiama, kad, skirtingai nuo normaliu dienos laiku dirbančių pedagogų, kultūros srities žmonės dirba vakarus iki gilios vėlumos, savaitgalius, kai tuo metu valdininkai net įsigudrino už dalyvavimą renginiuose ne darbo metu, pvz.: Kaune už buvimą Vasario 16-osios Šv. Mišiose, gauti  kompensacijas. Dabar eilinis įstaigos prie Finansų ministerijos valdininkas gauna daugiau už kultūros ir meno įstaigos vadovą, kurių atsakomybės laipsnių neįmanoma net palyginti. Respublikos Prezidentės tik ką perskaityto metinio pranešimo ištara, kad „bibliotekininkai gauna pašalpos dydžio atlyginimus“, yra absoliučiai šiuos faktus patvirtinantis teiginys. Estija per dvejus pastaruosius metus kultūros sričiai didino finansavimą po 15 proc., o specialiosioms strateginėms kultūros programoms parengti ir vykdyti sukūrė ilgalaikę skatinimo sistemą. O kur mūsų sistema? 

“Pavyzdys”, kaip galima pasiekti neatsakingo elgesio viršūnę, buvo Žalgirio mūšio didžiojo jubiliejaus minėjimo 2010 m. valstybinė programa, kai ji ir jos priemonių plano pakeitimai metų pačioje pabaigoje buvo Vyriausybėje tvirtinami jau tik tada, kai Seimui jau buvo atiduotas galutinis suderinto kitų metų valstybės biudžeto variantas ir galimybių skirti programos priemonėms būtinų lėšų tiesiog nebuvo. Taip ir įvyko jubiliejus – be filmo, be specialiai parengtų leidinių, be valstybės savigarbai būtino istorinės atminties aktualinimo. Ir jei ne Valdovų rūmų muziejus ir Lietuvos dailės muziejus, surengę iš rėmėjų paramos įspūdingą bendrą su Lenkijos istorinės atminties institucijomis tarptautinę parodą, bet iš Žalgirio jubiliejaus programos negavę jokio dalinio finansavimo, tai būtume galutinai apsijuokę kaip nevalyvi nemokšos. 

Šios liūdnos tendencijos ir faktai aiškiai rodo, kad kultūra yra nustumta į valstybės gyvenimo pašalį, kad gyvybiškai būtina ją sugrąžinti į lyderio pozicijas. Juk visiems akivaizdu, kad Lietuvos nacionaliniai kultūros interesai, mūsų tapatybės išsaugojimo siekiai reikalauja esminių valstybinių sprendimų - radikaliai peržiūrėti pačius valstybės politikos kultūros srityje pagrindus, nes pamatinėje valstybės sąrangoje yra padarytos esminės deformacijos, kurias būtina įveikti. Privalome valstybės kultūros politikos paradoksalią siekių ir realios būklės priešpriešą pakeisti darniai sustyguota politika. Padarykime viską, kad Lietuvos kultūra ir menas būtų mūsų valstybės ir kiekvieno mūsų tėvynės piliečio tikrieji prasmingos būties namai, kuriuose telpa pasaulis ir kuriuose kiekvienam gera gyventi, kurti, tikėti ir pasitikėti ir savimi, ir tėvyne, ir valstybe.