F. Šimaitytė. Nusikalstami režimai, o ne pabėgėliai yra tikroji problema

Sirijoje, iš kur kilę daugiausiai pabėgėlių, jau ketverius metus tęsiasi karas. Prasidėjus sukilimui Vakarai atsisakė intervencinio plano, palikdami nuosaikią opoziciją priešintis galingai Basharo al Assado kariaunai. Islamistai į karą įsitraukė tik po metų. Tiek užteko, kad valstybinis nebaudžiamas teroras sukeltų didžiulius pabėgėlių srautus ir radikalizuotų dalį gyventojų.

Nors islamistų barbariški nusikaltimai sulaukia daugiausiai atgarsio, pagal Jungtinių Tautų duomenis, B. al Assado kariai įvykdo kur kas daugiau nusikaltimų prieš žmoniškumą nei „Islamo valstybė“. Vien per šių metų rugpjūtį Sirijoje žuvo 1623 civiliai, 75 proc. iš jų nuo vyriausybinių karių. Kaip teigia Jungtinės Tautos, gyventojai patiria neįsivaizduojamas kančias. Prieš sirus naudojami cheminiai ginklai, vakuuminės bombos, vyksta etniniai bei religiniai valymai.

Jei susidaro įspūdis, kad Europą užplūsta pabėgėliai, realybėje varganos šalys neša kur kas didesnę karo naštą. Apie 4 milijonai sirų glaudžiasi kaimyninėse šalyse: Turkijoje, Libane ir Jordanijoje. Sirų pabėgėlių stovykla Zatari galetų būti ketvirtas pagal skaičių miestas Jordanijoje, o Libane pabėgėliai sudaro net 25 proc. visų gyventojų. Gyvenimas stovyklose nežmoniškomis sąlygomis prilygsta vegetavimui be jokių ateities perspektyvų.

Viduržemio jūroje skęstant žmonių perpildytoms guminėms valtims, Europos Sąjungos pareigūnų reakcijos glumina, kai didžiausiu rūpesčiu Europai įvardinami nelegalūs žmonių gabentojai.

Galima provokatyviai teigti, jog dabartiniai Europos Sąjungos teisės aktai net skatina neteisėtą migraciją į ES. Jokių galimybių legaliai patekti į ES neegzistuoja – tik jau esantys Europos Sąjungos teritorijoje asmenys gali prašyti prieglobsčio. Taip pat nėra galimybės ieškantiems pagalbos kreiptis į ES šalių ambasadas Turkijoje, Libane arba Jordanijoje.

Efektyviausias būdas kovoti su žmonių gabentojais, tai sudaryti sąlygas karo pabėgėliams atvyti teisėtai ir organizuotai. Pabėgėliai galėtų prašyti prieglobsčio ir būti patikrinti kaimyninėse šalyse dar prieš leidžiantis į pavojingą kelionę. Taip būtų užtikrinta kiekvieno žmogaus teisė į priegblostį, o priimančios valstybės galėtų patikrinti asmenis, ar šie nėra apsišaukėliai ar pavojingi islamistai. Tokiu būdu pabėgėlių priėmimas atitiktų priimančių valstybių nacionalinio saugumo interesus.

Pabėgėlių dramos lieka nepastebėtos, jei jos izoliuotos toli tarp nepraleidžiamų sienų. Šįkart tragedija pasiekė Europą ir, remiantis Europos Sąjungos solidarumo principu, europiečių dėmesys sutelktas į nelaimėlių paskirstymą. Tačiau konfliktai plečiasi, pabėgėlių skaičius didės ir dėl jo vėl teks emocingai derėtis. Stebint Briuselį galima daryti išvadą, kad artimiausiu laiku bus diskutuojama tik apie pasėkmių valdymą kaip bendrą Europos Sąjungos priegblobščio sistemos kūrimą, dar vėliau – migracijos strategiją ir t.t.

Paradoksalu, o gal ir ne, tačiau informaciniais laikais trūksta dėmėsio esmei bei ryžto veiksmams. Pats „Pabėgėlių krizės“ terminas nukreipia dėmesį nuo pagrindinės problemos – karo priežasčių. Akivaizdu, jog pabėgėlių srautas nesumažės kol Sirija ir Irakas nebus stabilizuoti.

Žinoma, neverta kalbėti apie visų pasaulio karų sureguliavimą, tačiau karas Sirijoje yra milžiniška humanitarinė tragedija, o atsivėręs galios vakuumas gali virsti ir geopolitine katastrofa. Karas Sirijoje nėra tik vidaus karas. „Islamo valstybės“, kovojančios prieš B. al Assadą, teroras gali giliau išplisti į Libiją, Afganistaną bei kaimynines valstybes. O legitimumą praradęs B. Assado režimas išgyvena tik dėl Rusijos bei Irano investicijų ir tampa nuo jų vis labiau priklausomas. Todėl Vakarų atsakomybė yra visomis įmanomomis diplomatinėmis, o, jei reikia, ir karinėmis priemonėmis, sukurti sąlygas stabilumui. Tik suvaldžius ir įtraukus dalyvaujančias konflikte valstybes bus galima siekti sureguliavimo ar bent smurto lygio sumažinimo.

Pirmiausiai būtina suaktyvinti Jungtinių Valstijų politiką, nes iki šiol Baracko Obamos administracija neveiksnumą buvo pasirinkusi kaip sąmoningą politiką. Akivaizdu, kad „Islamo valstybė“ Sirijoje išplito iš Irako, kur ji pasiekė žymių laimėjimų po JAV intervencijos. Supervalstybė, turėdama įtaką regione, privalo parodyti politinę lyderystę ir išplėsti karinius veiksmus. Lig šiol pažadai dėl peržengtos raudonosios linijos liko nematerilizuoti ir tuo pakirstas pasitikėjimas JAV.

Antra, Europai būtina nutraukti konflikto sprendimo vilkinimą, nes nenoras kištis į konfliktą turėjo dar skaudesnes pasekmes. Reiktų nepamiršti, kad penkiasdešimtaisiais metais Assado, alevitų mažumos klanui, Prancūzija padėjo įsitvirtinti valdžioje, kur jie liko iki šiol. Tik neseniai Didžioji Britanija bei Pranzūcija prakalbo apie antskydžius Sirijoje, o įtakingi ekspertai Vokietijoje taip pat ragina imtis karinių priemonių, tokių kaip saugumo zonų įkūrimas.

Trečia, JAV ir Europos koalicijos skilimas dėl Rusijos pasiūlymo įtraukti B. al Assadą į naują koaliciją prieš teroristus būtų pragaištingas. Rusijos oro pajėgos geriausiu atveju smogtų „Islamo valstybei“, tačiau jos radaruose ir nuosaiki Sirijos opozicija, kurią remia JAV. Nerimą kelia Vokietijos ketinimai paremti Rusijos pasiūlymą. Kyla pagrįstų įtarimų, kad Vokietija ne tiek tiki sėkme Sirijoje, kiek nori instrumentalizuoti Siriją ilgai lauktam santykių gerinimui su Rusija.

Ketvirta, daryti spaudimą valstybėms, remiančioms nusikalstamą B. al Assado režimą, visų pirmą Rusijai. Rusija prie Sirijos krantų telkia karinius pajėgumus, kas gali potencialiai dar daugiau eskaluoti padėtį. Kremliaus interesas – ne mažinti civilių kančias ir pabėgėlių srautus, o stiprinti B. al Assadą, kuris kai kuriuose šalies regionuose susitarė su islamistais dėl ugnies nutraukimo ir kovoja prieš nuosaikias opozicines grupes. Kitaip tariant, Rusija, remdama B. al Assadą, siekia eliminuoti viltis teikiančias alternatyvas. Be to, chaosas, karas ir suirutė naudingi Maskvai, kuriai neišspręsti konfliktai suteikia galimybę kaip taikos balandžiui sugrįžti į tarptautinę areną įkeičiant Ukrainos klausimą.

Penkta, spausti kaimynines valstybes dalintis atsakomybe. Situaciją komplikuoja Turkija, kuri atakuoja kurdus, JAV sąjungininkus prieš „Islamo valstybę“. Karo Sirijoje priedangoje, remdami priešingas konflikto puses taip pat grumiasi Saudo Arabija su Iranu.

Saudo Arabija turi galimybių pasipriešinti Islamo valstybei ir daryti papildomą spaudimą B. Assado režimui. Išsisprendus atominės programos problemą atsirado naujos dinamikos Irane. Teheranas, lyg šiol rėmęs B. al Assadą milijardais dolerių kasmet, rodo ženklus, kad ieško būdų „išlaikant veidą“ nutraukti paramą B. al Assadui.

Galiausiai rekomenduotina panaudoti Omaną kaip diplomatinį tarpininką. Omanas, garsėjantis savo neutralia diplomatija ir dar vadinamas Artimųjų Rytų Šveicarija, suvaidino sėkmingą vaidmenį derybose su Iranu ir šiuo metu signalizuoja savo pagalbą tarpininkauti Sirijos klausimu.