aA
Euras Lietuvon tegali atjoti ant politinio žirgo. Litą gali išgelbėti tik realus centrinėse ES institucijose atliktas ekonominės situacijos įvertinimas.
Eurai, pinigai, moneta, euras, nuostoliai
Eurai, pinigai, moneta, euras, nuostoliai
© Corbis/Scanpix
Europos Komisijos (EK) ekonomikos ir pinigų politikos komisaras Choakinas Almunija taktiškai patarė luktelėti ir neteikti oficialaus prašymo dėl euro įvedimo nuo 2007 m. sausio 1 d. Abejonių dėl euro įvedimo galimybių kiek anksčiau yra išsakę ir Pasaulio banko ekspertai. Rimtai dvejojama ir dėl įvairių teisinių ir techninių aplinkybių.

Tačiau Lietuvos banko pirmininkui ir finansų ministrui šis perspėjimas nė motais. Vargu ar šis atkaklumas yra pagrįstas konkrečiomis ūkio plėtros prognozėmis. Greičiau tai kietakaktiškumas, rodantis centrinių pinigų ir finansų institucijų nesugebėjimą apskritai ką nors prognozuoti.

Maskvos sindromas

Nuolat kurstoma psichologinė įtampa dėl spartaus euro įvedimo primena 1989-uosius, kai iš Maskvos tarsi malonės laukta leidimo įgyvendinti paskubomis sugalvotą ekonominio savarankiškumo modelį Tarybų Sąjungos sudėtyje. Tačiau reikalai tuomet pakrypo kita linkme ir Lietuva atgavo valstybingumą. Vos po penkiolikos metų beveik tie patys valstybės vadovai speičia į kampą EK ir Europos centrinį banką (ECB) – atkakliai reikalaujama leidimo atsisakyti vieno esminių valstybingumo instrumentų – savarankiškos pinigų sistemos. Kitaip nei Maskvos sindromu, to, deja, nepavadinsi.

Kreipimosi į Europos institucijas išvakarėse nesibodėta net isteriškų samprotavimų dėl Briuselio pareigūnų abejonių. Girdi, nukrypimas nuo nevykdomo infliacijos kriterijaus, sudarančio vos 0,1 proc. punkto, yra toks nežymus, kad galima būtų ir užsimerkti.

Valstybės arogancija

Į akis krinta dar vienas dalykas – pastaruoju metu vos ne nuolatiniu tapęs valstybės išskirtinumo demonstravimas. Čia skelbiamės regiono lyderiais, čia kuriame Baltijos tigro įvaizdį, čia siekiame įrodyti esanti vienintelė iš kaimyninių valstybių, „nusipelnusia“ įsivesti eurą. Apmaudu, kad įkandin politikų bei angažuotų valdininkų šioms liaupsėms rimtais veidais pritaria nepriklausomais pasiskelbę finansų analitikai. Dar galima suprasti bankų ekspertus, kuriems euro įvedimas, nepaisant kai kurių praradimų dėl valiutos keitimo, yra puiki konjunktūrinė priemonė.

Štai „Snoro“ bankas eurą jau sieja su naujuoju prekės ženklu ir rengiasi agresyviai reklamos kampanijai tarptautinėse kapitalo rinkose. Tačiau kas verčia kai kuriuos ekonomikos profesorius pūsti vieną dūdą su politikais, užuot apdairiai nagrinėjus euro įvedimo naudą ir praradimus, telieka spėlioti. Gal proto vangumas, o gal elementarus konformizmas? Beje, Estijos vadovų reakcija, išgirdus ne itin palankius vertinimus dėl forsuoto euro įvedimo galimybių, buvo gerokai santūresnė ir po neilgų dvejonių buvo atsisakyta minties oficialiai kreiptis į EK ir ECB.

Išlaidų sukelta infliacija

Žinoma, kad ne dėl tų kelių infliacijos procentinių punktų EK ir ECB nepalankiai vertina šalies nepasirengimą įvesti eurą. Priežastys kur kas svarbesnės. Skiriamos dvi esminės infliaciją keliančios priežastys. Tai visuminės paklausos pokyčių ir gamybos išlaidų sukelta infliacija. Nerimą kelia būtent pastaroji. Čia galima įžvelgti kelias tendencijas.

Pirma – tai nuolat didėjančios ir didėsiančios energetinių išteklių kainos, neišvengiamai atsiliepiančios prekių ir paslaugų savikainai. Antra – stingant veiksmingos kontrolės, produktų kainas įsigudrina didinti monopolininkai. Tarkime, azoto trąšų ar naftos produktų gamintojai. Juk Konkurencijos tarnyba tik vargais negalais įrodė, kad „Mažeikių nafta“ naudojasi savo monopoline padėtimi ir skyrė jai solidžią baudą. O kur elektros skirstomieji tinklai, šilumos ūkis, dujininkų užgaidos ir begalė kitų? Ir dar neaišku, kas daugiau lemia bendrą kainų kilimą, ar augančios dujų ir naftos, kaip importo prekės, kainos, ar netvarka šalies viduje.

Pagaliau trečioji tendencija, daugiausia lemsianti gamybos išlaidų augimą, – tai būsimasis darbo užmokesčio didėjimas. Pasikeitus situacijai darbo rinkoje, darbdaviai sprendžia esminę dilemą: kiek ir kaip sparčiai didinti darbuotojų atlyginimą. Tai ypač aktualu statybos, prekybos, įvairių paslaugų sferos įmonėms, kurios pirmosios pajuto darbuotojų stygių. Atlyginimų augimas neišvengiamai didins gamybos sąnaudas, o tai savo ruožtu skatins bendrą kainų kilimą. Todėl viltys išvengti infliacijos artimiausiais mėnesiais ar metais yra visiškai nepagrįstos.

Antai 2005 m. šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis darbo užmokestis sudarė 1289,5 Lt ir padidėjo, palyginti su 2004 m., net 12,2 proc., o ankstesniaisiais metais šis rodiklis siekdavo vos keletą procentų. Prognozuojama, kad 2006 m. darbo užmokestis išaugs 15–17 proc. ir vien dėl to gamybos išlaidų sukelta infliacija sudarys ne mažiau 1,5 proc.

Kita vertus, sparčiai senka ir darbo jėgos ištekliai. Antai bedarbių skaičius 2006 m. sausio mėn., palyginti su 2005 m. sausio mėn., sumažėjo 40,8 tūkst., arba 31,8 proc. Vasarį darbo neturėjo tik 4,1 proc. darbingo amžiaus gyventojų, o prieš metus – 6,1 proc. Vis daugiau požymių, kad būtent 2006 m. darbo rinkoje gali įvykti lūžis, nes išsėmus ekstensyvias plėtros galimybes teks vis daugiau lėšų skirti darbuotojų motyvacijai stiprinti. Neatrodo, kad vidaus darbo rinką papildytų grįžtantys emigrantai. Išvykstančiųjų svetur dirbti srautas, deja, ir toliau augs, nes įsidarbinimo apribojimus jau panaikino Ispanija, Portugalija ir Suomija. Tai puikiai supranta EK komisaras, pateikęs Graikijos ir Italijos pavyzdį – šiose šalyse ekonominiai pokyčiai ir visuomenės reakcija gerokai diskreditavo eurą.

Nauda ir praradimai

Euro įvedimo nauda dažniausiai grindžiama keliais argumentais. Tvirtinama, kad įvedus eurą turėtų išaugti užsienio investicijos ir prekyba. Deja, šios prielaidos mažai pagrįstos. Investuotojus pritraukia ar atbaido greičiau verslo aplinka, jos stabilumas, energetinių išteklių ir darbo išlaidų pokyčiai, valdžios sprendimų pagrįstumas, korupcijos fono intensyvumas.

Užsienio prekybos augimą eksporto kryptimi daugiausia skatina įmonių konkurencingumas, technologijų moderninimas, aktyvi rinkų paieška. Euro įvedimas šioje srityje didesnės įtakos neturės. Džiūgauti dėl didėsiančio importo srauto taip pat kažin ar verta. Pakanka pažvelgti į daržovių ir vaisių prekybos sektorių, kur vietinius augintojus baigia išstumti atvežtinės prekės.

Nuolat pabrėžiama nauda, kurios esą tikimasi sumažėjus valiutų kursų svyravimo rizikai ir su išvykomis susijusio keitimo sąnaudoms. Atkreiptinas dėmesys, kad susiejus litą su euru, kursų svyravimo rizika ir taip tapo minimali. Kažin ar galima įvardyti esminiu dalyku valiutų keitimo išlaidų ekonomiją?

Akivaizdu, kad įsivedę bendrą pinigų sistemą, turėsime atsisakyti visiškai savarankiškos monetarinės politikos ir priklausyti nuo ECB malonės. Deja, apie šias pasekmes visiškai nediskutuojama. Ką reiškia atsisakymas reguliuoti komerciniams bankams nustatomą privalomųjų rezervų normą, kuri turi neabejotinos įtakos ūkio investiciniam aktyvumui? Jei ekonominio ciklo fazės sparčiai besivystančiose valstybėse ir ES senbuvėse nesutaps, monetarinio reguliavimo svertų poveikis šiose šalyse bus skirtingas.

Kyla dar vienas klausimas – kieno interesų pirmiausia paisys ECB? Žinoma, kad didžiųjų valstybių. Šiuo atveju aktyvesni šalies verslininkai dirbs kitų šalių naudai, nes bendra pinigų sistema ekonominę energiją sieks paskirstyti vienodai.

Kainos neišvengiamai kils

Jau įprasta netikėti politikų kalbomis. Tačiau apmaudu, kai demagogijos griebiasi profesionalai. Štai Lietuvos banko pirmininkas tvirtina, esą ir įvedus eurą bankas vykdys savarankišką pinigų politiką. Girdi, tebebus valdomos užsienio valiutos atsargos, administruojamos atsiskaitymo sistemos, išleidžiami grynieji pinigai į apyvartą. O juk atsisakoma tik vieno dalyko – pinigų politikos priemonių nustatymo. Vaizdžiai tariant, pasiliekame durininkais parduodamuose namuose. Todėl apie tai ir kalbėkime.

Niekuo nepagrįsti tvirtinimai dėl kainų. Bent šiek tiek išmanant pinigų ir prekių cirkuliacijos ypatumus, galima neabejoti, kad prekių kainos per gana trumpą laiką turės suvienodėti. Šis procesas vyksta ir dabar. Paslaugų srityje tokios tendencijos dėl daugelio aplinkybių bus ne tokios ryškios. Galima neabejoti ir kitu dalyku – gyventojų pajamos negalės augti taip sparčiai kaip kainos. Todėl vartotojų laukia dar vienas šokas, apie kurio pasekmes nutylima, tačiau išvengti jų nepavyks.

Tuo įsitikino valstybės, jau atsisakiusios nacionalinių pinigų sistemų ir įsivedusios eurą. Ypač skaudžiai tai pajuto vokiečiai, olandai ir italai, kai išaugus prekių kainoms, vartotojų pajamos beveik nepakito. Todėl neatsitiktinai būtent Vokietijoje ir Italijoje stiprėja piliečių iniciatyvos grįžti prie nacionalinių valiutų. Didžioji Britanija bene dešimtmečiui, o gal ir visiems laikams atsisakė euro įvedimo.

Apmaudu, kad euro įvedimo kitose šalyse pasekmės apskritai nėra apatariamos. Apsiribojama kai kuriomis techninėmis aplinkybėmis, valiutų keitimo procedūromis, šalutiniais veiksniais. Euras užvaldė protus ir jausmus, o patys pinigai pavirto politikos, o ne ekonomikos priemone. Atrodo, telieka viena – įsidėmėti aršiausių eurošalininkų vardus, kad vėliau, pažvelgus į tų melagių akis, galėtume pareikalauti bent moralinės ar profesinės atsakomybės. O gal dar litą išgelbės eurokomisarų profesionalumas ir politinis apdairumas?

Savaitraštis
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Lietuvių numylėta šalis atšaukinėja karantino suvaržymus – pradeda pavėluota turistinį sezoną

Turistinis sezonas lietuvių pamiltame Sakartvele šiemet vėluoja kaip niekada. Tik šios savaitės...

Klimatologas nurodė, ar galime tikėtis stingdančio šalčio žiemą: įsivyravo nepalanki tendencija (39)

Šių metų žiema ir vasara buvo pasižymėjo kraštutinumais. Vienas šaltojo sezono mėnuo buvo...

Baltarusija ir Lenkija skelbia šalių pasienyje aptikusios migrantų kūnų (17)

Baltarusija sekmadienį paskelbė, jog jos pasienyje su Lenkija aptikta mirusi migrantė iš Irako, o...

Vytautė Merkytė | D+

Šis judėjimas jau seniai išgąsdino Jungtines Tautas: antivakserius į dienos šviesą ištraukė gydytojas, kuris apgavo visą pasaulį

Šiandien kone kiekvienas pažįstame dėdę, pusseserę ar kaimyną, kuris pasisako prieš skiepus...

Po pirmo Talibano valdymo mėnesio – slegiantys vaizdai Afganistane: tai gali reikšti katastrofą (125)

Nuo to laiko, kai Talibanas įžengė į Kabulą ir žlugo ankstesnė vadovybė, prabėgo mėnuo....

Po „Zapad“ laukia nemalonūs pasirinkimai: teks kalbėtis su Putinu ir Lukašenka arba laukti eskalacijos (331)

Viskas pagal planą: nesyk repetuotas pratybų „ Zapad 2021 “ spektaklis Rusijos ir Baltarusijos...

Rimvydas Valatka. Valdže, atiduok tautai Akropolį (415)

Po juodosios rugsėjo 13-osios, kai įsigaliojo galimybių pasai, paaiškėjo daug dalykų. Bet...

Kur dingo ambicija tapti „fintech“ centru: įmonėse – nerimas (35)

Tarptautiniai skandalai, kurių centre atsidūrė ir Lietuva, pasikeitusi Vyriausybė , nauji...

Natalija Bunkė vestuvėms Maljorkoje pasirinko du įstabius įvaizdžius: juose užkoduotus žodžius pamatys tik akyliausi (119)

Maljorkoje antrąsias vestuves iškėlė dainininkė Natalija Bunkė ir Edgaras Eidėjus . Per...