EP puslapis skelbia, kad šį kartą ES piliečiai „išrinks ES vykdomosios institucijos vadovą - Europos Komisijos pirmininką“, t.y. patį galingiausią Sąjungos atstovą. Čia tai bent! Šias pareigas einantis buvęs Portugalijos premjeras Jose Manuelis Barroso po dešimties metų tarnybos posto nebesieks ir Briuselio politiniuose užkulisiuose verda aistros dėl jo įpėdinio. Tačiau atėję į rinkimus gegužės 25 dieną nepamatysime atskiro kandidatų į ES Komisijos vadovus sąrašo ir nepažymėsime mums labiausiai patinkančio atstovo. EP kampanijos pažadas slepia sudėtingesnius institucinius Europos Sąjungos labirintus.
Painiavos centre nuo 2009 m. įsigaliojusi Lisabonos sutartis - mažoji Europos elito revoliucija arba žlugusios ES konstitucijos pakaitalas. Smarkiai reformavusi Sąjungos veikimą ir ypač sustiprinusi Europos Parlamento galias, Lisabonos sutartis nurodo, kad kandidatą į Komisijos pirmininkus skelbia Europos Vadovų Taryba „atsižvelgdama į Europos Parlamento rinkimus“. Kaip konkrečiai ES šalių vadovai turi atsižvelgti į rinkimų rezultatus, sutartyje nenurodyta ir institucijų mūšis dėl precedento prasideda kaip tik dabar.
Europos Parlamentas sutartį interpretuoja, žinoma, savo naudai. Todėl Europos socialdemokratai, konservatoriai, liberalai, žalieji ir kraštutinės kairės atstovai, kurių šeimoms, beje, priklauso ir lietuviškos partijos, jau nominavo savo kandidatus į Komisijos pirmininkus. Eurokratas ir buvęs Liuksemburgo premjeras Jeanas Claude’as Junckeris, išrinktas konservatorių, jo realiausias varžovas vokiečių socialdemokratas ir dabartinis EP pirmininkas Martinas Schulzas, charizmatiškasis liberalų vadas, buvęs Belgijos premjeras Guy Verhofstadtas, dvigalvė žaliųjų kandidatūra, Ska Keller iš Vokietijos ir prancūzas José Bové bei graikų anarchistas Aleksas Cipras – toks oficialusis kandidatų sąrašas. Apie svarbiausius iš jų išsamiai – vėlesniuose straipsniuose.
Visus juos, išskyrus žaliųjų ir kraštutinės kairės lyderius, rinko ir Lietuvos konservatoriai, socialdemokratai ir Liberalų Sąjūdžio bei Darbo partijos atstovai, stebuklingos metamorfozės būdu Europos mastu prisijungę prie liberalų. Europos konservatorių ir reformuotojų frakcija, kuriai priklauso Valdemaras Tomaševskis, ir Tvarkos ir teisingumo europinė šeima nusprendė savo kandidatų nenominuoti. Galėtume Lietuvos atstovų pasiklausti, kodėl, nors atsakymo vargu ar sulauksime.
EP laikosi pozicijos, kad partijų šeimos, kuri laimės daugiausia vietų rinkimuose, kandidatas ir privalo tapti Komisijos prezidentu. Pasak prognozių, Barroso kabinetą turėtų perimti arba Junckeris, arba Schulzas. Nei vieno iš jų frakcija neturės daugumos Europos Parlamente, todėl tam reikalui bus reikalinga platesnė koalicija, apie tai irgi ateityje.
Tačiau egzistuoja ir neoficialusis kandidatų sąrašas: ES šalių vadovų favoritai. Kol kas Taryba nėra viešai įsipareigojusi Europos Parlamento interpretacijai ir nuo komentarų, ar j tikrai paskelbs laimėjusios europinės partijų šeimos kandidatą, susilaikoma. Sausį paaiškėjus, kad šalių vadovai renkasi Briuselyje gegužės 27 d., vos kelios dienos po rinkimų, EP frakcijų lyderius apėmė panika, kad būtent tada bus užbėgta jiems už akių ir susitarta dėl naujojo Komisijos pirmininko be jokios konsultacijos su naujuoju parlamentu, kuris į savo pirmąją sesija renkasi tik liepos mėnesį.
Neoficialiajame sąraše figūruoja daug dabartinių šalių vadovų. Dešinysis Suomijos premjeras Jyrkis Katainenas, jau paskelbęs, kad dėl Europos gerovės yra pasiruošęs palikti savo šalį. Taip pat populiarioji Danijos vadovė socialdemokratė Helle Thorning-Schmidt, kuri ne tik nusifotografavo garsiojoje „asmenukėje“ su Obama ir Cameronu per Mandelos laidotuves, yra populiaraus serialo herojė, bet ir susituokusi su buvusiu Didžiosios Britanijos leiboristų lyderiu Neilu Kinnocku ir, manoma, turinti šios šalies palankumą. Be šių vardų minima ir Tarptautinio valiutos fondo galva Christine Lagarde, kaimynų lenkų premjeras Donaldas Tuskas, airių premjeras Enda Kenny bei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nors apie ją dažniau kalbama kaip apie galimą Vadovų Tarybos pirmininkę.
Kadangi viešai nominuoti vieną iš dabartinių šalies vadovų yra problematiška, kaip ir jau prieš rinkimus deklaruoti, kad nepaisant jų rezultatų, Taryba turės savo nuomonę, galimais kandidatais spekuliuojama į kairę ir į dešinę. Kieno vardas bus paskelbtas šią vasarą, kol kas prognozuoti sudėtinga ir dėl to, kad šis sprendimas gali visiems laikams nubrėžti EP kompetencijų ribas. Ar tai bus istorinis lūžis, ar istorinis Briuselio nuopuolis?
Aišku tik tai, kad kadangi Europos Parlamentas Tarybos pasiūlytą kandidatą visgi turės išrinkti, visada egzistuoja galimybę atmesti nepriimtiną ES vadovų valią. Tačiau atėjus lemiamai balsavimo valandai EP plenarinėje salėje, dažnai pasirodo, kad sostinių spaudimas, pvz. Merkel skambutis vokiečių konservatoriams, smarkiai pakeičia pradinį partijų nusiteikimą. Toks scenarijus būtų akivaizdus smūgis Parlamento ambicijoms ir visai Lisabonos sutarties dvasiai.
Tragiškesnių pasekmių gali turėti tik ir vėl katastrofiškai žemas rinkėjų aktyvumas, kuris apskritai kelia klausimą dėl plačių EP galių legitimumo.
Artimiausiu metu paaiškės, ar šį kartą Europos Parlamento rinkimuose tikrai viskas kitaip. Ši naujovė gali prisidėti prie demokratiškesnės ir skaidresnės Europos Sąjungos, bet ir nuvesti į institucinius ginčus ir galimą aklavietę. Tai priklauso ne tik nuo politinių galingųjų žaidimų, bet, galbūt pirmą kartą, ir nuo Europos rinkėjų valios. Vienaip ar kitaip, vasara Briuselyje bus karšta.