aA
Žinomi Lietuvos žmonės, kuriems teko pasėdėti už grotų, nenori pripažinti JAV mokslininkų atlikto kalėjimo eksperimento tyrimo rezultatų, teigiančių, jog nelaisvė sugniuždo asmenybę.
Prison
Gausiai išreklamuoto psichologinio veiksmo filmo “Eksperimentas” premjera Pravieniškių bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje sulaukė didesnio žurnalistų nei kalinių susidomėjimo. Juostoje atpasakojamas 1971 m. JAV mokslininkų atliktas Stanfordo kalėjimo eksperimentas, kuriame 24 vyrai už gerą atlygį dvi savaites turėjo kalėjo dirbtiniame kalėjime. Vieniems jų teko kalinių, kitiems - prižiūrėtojų vaidmenys. Eksperimento rezultatai apstulbino net visko mačiusius psichiatrus - jau po 6 dienų tyrimas buvo nutrauktas. “Prižiūrėtojai” akimirksniu įsijautė į vaidmenis ir visiškai sužvėrėjo, o “kaliniai” puolė į neviltį: vieni pradėjo beprotiškai maištauti, kiti pavirto bejėgėmis aukomis. Vieni Pravieniškių kaliniai, supratę, apie ką bus rodomas kino filmas, išsyk išėjo žaisti krepšinio, kiti “atkentėjo” salėje - matyt, jiems per akis tikros kalėjimo patirties. Kur kas labiau juos nudžiugino pernykštis Džordanos Butkutės koncertas. Visiškai aišku, kad kaliniams trūksta sentimentų, o ne žiaurumo.

Kažkada žinomas milijonierius Romas Bubnelis, buvęs “Litpoliinter” parduotuvių tinklo, vieno TV kanalų savininkas, praradęs milijonus, buvo areštuotas ir jam buvo paskirta kardomoji priemonė - suėmimas. Lukiškių tardymo izoliatoriuje R.Bubnelis praleido 9 mėnesius. Paklaustas “Veido” žurnalistės, kodėl visi kaip vienas žinomi žmonės - Seimo narys Audrius Butkevičius, rašytojas Saulius Stoma ir jis pats, tvirtino spaudai, kad kalėjimas jiems išėjo į naudą ir asmenybės nė kiek nesugniuždė, atsakė: ”Aš manau, kad nė vienas mūsų nemelavo”. Anot jo, žmogus, staiga atsidūręs nelaisvėje, žinoma, išgyvena šoką, bet tik pirmomis dienomis. “Tas šokas tęsiasi ne ilgiau kaip dvi savaites, - sakė R.Bubnelis, dabar bulvarinio laikraščio “Vakaro žinios” direktorius. - Iš pradžių labai išgyveni, kaip į tavo suėmimą reaguos artimi žmonės - tėvai, žmona, vaikai. Mąstai, kaip jiems perduoti žinią, kad tai nieko baisaus, įtikinti, kad čia jokia tragedija. Sėdi. Valgai. Esi labai susikaupęs, susikoncentravęs viduje. Aplinka šiurpina - taip staiga pasikeitė tavo socialinis statusas. Kameroje aplink tave visiškai tau nesuprantami žmonės. Iš visai kito pasaulio. Stengiesi nedaryti bereikalingo judesio, netarti bereikalingo žodžio…” Pasak R.Bubnelio, vėliau atsiranda žmogus, kuris tau pataria: ”Daryk taip, nedaryk to…”. Pamoko, kaip naudotis tualetu, “zekų” slengu vadinamu “paraša”, pasako, kad nereikia imti, kas nukrito ant žemės, kitų dalykų. “Visų šitų “prikolų” išmoksti gana greitai, - tikino pašnekovas. - Aš manau, kad į vadinamąją nuskriaustųjų kastą patenka tie, kurie beviltiškai kariauja su aplinka ir daro nesąmones. Kalėjime, kaip bet kokioje kitoje socialinėje sferoje, yra savi įstatymai ir be jų vykdymo neišsiversi. Užteko proto tai suprasti”.

R.Bubnelis Lukiškių tardymo izoliatoriuje gyveno vienoje ankštoje kameroje ir su žmogžudžiais, ir su vagimis. Kokį skirtumą jis jautė tarp jų ir savęs, R.Bubnelis bandė nusakyti šitaip: ”Matai, jeigu atsidūręs kalėjime imi mąstyti, ką ne taip darei laisvėje, kad patekai čia - viena (o aš mąsčiau būtent taip), o jie mąstė, kaip laisvėje daryti toliau tai, ką jie darė, tik gudriau, kad čia nepatektų - jau kas kita”. Pašnekovo nuomone, toks yra esminis skirtumas tarp profesionalaus vagies recidyvisto ir intelektualaus žmogaus, pakliuvusio į kalėjimą atsitiktinai, už padarytas gyvenime klaidas. “Nužmogėti kalėjime? - stebėjosi žurnalistės klausimu pašnekovas. - Ne. Kalėjime gali atsipeikėti nuo savo puikybės ir tapti žmogumi. Atsidūrus uždaroje erdvėje, išryškėja tikrosios žmogaus charakterio savybės. Uždarytasis turi laiko atgailai, o ji būtina bet kokiam žmogui”. Su JAV mokslininkų eksperimento išvadomis R.Bubnelis kategoriškai nesutinka: “Jie surinko 24 atsitiktinius žmones iš gatvės. Vienodo socialinio statuso. Vieni buvo pažeminti - tapo kaliniais, kiti paaukštinti - prižiūrėtojais… Svarbiausia, kad tie, kurie tapo kaliniais, buvo niekuo nenusikaltę. Nusikaltęs žmogus žino, už ką sėdi kalėjime, ir jo nepiktina bausmė - jis nujaučia, kad jos nusipelnė… Pažiūrėk, kaip smėlio dėžėje berniukai žaidžia policininkus ir vagis. Dažnai baigiasi tuo, kad kas nors gauna kastuvėliu į galvą… Žmogui būdinga įsijausti į vaidmenį”.

Dar vienas žinomas buvęs milijonierius Arvydas Stašaitis, daug ilgiau nei R.Bubnelis sėdėjęs Lukiškių kalėjime, pasakojo “Veidui”, kad jis kalėti Lukiškėse pradėjo tada, kai kalėjimas buvo maksimaliai perpildytas. “Pagal normatyvus Lukiškių kalėjime vienu metu turėtų kalėti ne daugiau kaip tūkstantis žmonių, o išties tuomet jų ten buvo sugrūsta apie 3400. Tūnodavome devyniese 8 kv. m kameroje, neišpasakytoje ankštumoje, - prisimena A.Stašaitis, dabar dirbantis Lietuvos invalidų draugijos Kauno skyriaus pirmininko pavaduotoju. - Aštuoni ant gultų. Vienas ant grindų prie durų… Ar įmanoma nenužmogėti? Įmanoma. Visiškai atsiriboti mintimis nuo tos aplinkos. Jeigu būčiau nemokėjęs to padaryti, galbūt būčiau nusižudęs ar išprotėjęs…” Pasak pokalbininko, dalyvauti bendrame kameros ūkyje būtina. Čia valgoma, skalbiama, atliekami visi gamtiniai reikalai pagal tam tikrą tvarką, o ne bet kaip ir bet kada. ”Zakonų” laikytis ne tik būtina, - sakė A.Stašaitis. - Jie gerbtini. Kodėl? Todėl, kad jie teisingi. Taisyklių išmokti nėra sunku. Tiesa, prieš tai dar teko perprasti man iki tol visiškai nežinomą “zekų” slengą. Be tų taisyklių kameroje neišgyvensi, be jų visi tokiose sąlygose atsidūrę žmonės tikrai sužvėrėtų. “Bezpridielas” įmanomas laisvėje, kameroje - ne”.

A.Stašaitis kalėjime gelbėjosi skaitymu. Studijavo religijotyrą, filosofiją, kalbotyrą ir, žinoma, visus įmanomus baudžiamuosius bei administracinius kodeksus. Jį labiausiai žeidė, kad teisėtvarkininkai ir kalėjimo administracija visiškai nepaisė įstatymų bei žmogaus teisių. “Kai mane areštavo, - sakė pašnekovas, - aš buvau apstulbęs, kad įmanoma šitaip nepaisyti įstatymų. Tai sukėlė patį didžiausią stresą. Todėl ėmiau baudžiamuosius įstatymus studijuoti pats. Mokiau jų pirmąjį savo advokatą, konsultuodavau kalinius, kurie man už tai būdavo dėkingi”. Nuo kameros draugų A.Stašaitis nepatyrė jokių skriaudų, nors jam vienu metu teko kalėti su trimis žmogžudžiais vienoje kameroje. Vienas jų buvo nužudęs jau ne pirmą kartą… “Bet patikėkite, jie gerbė mane, kad skaitau, mokausi, - tvirtino pašnekovas. - Tik prieš tai patikrino, ar aš tikrai toks, koks esu, ar tik vaizduojuosi toks esąs. Niekada nesivėliau į jų tarpusavio vaidus. Tai irgi svarbu. Nedalyvaudavau jų apmąstymuose, pasidalijimuose gyvenimo patirtimi. Kaip jau minėjau, atsiribojau ir todėl išlikau”.

A.Stašaitis prisimena lyg blogą sapną, kaip jį, sunkiai sergantį tuberkulioze, laikė 10 parų karceryje už tai, kad apkaltino savo tardytoją Rimantą Stasiulaitį bylos klastojimu. Įstatymas draudžia sergančius kalinius bausti tokiomis bausmėmis. Savo bado akcijas… “Ir dabar negaliu pamiršti, kaip lengvai teisėtvarkininkai nepaiso įstatymų, - atsidūsta S.Stašaitis. - Tai pasibaisėtinas dalykas. O kalėjimo patirtis pravertė bent jau tuo, kad gyvenimas davė laiko perskaityti tas knygas, kurioms neatrasdavau laiko daug dirbdamas”.

Praėjusią savaitę Alytaus sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje, kuri nežmoniškai perpildyta, bado akciją paskelbė pusantro tūkstančio kalinių. Jie reikalavo žmoniškų gyvenimo sąlygų. Šiemet ten jau nusižudė vienas nuteistasis. Šiemet vienas nusižudė ir Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Šios kolonijos viršininkas Alvydas Maknickas, žurnalistės kamantinėjamas apie kalinių psichologines problemas, sakė pastebįs, jog tarp kalinių tikrai padaugėjo sergančiųjų depresija. “Anksčiau tai nebuvo toks išplitęs reiškinys, - sakė A.Maknickas. - Žinoma, aš tai sieju ne su pablogėjusiomis kalėjimo sąlygomis. Anksčiau kalinys buvo labiau varžomas režimo ir dėl visų savo bėdų galėjo kaltinti kalėjimo administraciją. Dabar nuteistasis gali viską - kam nori rašyti laiškus, skambinti, su kuo nori susitikti. Ir štai daug kam paaiškėja kraupus dalykas - jis niekam nereikalingas… Supranta, kad ne kalėjimo administracija kalta, o tai jo paties vidinės problemos”. Pasak kolonijos viršininko, kuo daugiau kalinys suvokia, kad jis nieko laisvėje “neužgyveno”, kad jis išties nenusipelnė niekieno meilės, dėmesio ir prieraišumo, tuo didesnė jam stoja siena prieš akis. Tada ir ateina mintys apie savižudybę, kyla nenoras gyventi. Kiekvienas žmogus turi žinoti, kad jis kažkam reikalingas, kad jo kažkas kažkur laukia. Ir kalinys.

Į klausimą, kokie būtent nuteistieji patenka į vadinamąją nuskriaustųjų kastą, A.Maknickas pasakė, kad, jo manymu, tai žemesnio intelekto, mažiau valingi, ne tokie valyvi žmonės. “Senieji džiunglių įstatymai, - komentavo A.Maknickas, - atėję pas mus dar iš rusiškųjų gulagų laikų, labai pamažu keičiasi. Mums, administracijai, lygūs visi. Bet jiems yra kitaip. Su nuskriaustuoju nieks nesės prie vieno stalo arbatos išgerti. Nežais vienoje krepšinio komandoje. Bet jie tokiais tampa ne pas mus, nes į griežtojo režimo koloniją ateina jau “susisluoksniavę” žmonės, teisti ne vieną kartą. Nuskriaustieji ateina į koloniją jau su ta žyme”. Pasak viršininko, jie tokiais tampa visai ne dėl homoseksualinių polinkių, kaip dažnai manoma, bet ir už skolas, kurių negali grąžinti, už apkalbas, už nesilaikymą “zakonų”. Tenka juos apgyvendinti atskiruose būriuose, nes “normaliuose” jie negalėtų išgyventi, būtų tiesiog nepriimti.

Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos psichologas Rimas Geimanas žurnalistei nusiskundė, kad psichologų kolonijoje galbūt reikėtų kelių, o ne vieno. Jam tenka išklausyti beveik visus naujai atvykusiuosius, kiekvieną dieną girdėti, kad jie nenori gyventi, spręsti daugybę kitokių problemų - medicininių, juridinių, tiesiog žmogiškų.

Apie nuskriaustųjų kastą psichologas kalbėjo su gailesčiu: “Dažnai jais tampa ne tokie sumanūs, kuklūs vaikinai iš kaimo, neturintys aiškios nuomonės. Neretai jie tokiais padaromi apgaule: įviliojami į skolas, kurių jie negali grąžinti, o paskui už tas skolas reikalaujama mokėti kūnu”. Psichologas pasakoja, kad galima žmogų apipilti nešvarumais, o tada pagal “zakonus” tokią gėdą įmanoma nuplauti tik krauju, t.y. nužudyti tai padariusįjį. Jeigu to nepadarysi - liksi nuskriaustuoju amžinai. Psichologas sakė, jog labai blogai, kad griežtojo ir sustiprintojo režimo kolonijos nežmoniškai perpildytos. Kai žmonėms trūksta asmeninės erdvės, jie ima vienas kito nekęsti.

Neseniai jis pats kolonijoje apklausė nuteistuosius. Paaiškėjo, kad 60 proc. kalinių mąsto, jog nuteistojo statusą kolonijoje lemia protas, o tik 40 proc. - kad fizinė jėga. “Tai jau ne taip blogai, - sakė R.Geimanas. - Daug ką lemia aplinkybės, ne tik žmogaus valia. Vis dėlto valingi, užsispyrę, turintieji tvirtą nuomonę ir sugebantieji ją apginti išgyvena”.

Rašytojas ir žurnalistas Saulius Stoma, atlikęs bausmę Vilniaus sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje, rašė: ”Pavojinga visuomenei tai, kad perpildyti Lietuvos kalėjimai yra revoliucionierių kalvė. Tikra nusikaltėlių perykla. Nusikaltėlių ugdymo stovykla”. Jau seniai pasaulyje atlikti psichologiniai ir statistiniai tyrimai. Amerikoje “kieta” bausmių sistema - nusikalstamumas milžiniškas, Skandinavijoje - švelni: nusikalstamumas menkas. Deja, niekas apie tai nemąsto. Šiandieną Lietuvoje bausmę nelaisvėje atlieka 11595 nuteistieji. Per metus “priaugo” 2050 kalinių. Iš 14 pataisos darbų kolonijų - 9 perpildytos. Deja, niekam tai nė motais. Lietuvos teisėtvarka ganėtinai ciniška. Kuriozas, bet demokratija žmoguje pažadino itin cinišką požiūrį į kitą žmogų. Vertingas nebe pats žmogus, o tik jo veiklos produktas. Nuteistieji nieko negamina, nieko nekuria. Taigi jie nieko verti, yra našta. Bet juk jie išeis į laisvę. Ir taps pavojingi. Matyt, nelaisvė nesugniuždo tik pačių protingiausių, inteligentiškiausių nuteistųjų, kurių laisvėje dar kažkas labai laukia. Jie grįžta į gyvenimą, kuria, dirba. Bet tai vienetai. O prarandame tūkstančius - vien nepilnamečių per metus nuteisiama apie tris tūkstančius. Ar ne per daug tokiai mažai šaliai?

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Rajonas muša koronaviruso rekordus: prašo pagalbos ir žada imtis ypatingai griežtų priemonių (196)

Sekmadienį ryte skubiai susirinkusi Ekstremaliųjų situacijų komisija sprendė, kokių veiksmų...

Lietuviai per šventes nesiruošia likti namuose: sodybas ir viešbučius graibsto jau dabar (168)

Nors situacija šalyje ir pasaulyje vis dar išlieka įtempta, artėjant svarbiausioms metų...

Prieš vizitą Kaune – antra „Barcelonos“ nesėkmė iš eilės ir nebyli Šaro „minutė“ (7)

Ispanijos krepšinio čempionate pralaimėjimą patyrė Šarūno Jasikevičiaus „Barcelonos“...

Buvęs „Grizzlies“ vadovas apie „Pistons“ sprendimą pasikviesti Sirvydį: tai tikriausiai pokštas (59)

NBA pirmenybėse besivaržančio Detroito „Pistons“ klubo sprendimas pasirašyti sutartį su...

Briuselio centre nutrauktas sekso vakarėlis – dalyvavo ir EP narys, Orbano bendražygis (349)

Policijos pareigūnai penktadienio vakarą Briuselio centre nutraukė sekso vakarėlio linksmybes....

Į Lietuvą atkeliauja tikras šaltukas: kai kur pūs stiprus vėjas (4)

Trečiadienį Lietuvos orus lems anticiklono pietvakarinė dalis. Naktis bus nepastoviai debesuota....

Šimonytė: po prezidento filtro partijoms gali tekti iš naujo dalytis ministerijas (169)

Prezidentui Gitanui Nausėdai atmetus kurį nors kandidatą į ministrus, centro dešinės koalicijos...

Paskaičiavo cukraus mokesčio įtaką kainoms: surinkti pinigai galėtų grįžti vartotojams (411)

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis pirmadienį Prezidentūroje vykusios...

Į kelią išbėgusį briedį partrenkė „Audi“: gyvūnas negyvas, automobilis suniokotas (148)

Antradienio vakarą kelyje A4 (Vilnius-Varėna), tarp Paluknio ir Vilniaus, automobilis „Audi“...

Profesorius Čaplinskas palygino 3 vakcinas nuo koronaviruso: viena iš jų turi esminį skirtumą (453)

Atrodo, kad vakcina nuo COVID-19 jau beveik ranka pasiekiama, nors daugumos klinikiniai tyrimai dar...

|Maža didelių žinių kaina