E.Kovalkovas. Aš sakau: „Atominei – ne!“

Taip ir energetikos ūkyje. Argi galima pulti statyti tokį brangų objektą – naują galingą atominę elektrinę – tam nepasirengus, nepertvarkius viso šilumos ūkio? Tai būtų vienas didžiausių nusikaltimų mūsų šaliai ir jos žmonėms.

Pamiršo atsinaujinančios energijos šaltinius

Dirbdami nenuosekliai nei pigesnės šilumos, nei, juo labiau, pigios elektros energijos nepasigaminsim. Dabartinis mūsų šalies šilumos ūkis turėtų būti orientuotas į modernias biokurą ir atliekas deginančias bei būsimojo Klaipėdos suskystintų dujų terminalo dujas naudojančias katilines, kurios gamintų pigesnę šilumą ir kartu pigią elektros energiją.

Planuodami statyti atominę elektrinę savo kadenciją baigiantys konservatorių strategai nepaskaičiavo, kiek elektros energijos bus pagaminama šilumos ūkyje. Juk jau dabar Lietuvoje vis plačiau diegiamos modernios saulės energijos baterijos, statomos vėjo jėgainės elektros energijai gaminti.

Vykdydami Europos Sąjungos direktyvas, palyginti per trumpą laiką turėsime keletą kartų padidinti atsinaujinančios energijos gamybą visame energetikos ir šilumos ūkyje. Ar tai ne argumentas, kad prieš statant Lietuvoje naują atominę elektrinę, pirma reikia viską gerai pasverti?

Valdžia kainų nesureguliuos

Planuojama statyti Visagino atominė elektrinė gali tapti dar vienu stambiu monstru (kaip, beje, atsitiko su „Mažeikių nafta“) – ne tik stabdančiu atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą, bet dar galinčiu ir pakelti elektros energijos kainą. Juk kiekviena statyba, kiekviena investicija turi atsipirkti ir duoti pelną.

Jau dabar aišku, kad tokia brangi atominė elektrinė taps absoliučia elektros gamybos monopolininke ir diktuos savo kainas, nes visi kiti gamintojai neviršys 20 procentų visos šalyje pagamintos elektros energijos ir neturės nei didesnės įtakos, nei svertų kainai mažinti.

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius prisipažįsta, kad neturi jokių galimybių reguliuoti „Mažeikių naftos“ gaminamo kuro kainų. Dabar jos Lietuvoje daug didesnės, negu kaimyninėse šalyse ar kitose Europos Sąjungos valstybėse. Todėl galima drąsiai teigti, kad ir ateityje nė viena Vyriausybė neturės galimybių reguliuoti nei „Mažeikių naftos“, nei Visagino atominės gaminamos elektros kainos.

Ką nutyli valdantieji

Prieš ketverius metus per 2008 m. rinkimus į Seimą konservatoriai tikino, kad statyti tokio galingumo atominę elektrinę gali tik Lietuvos priešai. O ką tų pačių konservatorių diriguojami valdantieji daro dabar? Patys krauna tautai (ir jos būsimoms kartoms) ant pečių sunkiausią, didžiulių įsipareigojimų naštą net 40-čiai metų!

Visagino AE – stambus, nepaslankus griozdas. Jis negalės sėkmingai dirbti be Kruonio akumuliacinės elektrinės. Po metų kitų tie patys konservatoriai baksnos pirštu į Kruonio akumuliacinę elektrinę ir ragins ją tučtuojau visiškai užbaigti. Kitaip dalis atominėje pagamintos elektros energijos bus paleidžiama vėjais – juk tokio monstro kiekvieną naktį (kai vartotojų poreikiai būna minimalūs) nesustabdysi.

Vadinasi, reaktoriai dirbs, dėvėsis, o pagaminto produkto – elektros energijos - tuo paros metu mažai kam reikės. Tai kainos taip pat nesumažins. O svarbiausia - nutylima, kad tai akumuliacinei elektrinei užbaigti reikės milijardinių investicijų. Vadinasi, teks užsiversti ant pečių dar vieną didžiulę finansinę naštą.

Reikia galvoti apie ateitį

Saulės vėjo, biomasės ir kitų atsinaujinančių energijos šaltinių Lietuvoje yra daugiau nei mums reikia, nei mes pajėgiame juos panaudoti. Atsinaujinančios energijos technologijos sparčiai tobulėja ir pinga (saulės baterijos atpigo perpus, palyginti su prieš dešimtmetį gamintomis). Ką darysime su Visagino AE, kai tos modernios technologijos leis pasigaminti daug paprasčiau ir gerokai pigesnės elektros energijos? Vieną dešimtmetį statę, kitą dešimtmetį ardysim ir, dejuodami dėl lėšų stygiaus, ręsim naują radioaktyvių atliekų sąvartyną! Jau beveik dešimtmetį statome tokį po Ignalinos AE uždarymo ir dar galo nematyti.

Reikėtų prisiminti ir tai, kad, avarija atominėje elektrinėje gali sukelti labai skaudžių pasekmių. Tai akivaizdžiai pademonstravo Černobylis ir Fukušima. Abiejų avarijų priežastys – skirtingos, tačiau šimtaprocentinio saugumo garantijų niekas negali duoti ir būsimai Visagino AE. Juo labiau, negalime užmiršti, kad visame pasaulyje tokio tipo elektrinės tampa pirmos atakos taikiniais kilus rimtesniems tarptautiniams konfliktams ar teroro aktų metu. Kas tuomet su mumis visais nutiktų?

Po rinkimų pažadus pamiršta

Lietuva turi neišsenkančius šiluminės ir elektros energijos aruodus, kurių jau du dešimtmečiai po nepriklausomybės atkūrimo nesugebame panaudoti. Saulės, vėjo, geoterminės energijos, biokuro, atliekų bei kitų atsinaujinančių energijos šaltinių technologijos į mūsų gyvenimą skinasi labai sunkiai. Kodėl? Todėl, kad po rinkimų tapę Seimo nariais, ministrais ar kitais aukštais pareigūnais, daugelis politikų netesi rinkėjams duotų pažadų, užmiršta, kad darbas valstybinėse įstaigose ir institucijose tai tarnystė tautai, jos gerovei.

Kartais susidaro įspūdis, kad į neviltį žmones varančios šildymo kainos politikams parūpsta tik prieš rinkimus. Tada visi sutartinai ima giedoti tą pačią melodiją. Taip ir norisi jų paklausti: o kur jūs buvote anksčiau, savo kadencijos pradžioje ar bent viduryje? Realiai pasiekti energetinę nepriklausomybę galėsime tik tada, kai aiškiai, konkrečiai ir argumentuotai iškelsime tikslus bei numatysim būdus jiems pasiekti.

Galimybių daug, tik reikia jomis pasinaudoti

Reiktų drąsiau pereiti prie biokuro šildant namus, išnaudoti savo šalies mokslininkų potencialą, kuriant konkurencingą šilumos ir energetikos ūkį, sparčiau diegti šiuolaikines technologijas, leidžiančias kurui panaudoti atliekas, statyti naujas atliekų deginimo gamyklas, reformuoti Saulės ir vėjo jėgainių įrengimą taip, kad būtų sudarytos vienodos sąlygos ir stambiems ir smulkiems investuotojams.

Kažkodėl beveik neremiama geoterminės energijos plėtra. O juk tai viena pigiausių ir švariausių energijos rūšių. Užuot ja kuo plačiau pasinaudojus, dabartinė valdžia suka galvas, kaip atsikratyti pirmosios ir kol kas vienintelės šalyje pavyzdinės geoterminės jėgainės uostamiestyje ir atiduoti į nežinia kieno privačias rankas. Vakarų Lietuvoje slypi didžiuliai požeminio karšto vandens klodai. Ši jėgainė yra puikus pavyzdys, kaip galima juos panaudoti. Tačiau dabartinei Vyriausybei, atrodo, tai visiškai nerūpi.

Būtina suteikti naują impulsą daugiabučių, visuomeninių pastatų (mokyklų, ligoninių, poliklinikų, darželių, bibliotekų ir t. t.) atnaujinimui, kurį sužlugdė dabartinė Vyriausybė, taip ir nesugebėjusi panaudoti europinių JESSICOS fondo pinigų, iki šiol gulinčių užsienio bankų seifuose. Atgaivinę namų renovaciją, sudarę tam palankesnes sąlygas, negu buvo siūlomos iki šiol, prasmingai ir pagal paskirtį panaudotume Europos Sąjungos skirtus pinigus. Ne taip, kaip A. Kubilius, siūlantis už namų renovacijai skirtas lėšas pirkti sraigtasparnius.

Visa tai mums padėtų sumažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų ir sutaupyti milijardus litų kitoms reikmėms, paremti savus biokuro augintojus, ūkininkus, geriau panaudoti didžiulį mokslininkų potencialą, kuris dabar neranda vietos šalyje. Investavę į mokslą, sukurtume mokslininkams daugiau darbo vietų, ieškant naujų alternatyvų šilumos ūkyje. Pakeitę šilumos ir energetikos ūkio struktūrą, mažiau terštume aplinką, o Europos Sąjungos išmetamų teršalų kvotas pardavę kitoms valstybėms, gautume papildomų pajamų.

Tai tik keletas nesudėtingų darbų, kuriuos atlikę (to iki šiol nepadarė ankstesnės vyriausybės) realiai sumažintume visos šalies energetikos išlaidas ir nereikėtų svaičioti apie naujos atominės elektrinės statybą.