Egle, kiekvieną rytą tave galima sutikti Vilniuje skubančią per Užupį, praskriejančią pro Onos bažnyčią ir Jaunimo sodą. Skubėdama į darbą tu šypsaisi kiekvienam sutiktajam, su kiekvienu sveikiniesi.

Šypsausi, nes mane visi pažįsta ir sveikinasi. Čia, Užupyje, mudu su Povilu gyvename dar tik pusę metų, tačiau jau spėjome susidraugauti su kaimynais. Mano geriausiai draugei Gustei - šešeri.

Į darbą visada einu pėsčia. Vakar buvo šaltas snieguotas rytas, tvyrojo ramybė, buvo tokie gražūs apšarmoję medžiai. Gražus mano kelias iki teatro. Kai tirpsta sniegas, einu parko takeliais, kojų nesušlapdama, jei reikia, peršoku per balą. Keliuosi septintą valandą, o aštuntą jau turiu būti paskaitose.

Ar pati mokaisi, ar kitus mokai?

Studijuoju Muzikos akademijoje choreografiją ir dėstau Vilniaus kolegijoje. Studijos ir darbas atima begalę laiko, bet man patinka. Esu jau antro kurso studentė. Kai rudenį man pasiūlė dar ir dėstyti, abejojau, ar suspėsiu, ar rasiu laiko? Tačiau laiko atsirado viskam, o džiaugsmo – dar daugiau.

Kartą kalbėjausi su 42-ejų metų buvusia balerina. Graži, jauna moteris, tačiau tokia liūdna... Sėdėdama dviejų kambarių bute Šeškinėje, gamindama pietus ir laukdama iš mokyklos ir darbų grįžtančių vaikų ir vyro ilgėjosi teatro. Ji niekaip negalėjo pamiršti tų laikų, kai lyg peteliškė skriejo scena. Ar ir tau tai skaudi tema?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Apie tai pagalvoja net mažos mergaitės. Baleto artistų paprastai niekas neklausia, kiek jiems metų arba kiek dar liko šokti, tačiau apie karjeros pabaigą susimąsto kiekvienas. Aš taip pat apie tai pagalvoju, bet stengiuosi nekalbėti. Ypač žurnalistams. Kartais per daug atvirai pasakau, ką jaučiu. Tačiau daugelis juk nemoka skaityti tarp eilučių... Dabar norėčiau pasakyti, kad atradau ir kitų įdomių dalykų, tačiau dar labai noriu (ir galiu!) šokti!

Kai rinkausi profesiją, mane visi gąsdino, jog balerinos darbas toks trumpalaikis. Mano tėvai nenorėjo, kad mokyčiausi baleto mokykloje, tačiau aš labai jų prašiau. Sutiko, bet tik su viena sąlyga: turėjau prižadėti, jog labai gerai šoksiu. Jei ne, reikės mesti baleto mokyklą ir rinktis kitą profesiją. Tačiau aš šokau labai gerai. Nebuvo sunku, nes baletas nuo penkerių metų buvo mano svajonė. Dabar jau žinau, kad vaikai gyvenimą suvokia jausmais ir, kai ko nors labai nori, sunkumų nejaučia.

Kaip tapai E. Nekrošiaus teatro aktore?

Mane pakvietė pats režisierius Eimantas Nekrošius. Buvo neramu, ar sugebėsiu, tačiau labai norėjosi kažko nauja. Ir iš tiesų aš labai daug sužinojau. Metus nagrinėjome V. Šekspyro „Otelą“, kūrinį, kurį rengėmės statyti. Kiekvienas artistas namie analizavo, apmąstydavo, o susitikę aptardavome panašias arba nepanašias gyvenimo situacijas. Tik paskui spektaklis...

Su Eimanto Nekrošiaus teatru daug važinėjai po pasaulį. Ar dėl to nenukentėjo baletas?

Šiek tiek, žinoma, nukentėjo. Tačiau gavau vertingos patirties. Per gastroles visi labai manimi rūpinosi, vadovai susitardavo su kitų teatrų vadovais ir baletmeisteriais, kad kasdien galėčiau treniruotis. Treniravausi net garsiojo Milano „La Scala“, Romos operos ir baleto teatrų baleto repeticijų salėje! Kojas dažnai tekdavo kilnoti viešbučių arba dramos teatrų koridoriuose.

Eimano Nekrošiaus teatre susipažinai su savo vyru aktoriumi Povilu Budriu. Nereikia net klausti, iš jūsų žvilgsnių matyti, kokie esate artimi.

Su Povilu įdomu kalbėtis, sutampa mūsų požiūriai į daugelį dalykų. Jis labai protingas ir geras žmogus. Ne tik aktorius, bet ir dainininkas, be to, puikiai šoka. Kiekvieną pavasarį šokame kartu senamiesčio gatvėse vykstančiame festivalyje „Skamba skamba kankliai“. Povilas – puikus partneris.

Pagal savo skonį įsirengėme nedidelį, jaukų butuką Užupyje. Mėgstame gražius senoviškus daiktus, vertiname natūralumą. Šiuo metu abu skaitome ir nagrinėjame F. Dostojevskio „Idiotą“. Man to reikia, nes ruošiuosi premjerai (Eglė šoks Anastaziją balete „Idiotas“, – red. past.). Povilas pavydi man, nes aš skaitau šį kūrinį pirmą kartą.

Teko girdėti, kad balerinoms dažnai skauda kojas, nes iškrypsta pėdos kauliukai. Tačiau jos vis tiek šoka lyg undinėlės kas žingsnis jausdamos baisiausius skausmus. Ar tau neteko patirti panašių dalykų?

Pusę metų labai skaudėjo kojos pirštą, tačiau gydytojai nerado priežasties. Net ir nedarbingumo lapelio nedavė – sako, nieko nėra, niekas nelūžo. O man nežmoniškai skaudėjo, ypač sunku būdavo apšilti. Po pusės metų padarė operaciją, pasirodė, kad vienas kaulelis buvo net ištirpęs... Su tirpstančiu kaulu šokau pusę metų, bet atsiminimai apie tai man dabar tik sukelia šypseną. Gal tai parodo baleto artistų požiūrį į skausmą?

Daugiau skaitykite žurnalo SVEIKA! naujame, 4 (11) numeryje