E. Lucasas. Džihadizmą ir putinizmą pasitinka silpnumas

Prisiminkime Irano fatvą, 1989 metais paskelbtą Salmanui Rushdie. Ji neturi nieko bendra su knygos turiniu. Tai buvo galios žaidimas: ar Vakarai pasipriešins išorinėms pastangoms suteikti islamo šventvagystės įstatymui pasaulinį mastą? Teisingu atsaku turėjo tapti bendras leidinys, išleistas tūkstančių leidėjų, ir knygos ištraukos, transliuojamos per dešimtis tūkstančių radijo ir televizijos stočių. Tai būtų sustabdę ekstremistus. Bauginimas tampa bevertis, kai jis akivaizdžiai duoda priešingą rezultatą. 

Tačiau bauginimas suveikė ir toliau veikia. Už mūsų bailumą sumokėjo kiti. 1991 metais buvo nužudytas S. Rushdie kūrinių vertėjas į japonų kalbą Hitoshi Igarashi, o jo kolega iš Italijos Ettore Capriolo buvo rimtai sužeistas. 1993 metais po pasikėsinimo nužudyti vos išgyveno S. Rushdie leidėjas Norvegijoje Williamas Nygaardas. Tais pačiais metais ataka prieš jo vertėją turką Azizą Nesiną virto Sivaso žudynėmis, nusinešusiomis 37 žmonių gyvybes. S. Rushdie abejoja, ar „Šėtoniškos eilės“ („Satanic Verses“) būtų išleistos, jei šį romaną jis būtų parašęs dabar. 

Baili reakcija pagimdė ir daugiau pralaimėjimų. Olandijoje buvo nužudyti Theo van Goghas ir Pimas Fortuynas. Nutilo pseudonimą naudojęs karikatūristas Gregoriusas Nekschotas. Ayaan Hirsi Ali pabėgo į tremtį. Kai 2005 metais danų laikraštyje „Jyllands – Posten“ pasirodžiusios Mahometo karikatūros įplieskė islamo fanatikų ugnį, jas perspausdino keli kiti laikraščiai, tačiau dauguma jų vėliau atleido savo redaktorius ir išplatino nuolankius atsiprašymus. „Charlie Hebdo“ – užsispyręs, nepaklusnus ir, be to, izoliuotas – buvo lengvas taikinys. 

Tai gana skirtinga, negu Europos debatai apie imigraciją, integraciją, islamo teologiją ar diskusijų, kodėl antisemitinės karikatūros yra daugiau ar mažiau toleruotinos už piešinius, kuriuos dievobaimingi musulmonai laiko įžeidžiančiais. (Pravartu prisiminti, kad iki šiol didžiausiomis džihadistų teroro aukomis yra patys musulmonai.) 

Tai susiję su kai kuo kitu: valios jėga. Ar mes, gyvenantys sekuliariose Europos visuomenėse, norime toliau vadovautis savo pačių taisyklėmis, ar mes leisime kitiems primesti mums savo norus? Vaizdas kol kas niūrus. Pralaimėjome kovą dėl karikatūrų. Grėsmingai artėja ir dar didesni ir baisesni pralaimėjimai: didmiesčiuose vis pavojingiau viešumoje būti žydu. 

Tos pačios pamokos galioja ir spaudimui iš Rusijos. Jeigu Kremlius matys, kad bandymai įbauginti kaimynes duoda priešingą rezultatą – didinamos išlaidos gynybai, stiprėja transatlantinis bendradarbiavimas, daugiau dėmesio skiriama Europos integracijai, aktyviau ieškoma Rusijos šnipų ir nešvarių pinigų – tuomet jis atsitrauks. Iki šiol reakcija buvo nevienoda. Kaip ir redaktoriai, svarstantys, ar išspausdinti straispnį ar piešinį, kuris nepatiks musulmonams, priešakinės linijos šalys nėra tikros dėl pasekmių, kurias sukeltų pasipriešinimas Rusijos spaudimui. Lengva būti drąsiam, kai tiki, kad tavo draugai tave palaikys. Protinga būti atsargiam, kai būgštauji, jog taip nebus. 

Kolektyvinis bailumas atveria duris ekstremizmui ir kitame spektro gale. Jeigu nuosaikūs draugai tau nepadės, tuomet tai gali padaryti radikalai. Tuo naudojasi tiek Marine Le Pen Nacionalinis frontas Prancūzijoje, tiek Ukrainos ultranacionalistai – atitinkamai džihadistų ir Vladimiro Putino režimo džiaugsmui. 

Kaip būtų klaidinga reaguoti į teroristines atakas prieš žurnalistus, siūlant nusikaltėliams dialogą dėl šventvagystės įstatymų, lygiai taip pat būtų klaidinga reaguoti į Rusijos puolimą prieš Ukrainą, siūlant naujus susitarimus dėl saugumo. Džihadizmas nėra patrauklesnis už putinizmą. Tačiau juos abu palaiko ryžtingumas – ir pasitinka silpnumas.

Autorius yra vyresnysis Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir „The Economist“ autorius.