aA
Karas Gruzijoje verčia prisiminti tarptautinės teisės abėcėlę, kuri padeda nustatyti, kas yra kas Rusijos ir Gruzijos kare, t. y. kas šiame kare yra agresorius, o kas auka. Toks suvokimas yra svarbus ne tik vertinant patį karą, bet ir prognozuojant galimas jo pasekmes regioniniam bei globaliniam saugumui, tuo pačiu ir Lietuvai. Žinoma, tokiam suvokimui svarbios ne Rusijos primesto turinio sąvokos, o tos sąvokos, kurias įprasta naudoti tarptautinėje teisėje.
Dainius Žalimas
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)
Rusija ir Gruzija kaltina viena kitą pradėjus agresiją. Siekiant nustatyti, kuri iš šalių yra teisi, visų pirma reikėtų žinoti, o kas gi yra agresija tarptautinėje teisėje. Agresijos sąvoka pirmą kartą buvo apibrėžta 1933 metų specialiose agresijos apibrėžimo sutartyse, kurios siekė konkretizuoti 1928 metų Briando-Kelloggo paktu įtvirtintą agresyvaus karo uždraudimo principą. Plačiausiai iš jų žinoma 1933 m. liepos 3 d. Konvencija dėl agresijos apibrėžimo (vadinamoji Londono konvencija), kurią sudarė SSRS ir dar 8 jos kaimynės – 5 Europos bei 3 Azijos valstybės.

Lietuva su SSRS sudarė analogiško turinio dvišalę konvenciją 1933 m. liepos 5 d. Iš esmės to paties turinio agresijos sąvoka vėliau išdėstyta 1974 m. gruodžio 14 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 3314(XXIX) patvirtintame Agresijos apibrėžime. Jis yra visuotinai pripažintas, jo nuostatomis, kaip paprotinės tarptautinės teisės normomis, remiasi Tarptautinio Teisingumo Teismas.

Pagal šį apibrėžimą agresija yra vienos valstybės ginkluotos jėgos panaudojimas prieš kitos valstybės suverenitetą, teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Agresijos aktais inter alia laikomas valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į kitos valstybės teritoriją, bet kokia, net laikina, kitos valstybės teritorijos karinė okupacija, kitos valstybės teritorijos ar jos dalies aneksija, kitos valstybės teritorijos bombardavimas, ginkluotosiomis pajėgomis vykdoma kitos valstybės uostų ar pakrančių blokada, ginkluotų gaujų siuntimas į kitą valstybę ir pan. Taigi iš mums žinomų faktų turbūt nėra sunku nustatyti, kas įvykdė tokius aktus.

Rusija teigia, kad agresiją įvykdė Gruzija. Galima būtų sutikti su šiuo teiginiu, jeigu Gruzija iš tikrųjų būtų puolusi kitos valstybės – Rusijos – teritoriją, pavyzdžiui, nušlavusi nuo žemės paviršiaus Vladikaukazą, vadavusi nuo rusų kariuomenės Šiaurės Osetiją siekdama ją prijungti prie Pietų Osetijos, blokavusi savo laivais Sočį, bombardavusi Mozdoko ir kitas Rusijos karines bazes, nuskandinusi Rusijos Juodosios jūros laivyną. Tačiau apie tokius Gruzijos veiksmus niekas negirdėjo, jokie fantastai, dirbantys Rusijos struktūrose, tokių veiksmų neaprašė. Tai ką gi tokio padarė Gruzija?

Pasirodo, Rusijos teigimu, Gruzija vykdo agresiją prieš Pietų Osetiją. Tačiau niekas apie tokią valstybę nėra girdėjęs, net pati Rusija iki šiol laiko Pietų Osetiją Gruzijos dalimi. Taip pat žinoma, kad Gruzijos teritorijos dalyje, užimančioje du trečdalius Pietų Osetijos autonomijos (vieną trečdalį, kurį sudaro gruzinų kaimai, kontroliavo Gruzijos pajėgos), veikė „nepriklausomybę“ (tiksliau, priklausomybę Rusijai ir siekį prie jos prisijungti) paskelbęs režimas, egzistuojantis Rusijos ginkluotųjų pajėgų dėka. Kaip ir Abchazijoje, „nepriklausomybė“ (priklausomybė nuo Rusijos) paskelbta prieš 16-17 metų išvarius etninius gruzinus, o likusiems gyventojams masiškai išdalinus Rusijos pasus.

Taigi „nepriklausomybę“ (priklausomybę Rusijai) skelbė ne šiaip Pietų Osetijos gyventojai ar osetinai, o Rusijos pajėgų kontroliuojamoje Pietų Osetijos dalyje gyvenantys Rusijos piliečiai. Nenuostabu, kad tokios „nepriklausomybės“ net pati Rusija iki šiol nedrįso pripažinti, nors nuosekliai ir palaipsniui vis labiau integravo jos kontroliuojamas Pietų Osetijos ir Abchazijos dalis, kuriose veikia „nepriklausomybininkai“, su kaimyniniais Rusijos regionais. Kokie tie „nepriklausomybininkai“, bene geriausiai rodo vadinamosios Pietų Osetijos vadovybės sudėtis. Beveik visi Pietų Osetijos „ministrai“ ir „ginkluotųjų pajėgų“ vadai yra neseniai išėję į atsargą (o kai kurie – dar oficialiai tebetarnaujantys) Rusijos ginkluotųjų pajėgų ir saugumo tarnybų pareigūnai.

Tai neleidžia laikyti vadinamosios Pietų Osetijos vadovybės kuo nors daugiau, nei Rusijos valstybės agentūra, neteisėtai veikiančia Gruzijos teritorijoje. Beje, prieš keletą metų Europos žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas kelias bylas dėl panašaus „nepriklausomo“ (priklausančio Rusijai) režimo – Padniestrės – pareigūnų veiksmų, atsakinga už šiuos veiksmus pripažino Rusiją, taip iš esmės pripažindamas, kad toks „nepriklausomas“ režimas yra visiškai Rusijos kontroliuojamas.

Taigi Gruzija vykdė karinę operaciją savo teritorijoje, o ne užpuldama kitą valstybę. Tad kokiu būdu šitaip galima įvykdyti agresiją, paaiškinti, ko gero, negalėtų ir pati Rusija, kuri oficialiai laiko Pietų Osetiją Gruzijos dalimi, nebent išrastų naują valstybės agresijos prieš pačią save apibrėžimą. Greičiau jau atvirkščiai, tai Rusijos veiksmus nuo pat 1991 metų organizuojant ir išlaikant Gruzijos teritorijoje marionetinius Pietų Osetijos ir Abchazijos režimus galima laikyti agresija, nes iš esmės tai buvo kitos valstybės teritorijos dalių okupacija ir de facto aneksija (tokie veiksmai, priminsiu, yra laikomi agresijos aktais).

Rusijos teigimu, Gruzija vykdo agresiją prieš Pietų Osetiją. Tačiau niekas apie tokią valstybę nėra girdėjęs, net pati Rusija iki šiol laiko Pietų Osetiją Gruzijos dalimi.
Dainius Žalimas:

Priminsiu taip pat, kad Rusijos pajėgos kartu su savo marionetėmis iš tų Gruzijos regionų išvarė kelis šimtus tūkstančių ten gyvenusių gruzinų taip įvykdydamos etninį valymą, dėl kurio Gruzija vakar padavė Rusiją į Tarptauitinį Teisingumo Teismą.

Turint omenyje tokią 1991-2008 metų situaciją Gruzijos veiksmai Pietų Osetijoje, net jei Gruzija iš tikrųjų pirma pradėjo puolimą, vertintini kaip savigyna siekiant išlaisvinti savo teritoriją nuo ją okupuojančių svetimos valstybės pajėgų bei jų talkininkų. Tokia tad yra teisinė situacija, ir jai yra visiškai nesvarbu, ar Gruzija ėmėsi operacijos Pietų Osetijoje išprovokuota ar iš anksto suplanavusi ir savo iniciatyva. O ar buvo protinga Gruzijai imtis tokių ir būtent tokių veiksmų Pietų Osetijoje, tai nėra teisininkams skirtas klausimas. Aišku tik, kad teisę įvykdyti tokią operaciją Gruzija turėjo.

Šiame kontekste tik priminsiu, kad karo situacija „brendo“ seniai: Rusija atvirai mėgino išprovokuoti Gruziją karo veiksmams atvirai išlaikydama Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomus“ režimus, darydama tose teritorijose, ką nori, be jokio suderinimo su tos teritorijos suverenu Gruzija, visaip blokuodama šimtų tūkstančių gruzinų pabėgėlių grįžimo į gimtąsias vietas klausimą. Visa tai tik dar kartą patvirtina, kad Rusija buvo okupavusi ir de facto aneksavusi Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų dalis.

Taip pat vargu ar kas nors turėjo iliuzijų, kad Rusija pasitrauks iš šių teritorijų, pati likviduos marionetinius režimus ir grąžins visos Pietų Osetijos bei Abchazijos teritorijos kontrolę Gruzijai. Beje, tai, kaip operatyviai ir didelėmis pajėgomis Rusija reagavo į Gruzijos operaciją, taip pat rodo, kad ji seniai rengėsi operacijoms Gruzijoje, kad vieną dieną bent jau galutinai perimtų visos Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijos kontrolę, o pasisekus galbūt nuverstų teisėtą Gruzijos valdžią pasodindama Tbilisyje savo marionetes.

Vadinasi, Rusijos veiksmų atsakant į Gruzijos sėkmingą operaciją Pietų Osetijoje (iš tikrųjų vadinamoji Pietų Osetijos vadovybė ir „ginkluotosios pajėgos“ buvo išvaikytos per vieną naktį) neišeina vertinti kaip nors kitaip, kaip agresijos minėto 1974 metų Agresijos apibrėžimo prasme. Iš tiesų Rusijai galima priskirti kone visus Agresijos apibrėžime išvardintus agresijos aktus.

Pirma, Rusijos ginkluotosios pajėgos įsiveržė į Gruzijos teritoriją, okupavo atskiras jos dalis siekdamos pratęsti Rusijos iki tol vykdytą Abchazijos ir Pietų Osetijos de facto aneksiją. Iki tol Rusija turėjo teisę su Gruzijos sutikimu laikyti Pietų Osetijoje 500 savo „taikdarių“ ir dar 500 vadinamosios Pietų Osetijos „taikdarių“, o Abchazijoje – iki 2500 „taikdarių“. Rusija papildomai įvedė į Gruzijos teritoriją dešimtūkstantines pajėgas, šimtus vienetų šarvuotos technikos ir tankų, pasiuntė dešimtis karo lėktuvų. Šių pajėgų operacijos, beje, neapsiribojo tik Pietų Osetija ir Abchazija, o išplito po visą Gruzijos teritoriją. Aišku, kad papildomas pajėgas į kitos valstybės – Gruzijos – teritoriją Rusija galėjo įvesti tik dviem atvejais – su Gruzijos vyriausybės sutikimu arba su JT Saugumo Tarybos sankcija.

Tai, kad Rusija stengiasi apversti viską aukštyn kojomis ir savo agresijos aukas vadinti agresorėmis, yra sena Rusijos politikos tradicija.
Dainius Žalimas:

Nė vieno iš šių pagrindų nebuvo, tad papildomų pajėgų įvedimas į svetimos valstybės teritoriją ir jų panaudojimas joje be šios valstybės sutikimo yra neabejotinas agresijos aktas. Įdomu, kad net jei pripažintume Rusijos teiginį, jog tam tikra prasme jos pajėgų panaudojimą galima laikyti savigyna atsakant į Gruzijos įvykdytą tariamą Rusijos „taikdarių“ užpuolimą, nuo to Rusijos veiksmų kvalifikacija nesikeistų. Savigyna turi būti proporcingas aktas. Aišku, kad nieko bendro su proporcingumu Rusijos vykdytos operacijos neturi, nes jos neapsiribojo tik Pietų Osetijos teritorija, o išplito į Abchaziją ir kitas Gruzijos dalis, jų metu okupuota ir reokupuota didelė Gruzijos teritorijos dalis.

„Taikdariams“ apsaugoti šios priemonės nebuvo būtinos, kaip jos nebuvo būtinos ir tariamiems savo „piliečiams“ apsaugoti. Tarptautinės teisės doktrinoje nesutariama dėl to, ar apskritai galima remtis savigyna ginant savo piliečius kitos valstybės teritorijoje, bet net jeigu laikytume, kad tokia priemonė galima, valstybių praktikoje tokios savigynos operacijos yra labai ribotos būtent dėl siekio išlaikyti proporcingumo reikalavimą. Paprastai tokiais atvejais vykdoma trumpalaikė intervencija siekiant evakuoti savo piliečius iš kitos valstybės teritorijos ar išvaduoti juos iš nelaisvės, jei jie buvo paimti įkaitais. Aptariamu atveju Rusijos pajėgos ne vadavo iš nelaisvės ir ne evakavo „taikdarius“ ir savo „piliečius“, o okupavo ir reokupavo kitos valstybės teritoriją, kurioje tie „piliečiai“ gyvena, ir tokia okupacija yra ilgalaikio pobūdžio, t. y. iš esmės besitęsianti de facto aneksija. Maža to, okupuotos ir nusiaubtos buvo ir kitos Gruzijos teritorijos, kuriose Rusijos „piliečių“ nebuvo nė kvapo.

Antra, Rusijos pajėgos smarkiai bombardavo visą Gruzijos teritoriją, įskaitant tą, kurios neokupavo. Trečia, Rusijos pajėgos blokavo ir nusiaubė Gruzijos uostus bei pakrantes. Beje, šiuo požiūriu, Rusija netiesiogiai įtraukė į agresiją ir Ukrainą, nes operacijas prieš Gruziją vykdė Ukrainoje dislokuotas Rusijos Juodosios jūros laivynas. Pagal tą patį 1974 metų Agresijos apibrėžimą agresijos aktu gali būti laikomas vienos valstybės teritorijos suteikimas kitos valstybės ginkluotosioms pajėgoms agresijai prieš trečią valstybę vykdyti.

Štai kodėl Ukraina pareiškė, kad jei žinios apie Sevastopolyje dislokuotų Rusijos karo laivų panaudojimą prieš Gruziją pasitvirtins, šiems laivams gali būti neleista grįžti į Ukrainos teritoriją. Ir pagaliau, ketvirta, organizuodama ir remdama Pietų Osetijos „ginkluotąsias pajėgas“, leisdama siųsti į Pietų Osetiją savanorius iš Šiaurės Osetijos ir rusų kazokų būrius, marionetinės Čečėnijos administracijos „specialiąsias milicijos“ pajėgas, Rusija vykdo dar vieną agresijos prieš Gruziją aktą – ginkluotų gaujų ir grupių siuntimą į kitos valstybės teritoriją.

Taigi jeigu kalbėsime tarptautinės teisės, o ne Rusijos primestomis sąvokomis, agresorius yra aiškus. Jis bus dar aiškesnis, jeigu Gruzija iš tiesų, kaip žadėjo jos prezidentas, išstos iš NVS ir atšauks savo sutikimą ribotiems Rusijos „taikdarių“ kontingentams Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. Tada bet koks bet kokių Rusijos ir jos marionetinių pajėgų buvimas visoje Gruzijos teritorijoje bus neteisėtas.

Tai, kad Rusija stengiasi apversti viską aukštyn kojomis ir savo agresijos aukas vadinti agresorėmis, yra sena Rusijos politikos tradicija. Ir Suomija 1939 metų pabaigoje, ir Baltijos valstybės 1940 metų birželį buvo apkaltintos rengimusi pulti Sovietų Sąjungą. Panašiomis grėsmėmis motyvuoti ir vėlesni SSRS įsiveržimai į Vengriją 1956 metais bei Čekoslovakiją 1968 metais.

Priminsiu ir 1990-1991 metų įvykius Lietuvoje: tada taip pat sovietų propaganda pasakojo apie „lietuvių smogikus“, „rusakalbių persekiojimus“ ir panašius pretekstus sovietinei agresijai pateisinti. Tad ir teiginiai apie Gruzijos agresiją paimti iš to paties propagandinio arsenalo. Iš to paties propagandinio arsenalo, kuris buvo ypač naudotas pirmojo Rusijos karo Čečėnijoje metu, yra ir teiginiai apie gruzinams talkininkaujančius ukrainiečių bei „pribaltų“ samdinius, kurių pilna vadinamosios Pietų Osetijos administracijos propaganda.

Teisinių priemonių situacijai spręsti nėra daug. Valstybių tarptautiniai teisiniai ginčai gali būti nagrinėjami tarptautiniuose teismuose tik esant abiejų šalių sutikimui. Tiesiogiai dėl vykdomos agresijos paduoti Rusijos į JT Tarptautinį Teisingumo Teismą Gruzija negali, nes Rusija nėra pripažinusi privalomos Teismo jurisdikcijos tokiam klausimus nagrinėti ir labai abejotina, kad ji sutiktų tokią bylą spręsti Teisme. Tačiau Gruzija tai daro bent jau netiesiogiai: ji kreipėsi į Teismą dėl Rusijos ir jos agentūros (marionetinių Pietų Osetijos bei Abchazijos administracijų) įvykdytų etninių valymų žudant ir išvarant iš gimtųjų vietų gruzinų tautybės gyventojus. Atrodo, kad Teismas turės jurisdikciją šiam ginčui spręsti, nes Gruzija kreipiasi dėl 1965 metų Rasinės diskriminacijos panaikinimo konvencijos (Konvencija draudžia persekioti asmenis ir etninės kilmės bei tautybės pagrindu) pažeidimų.

Abi šalys, ir Gruzija, ir Rusija yra konvencijos dalyvės, o Konvencija numato, kad jos šalys bet kuriai iš jų kreipusis sutinka nagrinėti ginčus dėl Konvencijos aiškinimo ir taikymo Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Gali būti, kad Gruzija kreipsis į Teismą ir dėl 1948 metų Genocido konvencijos pažeidimo kaltindama Rusiją siekiu išnaikinti gruzinus Pietų Osetijoje bei Abchazijoje. Nors nagrinėdamas tokias bylas Teismas nespręs agresijos klausimo, jis turės atsakyti, tai kas vykdė etninius valymus Gruzijoje ir kuri valstybė už tai atsako. Beje, Rusija taip pat galėtų Teisme pateikti panašias pretenzijas Gruzijai, jei norėtų patikrinti jų pagrįstumą.

Dar viena teisinė galimybė – įtraukti į Rusijos padarytų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų Gruzijoje tyrimą Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą. Gruzija yra Teismo statuto dalyvė, todėl Teismas turėtų jurisdikciją jos teritorijoje padarytiems nusikaltimams, net jei jų vykdytojai yra Rusijos piliečiai. Teismas, beje, turėtų jurisdikciją ir Gruzijos pajėgų įvykdytiems nusikaltimams, jeigu tokius nustatytų. Paskutinė teisinė galimybė – Gruzijai ar jos piliečiams kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, bet tam turėtų būti prieš tai išnaudotos vidaus teisinės gynybos priemonės Rusijoje arba įrodytas jų neveiksmingumas.

Suprantama, teisinės priemonės nėra greitos ir veiksmingos tebevykstančiai Rusijos agresijai nutraukti. Kur kas veiksmingesnis šiuo metu būtų tarptautinių pajėgų dislokavimas Gruzijoje jos vyriausybei prašant ir sutinkant. Tai būtų ženklas, kad Rusijos agresijos tąsa nebus toleruojama, juo labiau nebus toleruojamas Rusijos agresijos plitimas į kitas kaimynines valstybes. Tam tikra prasme tai būtų ir NATO bei ES patikimumo patikrinimas. Ilgainiui tokios daugianacionalinės pajėgos galėtų pakeisti ir Rusijos „taikdarius“. Ar tai taps realybe, šiandien atsakyti turbūt nesiryžtų niekas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gaisras pasiglemžė 3 mažamečius auginančios šeimos namus: paviešintos 5-mečio nuotraukos abejingų nepalieka

„Sūnaus sveikata geresnė negu buvo ir kasdien po mažą žingsniuką gerėja, bet būklė...

STT: pas korupcija įtariamus teisėjus per kratas rasta 200 tūkst. eurų grynųjų (420)

Specialiųjų tyrimų tarnyba penktadienį pranešė, kad pas korupcija įtariamus teisėjus per...

Marčiulionį ir Kauno eglutės kūrėją į Europos parlamentą siūlantis Karbauskis: dabar bus puolimas papildyta (204)

Penktadienio popietę į Tarybos susirinkimą susirinkę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos...

Albinas Januška - apie šūdmalą, melą politikoje ir Karbauskio herojų (286)

Knygų mugėje per diskusiją iš įtakingo buvusio diplomato, signataro Albino Januškos pusės...

Įvardijo sritis, kuriose labiausiai trūksta darbuotojų (26)

2018 m. sumažėjo laisvų darbo vietų samdomiems darbuotojams. Pernai šalyje jų buvo 18,5 tūkst....

Kauno daugiabučių kiemuose – lyg po karo: duobėse užstringa net tvarkdariai (17)

Kaune, Dainavos mikrorajone, kelio danga kaip po karo – asfaltą nusėjusios didžiulės duobės ,...

Bastys Lietuvą apskundė Strasbūrui (20)

Buvęs parlamentaras Mindaugas Bastys Europos Žmogaus Teismui apskundė Lietuvą, penktadienį...

Skaičiuojami didžiausi turistų srautai šalies istorijoje – šalys lyderės nesikeičia (5)

Praėję metai buvo rekordiniai Lietuvos turizmui. 2018 m. mūsų šalyje bent su viena nakvyne...

Rusija užsipuolė JAV: kaltina perkėlus specialiąsias pajėgas ir karinę įrangą (217)

Rusija penktadienį apkaltino Jungtines Valstijas naudojantis pagalbos teikimu Venesuelai kaip...

Sėkmingiausių fondų valdytojų dešimtukas: pernai jie uždirbo 7,7 mlrd. JAV dolerių

Netgi šiame paauksuotame amžiuje su 0,0001 proc. palūkanomis Kennethas Griffinas susižeria pinigų.