D.Žalimas. Ar Baltarusija pripažins Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“?

Tačiau laikas eina, o priimti tokio sprendimo Baltarusija nesiryžta. Jos pozicija labiau panaši į Venesuelos požiūrį remti Rusiją politiškai, bet kol kas susilaikyti nuo Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybės“ pripažinimo. Verta trumpai panagrinėti tokios, galinčios pasirodyti keista, Baltarusijos pozicijos priežastis, pasverti, ką įgytų ir ką prarastų Baltarusija, pripažinusi Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“.

Pripažinusi Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“, Baltarusija neabejotinai galėtų tikėtis Rusijos palankumo energetinių išteklių kainų ir skolų klausimais. Tačiau tai atrodo ir būtų vienintelė teigiama „pripažinimo“ pasekmė. Mat Baltarusija – ne toli nuo Rusijos esanti Nikaragva, kurios sprendimą pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“ veikiau lėmė tai, kad Nikaragvos vadovas yra dar nuo Šaltojo karo laikų priešiškumu JAV ir draugyste su Kuba bei SSRS pasižymėjęs Danielis Ortega.

Tad „pripažinimas“ atrodo logiška jo pažiūrų ir politikos pasekmė, jis yra „nepriklausomybės“ nuo JAV demonstravimas, JAV „erzinimas“ ir siekis paneigti JAV dominavimą Amerikos žemyne, tačiau „pripažinimas“ tuo pačiu nesukelia didesnės ir pavojingos šaliai Nikaragvos priklausomybės nuo Rusijos. Beje, neabejočiau, kad pasitraukus D.Ortegai, Nikaragva gali atšaukti Pietų Osetijos ir Abchazijos „pripažinimą“, kaip neteisėtą aktą (tai kažkuo primintų Australijos situaciją, kai 1974 metais jos leiboristų vyriausybė pripažino Baltijos valstybių aneksiją, bet jau po metų konservatorių vyriausybė atšaukė šį pripažinimą, kaip neteisėtą).

Baltarusijos situacija yra visiškai kitokia nei Nikaragvos. Paradoksalu, bet sprendimas pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“ veikiau sukomplikuotų ir taip nelengvą Baltarusijos padėtį, gal net padidintų grėsmę jos, kaip valstybės, egzistavimui. Be to, kas galbūt ir yra svarbiausia dabartinei Baltarusijos vadovybei, kiltų grėsmė pačiam A.Lukašenkos režimui ar bent jau akivaizdžiai sumažėtų jo galios ir vaidmuo santykiuose su Rusija.

Pripažindama Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“ Baltarusija toliau žengtų visiškos priklausomybės nuo Rusijos ir saviizoliacijos keliu, prarastų dabar turimą, kad ir nedidelę, manevro laisvę. Juk tada taptų beprasmiai kai kurių politinių kalinių išlaisvinimo ir kitokie A.Lukašenkos režimo signalai Vakarams keisti politiką Baltarusijos atžvilgiu, pereiti prie riboto bendradarbiavimo plėtimo. Baltarusija jau nebeturėtų net menkiausios galimybės Vakarų alternatyvai spaudimo iš Rusijos atveju, tad ir ta minėta mažesnių kainų bei skolų „dovanojimo“ nauda būtų labai sąlyginė.

Panorėjusi Rusija bet kada vėl galėtų kelti energetinių išteklių kainas, reikalauti mokėti tikras ar tariamas skolas ir perleisti strateginių objektų nuosavybės teisę, taip pat panorėjusi Rusija galėtų bet kada pašalinti A.Lukašenką kaip nebereikalingą, galbūt net pamėginti Baltarusiją aneksuoti. Vargu ar tokios grėsmės akivaizdoje Baltarusija ir A.Lukašenka galėtų susilaukti kokios nors paramos iš išorės, juk tai būtų šalis, kuri pati šiurkščiai pamynė tarptautinę teisę ir kitos valstybės (Gruzijos) teritorijos vientisumą pripažindama Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“. Vieninteliai likę „sąjungininkai“, Pietų Osetija ir Abchazija, jokios paramos tikrai nesuteiktų.

Išskirčiau kelias konkretesnes priežastis, kodėl Baltarusijai būtų nenaudinga pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“. Pirma, toks „pripažinimas“ būtų sunkus tarptautinės teisės normų ir JT Saugumo Tarybos rezoliucijų pažeidimas, toliau bloginantis ir taip neigiamą Baltarusijos įvaizdį bei menkinantis Baltarusijos galimybes ieškoti JT paramos.

Priminsiu, kad marionetinių Rusijos darinių, neteisėtai įsteigtų Gruzijos teritorijoje, - Pietų Osetijos ir Abchazijos – pripažinimas pažeidžia tokius pagrindinius tarptautinės teisės principus, įvardintus JT Chartijoje JT principais, kaip jėgos draudimas tarptautiniuose santykiuose ir iš jo kylanti pareiga nepripažinti jėga sukurtų situacijų ir teritorinių pokyčių teisėtumo, pagarba valstybių suverenitetui ir jų teritorijos vientisumui, nesikišimas į valstybių vidaus reikalus. Be jų dar yra kertinis 1975 metų Helsinkio Baigiamojo akto principas – valstybių sienų neliečiamybė, kuris draudžia keisti sienas vienašališkai ir naudojant jėgą. Akivaizdu, kad Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybės“ pripažinimas reikštų ir šiurkštų šio principo pažeidimą.

Pagarbos Gruzijos valstybės suverenitetui ir jos teritorijos vientisumui bei sienų neliečiamybės principais taip pat buvo grindžiamos keliasdešimt (34) JT Saugumo Tarybos rezoliucijų dėl Abchazijos konflikto sureguliavimo: tiek pirmosiose rezoliucijose 1993 metais (pavz., Nr. 876 ir 892(1993)), tiek vėlesnėse (po kelias kasmet) ir paskutinėse rezoliucijose 2007 bei 2008 metais (pvz., Nr. 1752 ir 1781(2007), Nr. 1808(2008)) JT Saugumo Taryba nuosekliai ir tvirtai rėmė Gruzijos suverenitetą ir teritorijos vientisumą, jos tarptautiniu mastu pripažintų sienų neliečiamybę, smerkė gruzinų išvarymą iš Abchazijos (smurtinius demografinius pokyčius) ir skatino užtikrinti jų grįžimą į gimtąsias vietas.

Be to, JT Saugumo Taryba paskelbė neteisėtais Abchazijoje vykusius „referendumus“ ir „rinkimus“, pritarė Abchazijos autonomijos tik Gruzijos sudėtyje planui. Beje, šioms JT Saugumo Tarybos rezoliucijoms pritarė ir Rusija, kuri dabar jas pažeidinėja. Net ir paskutinė JT Saugumo Tarybos rezoliucija dėl situacijos Gruzijoje (2008 m. spalio 9 d. rezoliucija Nr. 1839(2008)) remiasi visomis ankstesnėmis rezoliucijomis, įskaitant Nr. 1808(2008).

Nors Baltarusija pasižymi šiurkščiais žmogaus teisių pažeidimais, Jungtinių Tautų kontekste ji dar neatrodo ypač blogai, nes apie du trečdalius JT narių nėra demokratinės valstybės. Tačiau ir demokratinėms, ir nedemokratinėms valstybėms beveik vienodai svarbi yra pagarba valstybių suverenitetui ir teritorijos vientisumui, kitiems minėtiems JT principams. Tad pripažinusi Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“ Baltarusija būtų viena iš nedaugelio valstybių, kurios atvirai nepaiso šių kertinių JT principų ir jais grindžiamų JT Saugumo Tarybos rezoliucijų. Baltarusija akivaizdžiai nėra supervalstybė, kuri galėtų sau tai leisti. Jei jai pačiai kiltų grėsmė dėl Rusijos kišimosi, mėginimų pakeisti šalies režimą ar net ją prisijungti, kitų JT narių ir JT institucijų paramos tikėtis, matyt, būtų neverta.

Antra, pripažindama Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“ Baltarusija griautų Nepriklausomų Valstybių Sandraugos pagrindus. NVS principai taikytini ir Gruzijai, nes jie yra iš esmės tapatūs pagrindiniams tarptautinės teisės principams, be to, Gruzija kol kas yra NVS narė (jos išstojimas įsigalios po metų). 1991 m. gruodžio 8 d. Susitarimo dėl NVS įsteigimo (vadinamojo Belovežo susitarimo) 5 straipsnyje šalys patvirtino viena kitos teritorijos vientisumą ir sienų neliečiamybę. Tuo tarpu 1993 m. sausio 22 d. NVS įstatų 3 straipsnyje nurodyti tokie NVS principai, kaip pagarba valstybių narių suverenitetui, jų sienų neliečiamybė, teritorijos vientisumas, jėgos nenaudojimas ir nesikišimas į viena kitos reikalus.

Šie principai buvo plėtojami daugelyje NVS dokumentų, iš kurių bene svarbiausias nagrinėjamu atveju yra 1994 m. balandžio 15 d. NVS Deklaracija dėl pagarbos valstybių narių suverenitetui, teritorijos vientisumui ir sienų neliečiamybei. Deklaracijoje šalys patvirtino ne tik gerbiančios viena kitos suverenitetą, teritorijos vientisumą ir sienų neliečiamybę, bet ir atsisakančios nuo svetimų teritorijų užgrobimų bei įsipareigojančios nepripažinti tokių užgrobimų ir kitų prievartinių teritorijos statuso pakeitimų.Visi minėti kertiniai NVS principai ir normos būtų pažeisti pripažįstant Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“.

Priminsiu, kad Baltarusija nėra eilinė NVS narė. Ji yra viena iš trijų pirmųjų NVS steigėjų, pasirašiusių Belovežo susitarimą. Baltarusija taip pat yra NVS susitarimų depozitarė, bene entuziastingiausia NVS narė ir savotiška integracijos lyderė, nuosekliai pasisakanti už NVS stiprinimą. Be to, Baltarusija kaip vieną iš savo užsienio politikos nuostatų deklaruoja priešinimąsi teritoriniams pertvarkymams. Tuo tarpu Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybės“ pripažinimas prieštarautų tokiai politikai, sugriautų Baltarusijos, kaip vieno iš NVS ramsčių, įvaizdį ir trapų NVS narių solidarumą, kol kas pasireiškiantį atsisakant pripažinti Rusijos marionetinius darinius. Savaime aišku grėsmės pačiai Baltarusijai atveju jai jau netektų tikėtis kitų NVS narių solidarumo ir paramos.

Trečia, Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybės“ pripažinimas pakirstų Baltarusijos ir asmeniškai A.Lukašenkos pozicijas Sąjunginėje valstybėje (taip oficialiai vadinama Baltarusijos ir Rusijos sąjunga), įsteigtoje 1999 m. gruodžio 8 d. Sutartimi dėl Sąjunginės valstybės įsteigimo. Baltarusija deklaruoja ne tik siekį stiprinti Sąjunginę valstybę, bet ir jos narių lygiateisiškumą bei lygią partnerystę. Iš tikrųjų dauguma Sąjunginės valstybės institucijų, įskaitant Aukščiausią valstybės tarybą, Ministrų tarybą ir vienus sąjunginio parlamento rūmus, formuojamos pariteto pagrindais šalims deleguojant po lygų skaičių savo atstovų. Tuo tarpu Baltarusijai pripažinus Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybę“ jai nebebūtų pagrindo prieštarauti šių „valstybių“ priėmimui į Sąjunginę valstybę. Tokia įvykių raida ypač suinteresuota Rusija, nes Sąjunginė valstybė kol kas yra vienintelė tarptautinio pobūdžio struktūra, į kurią būtų galima „įkišti“ savo marionetes.

Taip Baltarusijos ginami Sąjunginės valstybės principai atsisuktų prieš ją pačią, nes kone vienodą su Baltarusija balsą šioje sąjungoje įgytų Pietų Osetija ir Abchazija, kurios nė iš tolo neprilygsta Baltarusijai pagal jokius rodiklius. Tuo būdu Rusija Sąjunginėje valstybėje įgytų akivaizdžią persvarą, nes kartu su savo marionetėmis turėtų 3 balsus prieš Baltarusiją. A.Lukašenka neišvengiamai „paskęstų“ tokioje sąjungoje ir nieko joje nebelemtų, o vietoje pretenduojančios į lygią partnerystę dvišalėje sąjungoje valstybės Baltarusija būtų traktuojama kaip viena iš trijų Rusijos sateličių.

Taigi Pietų Osetijos ir Abchazijos „nepriklausomybės“ nepripažinimas yra Baltarusijai ir asmeniškai A.Lukašenkai gerokai naudingesnis, paliekantis šaliai manevro laisvę užsienio politikoje ir simboliškai demonstruojantis jos savarankiškumą. Žinoma, tai gali įkyrėti Rusijai, bet didėjančios tarpusavio įtampos atveju daugiau kozirių būtų A.Lukašenkos rankose.