D.Petraitis. „Iskander“ - atsakas į priešraketinę gynybą?

„Iskander“ (NATO klasifikacijoje SS-26 „Stone“) yra TSRS praėjusio šimtmečio 7-ame dešimtmetyje pradėta kurti trumpo nuotolio, karo teatro lygmens, kietu kuru varomų balistinių raketų sistema. „Iskander“ priklauso rusiškų balistinių raketų SCUD šeimai. Ne veltui pirmoji raketos pravardė buvo „SCUD sūnus“. Dar TSRS laikais, tobulinant SCUD-B, buvo sukurta raketinė sistema „Oka“ (NATO klasifikacijoje SS-23 „Spider“).

Pasirašiusi vidutinio nuotolio raketų likvidavimo sutartį, Rusija turėjo atsisakyti šios sistemos. Sistemos atsisakė, tačiau noro turėti kažką panašaus – ne, todėl ėmėsi tobulinti trumpo nuotolio raketą „Točka“ (NATO SS-21 „Scarab“) ir, remdamasi patirtimi įgyta kuriant „Oką“, pasigamino „Iskander“. Ateities planuose „Iskander“ tikriausiai turėjo pakeisti „Točką“, o Rusijos išstojimo iš vidutinio nuotolio raketų ribojimo sutarties atveju – būti greitai transformuota į vidutinio nuotolio balistinę sistemą.

Anksčiau tai buvo slepiama, tačiau dabar, kai reikalingas „stiprus argumentas“ apie ginklo „naujumą“, Rusijos strateginės paskirties raketinių pajėgų štabo viršininkas generolas pulkininkas Viktoras Yesinas „prisipažino“, kad „Iskander“ šaudymo nuotolį bus galima greitai padidinti du ar daugiau kartų. Toks techninių ir taktinių savybių patobulinimas per trumpą laiką paprastai neįmanomas. Ar šie ir kiti su „Iskander“ susiję Rusijos argumentai yra rimti ir pagrįsti, ar jie skirti tik „akims dumti“, turėtų parodyti netolima ateitis.

Nuo pat „Iskander“ projekto pradžios raketų kūrimas sunkiai judėjo į priekį. Pirmieji „Iskander“ bandymai įvyko tik 1995 metais. Tuo metu buvo skelbiama, kad bandymai bus greitai baigti, o kariuomenė bus apginkluota „Iskander“ raketomis 1998–99 metais. Finansiniai sunkumai ir krizė Rusijoje sugriovė šiuos planus ir nors 2003-aisiais paskelbta apie oficialią testavimo pabaigą, tačiau bandymai buvo tęsiami 2004 ir 2005 metais. Iš viso atlikta apie dvidešimt bandomųjų „Iskander“ raketų paleidimų. 2007 metais pirmą kartą išbandyta ne balistinių, o sparnuotųjų raketų „Iskander“ sistema.

„Iskander“ gaminama dviejų tipų. Eksportui skirta „Iskander E“ sistema, Rusijos kariuomenei – „Iskander M“, kartais dar vadinamu „Tender“. Dar bandomas sparnuotųjų raketų sistemos „Iskander K“ variantas. Eksportui skirta sistema techniniu-taktiniu požiūrių yra mažiau pajėgi: „Iskander E“ raketos skrydžio nuotolis – 270 km, gabenamo užtaiso svoris – 470 kg, apsauga nuo sunaikinimo priemonių – minimali, tuo tarpu „Iskander M“ raketa atitinkamai skrenda – 470 km, gali gabenti apie 700 kg sprogmenų ir yra žymiai geriau apsaugota nuo sunaikinimo negu „Iskander E“. Užsimenama, kad „Iskander M“ gali gabenti ir branduolinį užtaisą.

„Iskander“ sudaro šešios savaeigės platformos: paleidimo, sistemos valdymo, papildomų raketų transportavimo ir užtaisymo, kovinės informacijos parengimo, komplekso darbo užtikrinimo bei techninio aptarnavimo. Visos mašinos gali judėti 70 km/h greičiu plentais arba 40 km/h grunto keliu. Kuro atsargos užsitikrina iki 1000 km ridą, taigi „Iskander“ pajėgus greitai keisti savo buvimo vietą. Visa tai turi užtikrinti sistemos gebėjimą „pasislėpti“ nuo priešininko žvalgybos, tačiau tobulėjant kosmose, ore ir žemėje dislokuotiems žvalgybos jutikliams, net ir tokiai mobiliai sistemai kaip „Iskander“ tai tampa vis sudėtingesne užduotimi.

„Iskander“ reklamuojamas kaip labai taiklus ginklas, tačiau sistemos taiklumas daugiausiai priklauso nuo raketos nutaikymui naudojamų sistemų. „Iskander“ raketos kovinė dalis turi infraraudonųjų spindulių dažnio jutiklį, kuris nukreipia ją į taikinį. Papildomai, šalia jo, raketa gali turėti arba inertinę nutaikymo sistemą, užtikrinančią 200 m taiklumą, arba kosminiu navigaciniu kompleksu (GPS/GLONASS) paremtą nutaikymo sistemą, kurios taiklumas – 50 m, arba inertinės, GPS, aktyviojo radaro ir elektrooptinių jutiklių sistemų kombinaciją, kurios taiklumo paklaida gali būti 10–30 m.

Tiesa, visa tai – tik teorija, nes raketos taiklumas realiomis (ne bandymų metu) sąlygomis niekada nebuvo patikrintas. Abejotina, ar JAV sutiks, kad jos GPS sistema būtų naudojama raketų, nukreiptų į jos objektus, taiklumui pagerinti. Nepaisant didelių Rusijos norų, jos sistema GLONASS veikia labai ribotai, na o įvairiems jutikliams „apgauti“ pilna elektroninės kovos priemonių. Taigi viskas gali baigtis tuo, kad Rusija turės tik inertinę sistemą ir minėtą 200 m. taiklumą, kas nėra taip gerai kaip kad norėtųsi.

Nepaisant visų deklaruojamų ir realių „Iskander“ privalumų, vienas iš svarbiausių klausimų, susijusių su „Iskander“ dislokavimo Kaliningrade galimybėmis, yra labai paprastas – kiek šių sistemų Rusija turi šiandien? Patikimos informacijos apie tai nėra arba ji neskelbiama. Tačiau pabandykime rasti atsakymą, remdamiesi tuo, kas skelbiama viešai. Spaudoje ir televizijoje buvo užsiminta tik apie vienos „Iskander“ raketų baterijos buvimą Kopustin Jar poligone, Šiaurės Kaukazo karinėje apygardoje. Ši vienintelė baterija skirta sistemai bandyti ir personalui mokyti. Daugiau – nieko, o juk pačiai Rusijai butų naudinga padidinti savo grasinimų svorį realiais faktais apie „Iskander“ buvimą. Panašu, kad iš tiesų šiandien Rusijos kariuomenė „Iskander“ neturi, todėl kalbama tik apie ateitį. Rusijos ginkluotės plėtros programos numato, kad 2016 metais Rusija turės 60 „Iskander M“ raketų. Apie tai 2007 metais raportavo tuometinis Rusijos ministro pirmininko pavaduotojas Sergėjus Ivanovas. Kiek vėliau kitas Rusijos generolas dar „patikslino“, kad 2016 metais penkios raketinės brigados tikrai bus perduotos ginkluotosioms pajėgoms, o viena iš šių brigadų bus dislokuota Kaliningrade. Ir tai viskas.

Taigi, galime padaryti išvadas. Pirma, „Iskander“ sistema nors ir aktyviai reklamuojama kaip ypatingai moderni, iš tikrųjų yra nenauja.

Antra, patikimos informacijos apie tai, kad Rusijos kariuomenė dabar naudoja arba turi „Iskander“, taip pat nėra. Nėra įrodymų, kad ir kitos šalys turėtų šių raketų.

Trečia, teigti, kad sistema bus efektyvus atsvaras JAV priešraketinės gynybos objektams, kai jos niekas neturi, niekas niekur nenaudojo ir nežino, kaip ji veiks realiomis sąlygomis, mažu mažiausiai nerimta. Pagaliau, Rusija jau ne kartą skelbė apie savo ambicingus ginklavimosi planus. O kaip sekėsi juos įgyvendinti?

Štai tik prieš keletą dienų tas pats S. Ivanovas puse lupų prabilo, kad Rusijos ginklavimosi planus gali sužlugdyti pasaulinė finansų krizė. Tiesa jį iš kart „nutildė“ neįvardintas „Rosoboronexport“ atstovas ir Rusijos gynybos ministerijos atstovas generolas leitenantas Sergėjus Bogatinovas, kuris pabrėžė, kad „Iskander“ gamyba nenukentės. Na ką gi, pagyvensim – pamatysim, tačiau šiandien, sprendžiant iš esamų duomenų, Rusijos norai akivaizdžiai skiriasi nuo to, ką jį realiai turi ir gali.