aA
Adolfą Hitlerį dažnai prisimename kaip tam tikro laikotarpio hegemoną. Žmogų, kuris, pasitelkęs ateizmo dvasia persmelktą nacionalsocializmo ideologiją, dvidešimto amžiaus pasauliui parodė vieną iš dviejų siaubingo nužmogėjimo veidų. Visgi ateizmas ne iki galo apibrėžia hitlerinio nacionalsocializmo siekius.
Adolfas Hitleris
© AP/Scanpix

Galima teigti, kad Hitleris turėjo vilčių tapti žemiškuoju dievu arba mesiju, nacionalsocializmą suplakdamas su įvairiomis Vokietijoje išplitusiomis religijomis bei kultais, o naujoji nacionalsocialistų religija turėjo pakeisti žmonių sąmonėje gyvavusius krikščionybės simbolius fašistiniais.

Nacionalsocialistų partijos programos 24 punktas yra skirtas religijai: teigiama, kad partija reikalauja religijos laisvės visoms tikinčiųjų grupėms, kurios neprieštarauja germaniškosios rasės papročiams ir moraliniams įsitikinimams. Tačiau taip pat šis programos punktas remia tai, ką istorikai vadina pozityvia krikščionybe. Ši koncepcija apibūdina pragmatišką norą sujungti tam tikrus krikščionybės ir rasinio grynumo bei nacionalsocialistinės ideologijos elementus.

Jeigu Vokietija būtų laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą, būtų išsipildžiusi nacionalsocialistų ideologo Alfredo Rosenbergo svajonė krikščionybę fašistinėje Vokietijoje (ir Europoje) pakeisti misticizmu, persipynusiu su nacionalsocialistų ideologija. Biblija turėjo būti „išvalyta“ nuo viso žydiško turinio (pavyzdžiui, išbrauktas visas Senasis Testamentas ir Mato evangelija). Pasak Rosebergo, Šv. Paulius buvo atsakingas už rasinių graikų ir romėnų kultūros vertybių sunaikinimą, Viduramžiuose susiformavusi pragaro dogma sunaikino laisvą šiauriečių dvasią, o Jėzus iš tiesų buvo ne žydas, o turėjo šiauriečių kraujo.

Vienas Reichas, vienas tikėjimas, vienas Dievas, viena nacionalsocialistinė bažnyčia. Viso to priešakyje – vienas fiureris, Adolfas Hitleris.
Dovydas Skarolskis

Tačiau tokiais absurdiškais teiginiais apsiribota nebuvo: norėta steigti nacionalsocialistines bažnyčias, kuriose kryžių pakeistų svastika, o ant altoriaus gulintį Šventąjį Raštą – Hitlerio „Mein Kampf“ ir kalavijas. Tokiu būdu ideologizuota pozityvioji krikščionybė manipuliuoja tikinčiųjų įpročiais ir bando įtikinti, kad ji pati yra jiems gerai pažįstamas tikėjimas, tik šiek tiek pakeistas sekant modernėjančią laiko dvasią. Vis tik krikščioniškasis turinys šioje religijoje yra prarastas.

Pasisveikinimo jėga

Vienas Reichas, vienas tikėjimas, vienas Dievas, viena nacionalsocialistinė bažnyčia. Viso to priešakyje – vienas fiureris, Adolfas Hitleris. Lietuvoje mažai žinomas italų kilmės vokiečių teologas ir filosofas Romano Guardini, praėjus keliems metams po Antrojo pasaulinio karo, parašė knygą „Išganytojai: mitai, apreiškimas, politika“, kurioje apibūdino tai, kokiais būdais fašistinėje Vokietijoje siekta sudievinti Hitlerio asmenybę. Pasak autoriaus, kiekvienas katalikas fašistinėje Vokietijoje iškart turėjo suprasti: „Heil Hitler!“ viešajame diskurse siekė užimti krikščioniškojo pasisveikinimo „Garbė Jėzui Kristui!“ vietą. Pasisveikinime ataidi gili senovė: jei aš sutinku žmogų, kurį pažįstu, sveikinimu linkiu labo; jeigu jis svetimas (o senajai jausenai tai reiškė priešą), jo jėgai aš turiu priešpastatyti kitą jėgą. Taigi religijos istorijos požiūriu pasveikinimas yra viena paprasčiausių pamaldumo formų: bendrumas ir susitikimas, užkeikimas ir savigyna. Logiška, kad apmąstant būtį krikščioniškai, pasveikinime atsiranda Išganytojo Jėzaus Kristaus vardas. Fašistinėje Vokietijoje jį pakeitė Hitleris.

Šio pasisveikinimo reikšmė yra dvejopa. Pirma, tam, kurio vardas ištariamas sveikinantis, kiekvienąsyk, t.y. nesuskaičiuojamą daugybę kartų per dieną, buvo linkima sveikatos. Jame turėjo susikaupti visa jėga ir laimė, kurių susitikdamos linkėdavo visos širdys. Antra, pasveikinimas reiškė ir ką kita: ne tik Hitleriui buvo linkima labo, bet ir sutiktajam linkima, kad ant jo nužengtų Hitlerio palaima.

Dievo ryšininkas

Skaitant apie nacionalsocialistų ideologiją, į akis krenta išvedžiojimai apie kraują, rasę ir žemę, kuriuose galima įžvelgti ir religinį ideologijos pobūdį. Vis užsimenama apie kraujo paslaptį, apie amžinąjį kraują, šventąjį kraują, apie tikėjimą į kraują, nusidėjimą kraujui ir t.t.
Dovydas Skarolskis

Hitlerio siekius tapti dievu ar mesiju byloja ir faktas, jog vokiečių vaikai buvo mokomi ne tik sveikinti, bet ir melstis fiureriui: „Galvelę nulenki, rankeles sudėki, / fiurerį tėvelį maldele minėki. / Jis mums darbą duoda ir skalsios duonelės, / iš bėdos išgelbsti fiureris tėvelis“, – skamba vienos iš maldų žodžiai.

Skaitant apie nacionalsocialistų ideologiją, į akis krenta išvedžiojimai apie kraują, rasę ir žemę, kuriuose galima įžvelgti ir religinį ideologijos pobūdį. Vis užsimenama apie kraujo paslaptį, apie amžinąjį kraują, šventąjį kraują, apie tikėjimą į kraują, nusidėjimą kraujui ir t.t. Šiam slėpiningam „kraujui“ turėjo atitekti visa pagarba, meilė, baimė, atsidavimas, pasiaukojimas. Šio mito žadamas išganymas, naujoji pasaulio ateitis ir pasaulio tvarka turėjo turėti mesiją: juo buvo Adolfas Hitleris.

Fiureris sau priskyrė pranašo, arba „Dievo ryšininko“, vietą. Pranašo, kuris savyje talpino kareivio kuklumą ir neklystamas žinias apie pasaulį – politiką ir karą, mokslą ir meną. Kai šalį globojo šis plika akimi regimas viršžmogis, nenuostabu, kad ėmė plisti posakis: „Po dvidešimt metų niekas nekalbės apie Jėzų Kristų. Bus tik Adolfas Hitleris“.

Praėjo beveik septyniasdešimt metų, ir Hitlerio dieviškumą ir kultą paliekame mažoms marginalinėms grupelėms. Paslaptinga žmogiškoji būtis ir istorijos eiga nulėmė nacionalsocializmo nuopuolį, kuris, kaip ir daugybė panašių religinių impersonacijų, stebėtinai primena Liuciferio klaidą. Mūsų siekis kurti negali tapti nyčišku įsitikinimu, kad esą galime perkurti pasaulį. Ir Hitlerio atvejis istorijoje nėra vienintelis, kuris parodo, kad siekiantys nušluoti horizontus tampa nušluotaisiais.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ar tikrai emigrantai kraunasi lagaminus? Skambina ir studentai, ir pensininkai (432)

Į kurią pusę labiau krypsta lietuvių akys: į Londoną ar į Lietuvą? Grįžtančių tikrai yra,...

Dėl milijonų peržiūrėto seksualaus Tomo Bagdonavičiaus vaizdo klipo pasipylė grasinimai ir iširo šeima (128)

Londone ilgus metus dainavęs ir didesnio populiarumo sulaukęs po to kai prakalbo apie savo...

Gydytoja Cikanavičiūtė apie riebalus: papasakojo viską, kas jums nutylima (47)

Riebalai – viena pagrindinių maistinių medžiagų, pastaruoju metu kelianti daug diskusijų ir...

Orai: be skėčio neapsieisime

Šią savaitę mūsų laukia nemalonios orų permainos, atkeliaus lietūs, įsisiautės vėtros, kris...

Skandalu virtusi reforma varo į neviltį: mokiniai rado, kur gauti maisto – šluoja viską valgyklos visai ištuštėjo (630)

Netyla diskusijos ir skandalai dėl pasikeitusių reikalavimų mokyklų valgyklų patiekalams. Kol...

Po penkerių metų pertraukos F-1 lenktynes laimėjo Raikkonenas kova dėl titulo tęsiasi (4)

Ostine, JAV, sekmadienį vykusiose F-1 lenktynėse pergalę po itin ilgos pertraukos iškovojo...

Gyvenimo audrų nublokšti gyvena sąvartyne: trijų kambarių „buveinė“ saugo liūdnas paslaptis (182)

Pokalbio pradžioje 63 metų buvusi kaunietė Nijolė tikino, kad Jonavos sąvartyne gyvena nuo 2012...

„Tinginių“ uogos: miestiečių pora įsitikino, kad ne viskas paprasta, bet ūkio nemeta (13)

Užkietėjęs miestietis su sutuoktine susigundė vadinamomis „tinginių“ uogomis ir ėmė...

Kodėl prieš einant miegoti visada reikia užsidaryti miegamojo duris? (14)

Prieš miegą mes visi išsivalome dantis, nusiprausiame veidą ir apsirengiame patogią pižamą...

5 elementų teorija – kokia stichija jus valdo? (4)

Penkių asmenybės tipų arba elementų teorija paplito Kinijoje prieš 2000 metų – manyta, kad...