aA
Adolfą Hitlerį dažnai prisimename kaip tam tikro laikotarpio hegemoną. Žmogų, kuris, pasitelkęs ateizmo dvasia persmelktą nacionalsocializmo ideologiją, dvidešimto amžiaus pasauliui parodė vieną iš dviejų siaubingo nužmogėjimo veidų. Visgi ateizmas ne iki galo apibrėžia hitlerinio nacionalsocializmo siekius.
Adolfas Hitleris
Adolfas Hitleris
© AP/Scanpix

Galima teigti, kad Hitleris turėjo vilčių tapti žemiškuoju dievu arba mesiju, nacionalsocializmą suplakdamas su įvairiomis Vokietijoje išplitusiomis religijomis bei kultais, o naujoji nacionalsocialistų religija turėjo pakeisti žmonių sąmonėje gyvavusius krikščionybės simbolius fašistiniais.

Nacionalsocialistų partijos programos 24 punktas yra skirtas religijai: teigiama, kad partija reikalauja religijos laisvės visoms tikinčiųjų grupėms, kurios neprieštarauja germaniškosios rasės papročiams ir moraliniams įsitikinimams. Tačiau taip pat šis programos punktas remia tai, ką istorikai vadina pozityvia krikščionybe. Ši koncepcija apibūdina pragmatišką norą sujungti tam tikrus krikščionybės ir rasinio grynumo bei nacionalsocialistinės ideologijos elementus.

Jeigu Vokietija būtų laimėjusi Antrąjį pasaulinį karą, būtų išsipildžiusi nacionalsocialistų ideologo Alfredo Rosenbergo svajonė krikščionybę fašistinėje Vokietijoje (ir Europoje) pakeisti misticizmu, persipynusiu su nacionalsocialistų ideologija. Biblija turėjo būti „išvalyta“ nuo viso žydiško turinio (pavyzdžiui, išbrauktas visas Senasis Testamentas ir Mato evangelija). Pasak Rosebergo, Šv. Paulius buvo atsakingas už rasinių graikų ir romėnų kultūros vertybių sunaikinimą, Viduramžiuose susiformavusi pragaro dogma sunaikino laisvą šiauriečių dvasią, o Jėzus iš tiesų buvo ne žydas, o turėjo šiauriečių kraujo.

Vienas Reichas, vienas tikėjimas, vienas Dievas, viena nacionalsocialistinė bažnyčia. Viso to priešakyje – vienas fiureris, Adolfas Hitleris.
Dovydas Skarolskis

Tačiau tokiais absurdiškais teiginiais apsiribota nebuvo: norėta steigti nacionalsocialistines bažnyčias, kuriose kryžių pakeistų svastika, o ant altoriaus gulintį Šventąjį Raštą – Hitlerio „Mein Kampf“ ir kalavijas. Tokiu būdu ideologizuota pozityvioji krikščionybė manipuliuoja tikinčiųjų įpročiais ir bando įtikinti, kad ji pati yra jiems gerai pažįstamas tikėjimas, tik šiek tiek pakeistas sekant modernėjančią laiko dvasią. Vis tik krikščioniškasis turinys šioje religijoje yra prarastas.

Pasisveikinimo jėga

Vienas Reichas, vienas tikėjimas, vienas Dievas, viena nacionalsocialistinė bažnyčia. Viso to priešakyje – vienas fiureris, Adolfas Hitleris. Lietuvoje mažai žinomas italų kilmės vokiečių teologas ir filosofas Romano Guardini, praėjus keliems metams po Antrojo pasaulinio karo, parašė knygą „Išganytojai: mitai, apreiškimas, politika“, kurioje apibūdino tai, kokiais būdais fašistinėje Vokietijoje siekta sudievinti Hitlerio asmenybę. Pasak autoriaus, kiekvienas katalikas fašistinėje Vokietijoje iškart turėjo suprasti: „Heil Hitler!“ viešajame diskurse siekė užimti krikščioniškojo pasisveikinimo „Garbė Jėzui Kristui!“ vietą. Pasisveikinime ataidi gili senovė: jei aš sutinku žmogų, kurį pažįstu, sveikinimu linkiu labo; jeigu jis svetimas (o senajai jausenai tai reiškė priešą), jo jėgai aš turiu priešpastatyti kitą jėgą. Taigi religijos istorijos požiūriu pasveikinimas yra viena paprasčiausių pamaldumo formų: bendrumas ir susitikimas, užkeikimas ir savigyna. Logiška, kad apmąstant būtį krikščioniškai, pasveikinime atsiranda Išganytojo Jėzaus Kristaus vardas. Fašistinėje Vokietijoje jį pakeitė Hitleris.

Šio pasisveikinimo reikšmė yra dvejopa. Pirma, tam, kurio vardas ištariamas sveikinantis, kiekvienąsyk, t.y. nesuskaičiuojamą daugybę kartų per dieną, buvo linkima sveikatos. Jame turėjo susikaupti visa jėga ir laimė, kurių susitikdamos linkėdavo visos širdys. Antra, pasveikinimas reiškė ir ką kita: ne tik Hitleriui buvo linkima labo, bet ir sutiktajam linkima, kad ant jo nužengtų Hitlerio palaima.

Dievo ryšininkas

Skaitant apie nacionalsocialistų ideologiją, į akis krenta išvedžiojimai apie kraują, rasę ir žemę, kuriuose galima įžvelgti ir religinį ideologijos pobūdį. Vis užsimenama apie kraujo paslaptį, apie amžinąjį kraują, šventąjį kraują, apie tikėjimą į kraują, nusidėjimą kraujui ir t.t.
Dovydas Skarolskis

Hitlerio siekius tapti dievu ar mesiju byloja ir faktas, jog vokiečių vaikai buvo mokomi ne tik sveikinti, bet ir melstis fiureriui: „Galvelę nulenki, rankeles sudėki, / fiurerį tėvelį maldele minėki. / Jis mums darbą duoda ir skalsios duonelės, / iš bėdos išgelbsti fiureris tėvelis“, – skamba vienos iš maldų žodžiai.

Skaitant apie nacionalsocialistų ideologiją, į akis krenta išvedžiojimai apie kraują, rasę ir žemę, kuriuose galima įžvelgti ir religinį ideologijos pobūdį. Vis užsimenama apie kraujo paslaptį, apie amžinąjį kraują, šventąjį kraują, apie tikėjimą į kraują, nusidėjimą kraujui ir t.t. Šiam slėpiningam „kraujui“ turėjo atitekti visa pagarba, meilė, baimė, atsidavimas, pasiaukojimas. Šio mito žadamas išganymas, naujoji pasaulio ateitis ir pasaulio tvarka turėjo turėti mesiją: juo buvo Adolfas Hitleris.

Fiureris sau priskyrė pranašo, arba „Dievo ryšininko“, vietą. Pranašo, kuris savyje talpino kareivio kuklumą ir neklystamas žinias apie pasaulį – politiką ir karą, mokslą ir meną. Kai šalį globojo šis plika akimi regimas viršžmogis, nenuostabu, kad ėmė plisti posakis: „Po dvidešimt metų niekas nekalbės apie Jėzų Kristų. Bus tik Adolfas Hitleris“.

Praėjo beveik septyniasdešimt metų, ir Hitlerio dieviškumą ir kultą paliekame mažoms marginalinėms grupelėms. Paslaptinga žmogiškoji būtis ir istorijos eiga nulėmė nacionalsocializmo nuopuolį, kuris, kaip ir daugybė panašių religinių impersonacijų, stebėtinai primena Liuciferio klaidą. Mūsų siekis kurti negali tapti nyčišku įsitikinimu, kad esą galime perkurti pasaulį. Ir Hitlerio atvejis istorijoje nėra vienintelis, kuris parodo, kad siekiantys nušluoti horizontus tampa nušluotaisiais.

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Ruošiasi leisti šeimos gydytojams nedirbti savaitgaliais ir švenčių dienomis: ligoninės įspėja – bus blogai (28)

Seime svarstoma iniciatyva nuimti teisinę prievolę šeimos gydytojo paslaugoms būti prieinamoms...

Garsios Kauno medikų šeimos tragedija: į laisvę išėjusį sūnų vėl klampina itin sunkūs kaltinimai (86)

Kauno apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje kvaišalų prekyba itin stambiu...

Palangos svečiai nesikuklino pozuoti ir parodė šių metų paplūdimio madas (40)

Nors dangus – cepelino spalvos ir saulė Palangą pirmadienį nutvieskė vos retsykiais,...

Per karantiną gavo 1000 eurų priedą: oro uostų darbuotojai įvertinti už rekordinius metus (33)

Gegužę bruto atlyginimų vidurkis „Lietuvos oro uostuose“ siekė 2759 eurus ir buvo beveik 1...

Paskui Jasikevičių į Barseloną išvyksta ir Maskoliūnas bei Masiulis (171)

Kauno „Žalgirio“ klubui atsisveikinus su vyriausiuoju komandos treneriu Šarūnu Jasikevičiumi,...

Švedijos „Covid-19“ ekspertas: pasaulis vis dar nesupranta iškovojo viešą pergalę prieš PSO (403)

Po tris mėnesius trukusių nesutarimų vyriausiasis Švedijos epidemiologas susiruošė atostogauti....

„Žalgirio“ kandidatų sąrašas trumpėja: Kemzūra pasirinko dirbti Turkijoje (71)

Šarūnui Jasikevičiui išvykus į Barseloną su Kauno „Žalgiriu“ sietas Kęstutis Kemzūra...

Alfas vienas gamtoje. Moliūgų sėklų pestas, karšto rūkymo skumbrė ir skaniausias padažas prie dešrelių

Kas nemėgsta rūkytos skumbrės? Turbūt vargiai rastume tokį žmogų. Tad šiandien Alfas parodys,...

Barselonoje pristatyto Jasikevičiaus pažadas: suderinsime gražų krepšinį su gerais rezultatais (76)

Buvęs Kauno „Žalgirio“ strategas Šarūnas Jasikevičius pirmadienį „Camp Nou“ stadione...

Svajonių mylimasis buvo tobulas ir man, ir vaikams – viltys dužo po lemtingo savaitgalio prie jūros (51)

Viskas prasidėjo labai gražiai, sakyčiau, net fatališkai. Susimatch’inom „ Tinderyje “,...

|Maža didelių žinių kaina