aA
Suprantama, „tautinės“ temos yra ypač jautrios ir sukelia daugybę komentarų, emocingų vertinimų, nes tai susiję su kiekvieno iš mūsų jausmais, tapatybe, tarpusavio santykiais, praeitimi, o gal ir ateitimi. Štai kodėl rašiniai apie žydus, kurie, ko gero, dėl savo nesėslios gyvenamos vietos labiausiai blaškyti istorijos vėjų, susilaukia kone prieštaringiausių atsiliepimų.
Grūto parkas. F. Engelsas, K. Marksas, Leninas, V. Kapsukas ir Stalinas
Grūto parkas. F. Engelsas, K. Marksas, Leninas, V. Kapsukas ir Stalinas
© DELFI (I.Saukienės nuotr.)

Bet kiekviena tauta turi savo išskirtines savybes, kaip sakoma, mentalitetą, kaip ir savo atgimimo, klestėjimo laikotarpius ar tamsiuosius vystymosi periodus. Kažkada rašėme apie daugybę vertinimų sulaukusią kai kurių žydiškos kilmės veikėjų tarnybą naciams („Žydai A.Hitlerio tarnyboje“, DELFI, 2011 07 17) arba apie holokaustą („Kodėl jaučiame kaltę dėl Holokausto?“, DELFI, 2011 10 29). Jokia paslaptis, kad nuo seno žydai aktyviai dalyvavo carinės Rusijos gyvenime, jais naudojosi bolševikai, juos globojo ir naikino J.Stalinas, daugelis jų buvo uolūs sovietinės nomenklatūros veikėjai, nemažai jų tebėra dabartinės Rusijos politiniame elite.

Galima paskęsti versijų apie žydų atsiradimą dabartinėje Rusijos teritorijoje vandenyne. Ko gero įtikinamiausi yra žinomo rusų disidento ir rašytojo Aleksandro Solženycino knygoje „Du šimtmečiai kartu (1795-1995)“ paskelbti duomenys, esą pirmieji žydų kolonistai dar pirmojo tūkstantmečio pradžioje iš Persijos per Derbento perėją atkeliavo į žemutinės Volgos rajonus.

Žydų migraciją į rytus yra tyrinėjęs solidus žydų istorikas Julius Bruckus (Brutskus). Beje, jis gimęs Palangoje, Kurliandijos (Kuršo) gubernijoje, iš kur ketverių metų su šeima išvyko į Maskvą, o, grįžęs į Lietuvą 1920 m., Kaune išrinktas į Steigiamąjį Seimą, 1921 m. buvo ministru žydų klausimams Kazio Griniaus krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų vyriausybėje, bet prasidėjus žydų persekiojimams išvyko į Berlyną, kur, naciams atėjus į valdžią, taip pat neteko ramybės ir pasitraukė į Paryžių, po to į JAV ir galų gale atsidūrė Palestinoje.

Taigi J.Bruckus (jo brolis Borisas buvo žymus agrarinės ekonomikos specialistas, palaikęs P.Stolypino reformas) savo knygoje „Rusijos žydų ištakos“, išleistoje 1939 m. Paryžiuje, teigia, kad Kijevo Rusios mūšių su chazarais (tiurkų gretose kovėsi ir chazarų kilmės judėjai) 8-me šimtmetyje netoli Astrachanės atsirado chazarų kaganato sostinė Itilis. Jo gyventojai nenorėjo paklusti nei musulmoniškam Bagdado kalifatui, nei Bizantijos imperatoriui, tad apie 732 m. priėmė judaizmą. Didžiausia jų kolonija buvo Kryme, Tamanės pusiasalyje.

Paskui žydų istorija keliems šimtmečiams buvo susijusi su LDK: nuo XVI a. žydai masiškai kėlėsi į Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos teritorijas. Žydų pirkliai laisvai keliavo ir į Maskvą, tačiau caras Ivanas Rūstusis uždraudė jų imigraciją, nes „jie rusų žmones nuo krikščionybės atitraukdavo, nuodingas žoles į jų žemes atgabendavo ir visokias niekšybes darydavo“.

Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) žydai laisvai gyveno iki jos padalijimo. 1772 m. buvo pirmas ATR skilimas, ir carinei Rusijai atiteko visa Baltarusijos žemė su 100 tūkst. žydų. Po 1793 ir 1795 m. padalijimų jau beveik milijonas žydų iš Lietuvos, Podolės, Volynės pateko carinės imperijos žinion.

Rusijos carai nebuvo palankūs žydams. Jekaterina II 1791 m. nustatė, kur žydai turi telktis. Nikolajus I 1827 m. vos 12 metų sulaukusiems žydams įvedė rekrutų prievolę. Imperatorius Aleksandras II XIX a. viduryje jau kiek atleido sėslumo reikalavimus ir leido žydų pirkliams bei išsilavinusiems žydams palikti miestų ir miestelių ribas, taip pat būti renkamiems į vietos valdžios organus. Šis caras, kurio laikais vyko pastebimas Rusijos ekonominis pakilimas, sustiprino ir žydų bendruomenę, bet po Aleksandro II nužudymo 1881 03 01 prasidėjo žydų pogromai.

Žydų pasipriešinimas ėmė reikštis socialistinių idėjų plitimu. Ėmė kurtis kairiosios žydų organizacijos. 1897 m. spalį įsteigtas „Bundas“ (angl. Jewish Labour Bund – „Visuotinė žydų darbo sąjunga“), kuris 1898 m. tapo Rusijos socialdemokratų darbo partijos (RSDP) padaliniu. Dalis jų pasirinko Rusijos socialistų – vadinamų eserų – partiją.

Po 1917 m. vasario revoliucijos laikinoji vyriausybė panaikino bet kokius apribojimus žydų veiklai. Žydai – eserai, menševikai ir bolševikai - užėmė svarbius postus valstybės Dūmoje, ministrų kabinete, vietos organuose. Į valdžią iškilo L.Trockis, rugsėjį išrinktas Petrogrado tarybos pirmininku, deputatais tapo L.Martovas, A.Gocas, M.Liberis.

Beveik visos žydų partijos, išskyrus sionistinę Poalei Cion („Siono darbininkai“), kurios dvi steigiamosios konferencijos, beje, vyko Druskininkuose ir Vilniuje (Vilnius tuomet buvo laikomas vienu iš Rusijos sionizmo centrų), smerkė bolševikų perversmą 1917-ųjų spalį, o daugelis karo mokyklose besimokiusių žydų netgi dalyvavo susirėmimuose su V.Lenino būriais. Per junkerių sukilimą Petrograde 1917 10 29-30 žuvo apie 50 žydų, o Preobražensko žydų kapinėse palaidoti 35 sukilimo dalyviai.

Vis dėl to tai netrukdė V.Leninui suformuoti Liaudies komisarų tarybą, kurioje iš pradžių užsienio reikalų komisaru buvo L.Trockis, bet netrukus ministrais tapo I.Šteinbergas, A.Šlichteris, I.Gukovskis ir t.t. O RSDP vadovaujančiuose organuose jų buvo dar daugiau. 

V.Leninas buvo laikomas filosemitu, jis visą laiką kovojo su antisemitizmu, smerkė žydų pogromus, kritikavo sėslumo reikalavimus. Nors jis nepritarė vieningos žydų tautos idėjos (jie neturėjo bendros teritorijos ir kalbos), kurią vadino „sionistine, visiškai išgalvota ir reakcinga iš esmės“, tačiau išnaudojo žydų įgimtą intelektą, sugebėjimą tvarkyti finansus, prekybą ir ekonomiką.

A.Solženycinas savo knygoje cituoja J.Kričevskį, kuris pateikė duomenų, jog iš pradžių, „raudonojo teroro“ metais, bolševikų baudžiamųjų organų centriniuose aparatuose nacionalinės mažumos sudarė 50 proc. tarnautojų, o atsakingose pareigose – net 70 proc. Tarp latvių ir lenkų išsiskyrė žydai, uoliai tarnavę Visasąjunginiame ypatingųjų reikalų komitete (VČK). Būtent jie daugiausiai dirbo komisarais ir tardytojais. Antai, kovos su kontrrevoliucija skyriuje apie pusę tardytojų sudarė žydai. V.Lenino sutikimu buvo sukurtas net Žydų komisariatas ir vadinamoji Evsekcija, o idiš pripažinta nacionaline žydų kalba.

1919 m. VČK vadas F.Dzeržinskis savo pavaduotojais priėmė G.Jagodą, J.Sverdlovą, o pastarieji sudarė sąlygas vėliau į Vidaus reikalų liaudies komisaro (NKVD) vadovo postą atsisėsti liūdnai pagarsėjusiam N.Ježovui. Kone visa vadinamoji Lagerių valdyba (GULAG) buvo sudaryta iš žydų. Iš 30 aukštų NKVD pareigūnų žydų 18 buvo paskirti vadovauti lageriams centre ir srityse bei respublikose.

Tarsi slėpdami savo tautybę daugelis vadovaujančias pareigas užėmusių žydų buvo pakeitę pavardes. Šiek tiek šovinizmu atsiduodantis V.Podajevo tvarkomas Tarptautinio žmogaus teisių judėjimo portalas Interunity.org (su šūkiu „Vienybė – kelias į šviesą“; jame galima rasti ir socialinės grupės „VKontakte“ prieigas) rašo, kad savo tikrąsias pavardes slėpė Uljanovas (Leninas, apie kurio žydišką kilmę plačiai rašoma), Zinovjevas (Apfelbaumas), Lurje (Larinas), Kamenevas (Rozenfeldas), Sverdlovas (Jankelis), Steklovas (Nakhamkesas), Trockis (Bronšteinas) ir t.t.

Tyrinėtojai rašo, kad išskirtinė žydų padėtis bolševikų valdžioje ir SSRS tęsėsi iki kokių 1938-ųjų, kai J.Stalinas pradėjo didžiuosius valymus. Bet ir tais bolševikinės suirutės metais dauguma žydų patyrė persekiojimą, tremtis, kalėjimus, tikrą genocidą. Iki 1920-ųjų po carinės Rusijos griūties daug jų liko kaimyninėse šalyse – Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Besarabijoje. Apie 100 tūkst. jų žuvo įvairiuose pogromuose, dešimtys tūkstančių – frontuose, tapo epidemijų, baltojo ir raudonojo teroro aukomis. Tuomet buvo priskaičiuoja apie 300 tūkst. žydų našlaičių. Ieškodamas lengvesnio ir saugesnio gyvenimo, žydų jaunimas keldavosi į didesnius miestus. Pavyzdžiui, Maskvoje 1920-1923 m. jų padaugėjo tris kartus – nuo 28 tūkst. iki 86 tūkst., Petrograde – du kartus.

O jau visai kitas žydų tragedijos laikotarpis – Holokaustas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(9 žmonės įvertino)
4.7778

Top naujienos

Kinų vakcina? Farmacinė chimera, kurios vieni ieško, kiti bijo (46)

Ji yra. Bet jos niekas iki šiol nematė. Cirkuliuoja šen bei ten Europoje vieniems keldama...

Ekspertai apie tai, kas naudingiau: eiti į prastovas, gauti ligos išmokas ar net stoti į bedarbių gretas (36)

Įmonėms skelbiant prastovas, gyventojai teiraujasi ir skaičiuoja, kas jiems naudingiau – eiti į...

Jasikevičius – apie žalias kojines, skambutį Schilleriui ir širdies skausmą dėl Blaževičiaus (29)

Kaip ir buvo galima tikėtis, po keturių beatodairiškos kovos tarp Kauno „Žalgirio“ (5/7) ir...

Žvarbus vėjas slopins šilumą (4)

Šeštadienį virš Lietuvos tęsis ciklono ir anticiklono dvikova, to pasekmė gūsingas ir žvarbus...

Iš Vilniaus greitoji iškviesta į Ukmergę: atvykusi medikė nesulaikė ašarų – 35 metų pacientė nesulaukusi pagalbos mirė (831)

„Karščiuojanti pacientė saugiai perduota į rūpestingas infekcinės ligoninės slaugytojų...

Kaip Hitleris ištekindavo savo meilužes, arba garsiausios ir įtakingiausios Trečiojo reicho moterys (83)

Karas laikomas vyriška prerogatyva, tačiau moterų vaidmuo jame irgi svarbus. Net Vokietijoje, nors...

Jasikevičiaus sugrįžimas į Kauną paženklintas klaidų jūra ir pergale prieš „Žalgirį“ (477)

„Žalgirio“ (5-7) duobė Eurolygoje gilėja – Lietuvos čempionai po penktadienio dvikovos Kaune...

Prekybos po „Brexit“ susitarimo pasiekti nepavyko (76)

Jungtinės Karalystės ir Europos Sąjungos derybininkai penktadienį pareiškė, kad jiems...

Pažanga pasidžiaugęs Schilleris nuo Šaro šešėlio nebėga: jis yra šio klubo legenda (6)

Buvusį savo trenerį Šarūną Jasikevičių penktadienio vakarą namuose priėmęs Kauno...