aA
Dar kartą panirkime į istorijos gelmę. Gana tolimą net dabartinei senukų kartai. Į tą 3-ąjį dešimtmetį, kai Rytuose išsikerojo bolševizmas, Vakaruose ėmė atsigauti Veimaro respublika ir virsti galingu Trečiuoju reichu, o nedidelės „pafrontės“ valstybėlės blaškėsi tarp raumenis auginančių monstrų ir ieškojo, prie ko čia priglusti...
Rapallo pilis
Rapallo pilis
© Shutterstock nuotr.

Gerokai nustebau, kad nusikalstamo Molotovo-Rybbentropo pakto preliudija tapo laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo, sudarius greitai pasmerktą žlugti 1919 06 18 pasirašytą, oficialiai tą karą užbaigusią Versalio taikos sutartį ir netrukus bendrą kalbą radus buvusiems mirtiniems priešams – Rusijai ir Vokietijai.

Istorikas Algimantas Kasparavičius, atidžiai išnagrinėjęs to meto susitarimų prielaidas ir Baltijos valstybių vaidmenį, rašo, jog Versalio sutartimi nebuvo patenkinti nei pralaimėjusieji, nei nugalėtojai. Amerikiečiai apskritai dingo iš Europos politinės arenos, o kitos didžiosios žemyno valstybės – Didžioji Britanija ir Prancūzija – nekantriai laukė, kada gi ta sutartis bus peržiūrėta.

Germaniškasis feniksas taikėsi pakilti iš pelenų. Juk pagal Versalio sutartį Vokietija neteko apie 70 tūkst. kv, km savo teritorijos, buvo atplėštas Elzacas, Lotaringija, Silezija, Vakarų Prūsija, kitos turtingos reicho sritys. Nedidelį kąsnelį iš to vokiško pyrago gavo ir Lietuva: 1923 m. jai buvo perduota Rytų Prūsija. Reichas buvo demilitarizuotas, turėjo mokėti didžiules reparacijas, prarastos turėtos kolonijos.

Bet tuo metu Vokietijoje kėlė galvą nacionalsocialistai. Atleistas iš kariuomenės jaunasis Adolfas Hitleris 1919 m. įstoja į nacionalistinę Darbo partiją ir netrukus jai ima vadovauti. 1920 02 24 vienoje Miuncheno užeigoje įkurta Vokietijos darbininkų partija greitai tampa nacionalsocialistų bastionu. Nors 1923 11 23 Miunchene surengtas vadinamasis „Alaus pučas“ žlunga, o netrukus partija uždraudžiama, po kelerių metų ji atgyja ir su visa arijų filosofija, reikalavimu panaikinti Versalio sutarties sąlygas, atviru žydų ir komunistų teroru užgriūna Europą.

Žinoma, Vakarams ir bolševikinei Rusijai, kuri savo ruožtu nebuvo patenkinta apkarpytomis sienomis ir konflikte su Lenkija prarastomis vakarinėmis teritorijomis, su tuo reikėjo skaitytis ir fašizmo ateitį numatyti. Štai kodėl 1922 04 10-05 19 Genujoje buvo surengta tarptautinė konferencija, į kurią pirmą kartą buvo pakviesta ir bolševikinė Rusija. Pagrindinis jos klausimas – Rusijos santykiai su kitomis Europos valstybėmis, kurios reikalavo gražinti caro ir Laikinosios vyriausybės skolas, užsienio piliečių nacionalizuotą turtą arba už jį atlyginti. Užsienio reikalų komisaro Georgijaus Čičerino vadovaujama delegacija su tuo nesutiko.

Bet didžiausias bolševikų ir jų istorinių priešų vokiečių laimėjimas – vadinamoji Rapalo sutartis, pasirašyta konferencijos metu 1922 m. balandžio 16 d. nedideliame šalia Genujos esančiame Rapalo kurorte tarp Veimaro respublikos ir Sovietų Rusijos (Sovietų Sąjunga formaliai bus įkurta tik tų metų pabaigoje).

Maždaug 34 tūkst. gyventojų turintis kurortinis Rapalo miestas Ligurijoje, esantis vos už kokių 40 km nuo Genujos, garsėjo kaip Šiaurės Italijos lyderių poilsio vieta ir ištaigingų golfo laukų sistema. Pasakojama, kad garsiajam Friedrichui Nietzsche‘ei, bevaikščiojant po Rapalo apylinkes, gimė idėja parašyti filosofinį romaną „Taip sakė Zaratustra“ („Thus Spoke Zarathustra“), kurio dvi dalys išleistos 1883 ir 1885 m.

Beje, prieš tai Rapalas jau buvo tapęs svarbių susitarimų vieta: 1920 11 12 čia pasirašyta sutartis tarp Italijos ir Serbų, kroatų bei slovėnų karalystės dėl ginčytinų teritorijų pasidalijimo. Praėjus pusantrų metų, bolševikinė Rusija ir Veimaro respublika atsisakė visų ankstesnių skolų bei reparacijų, dėl kurių vyko tokie karšti ginčai Genujos konferencijoje, pripažino viena kitą, nutraukė viena kitos izoliaciją, padėjo pamatus glaudžiam bendradarbiavimui. Kitaip sakant, kaip pastebi istorikas A.Kasparavičius, Vokietija tapo pirma didžiąja Vakarų valstybe, oficialiai pripažinusia bolševikinę Rusiją ir užmezgusia su ja normalius diplomatinius santykius.

Vakarų šalys gavo trumpą atokvėpį. Tačiau amerikiečiai jį apibūdino kitaip. Amerikiečių istorikas profesorius Haraldas von Riekhoffas iš Karletono universiteto Otavoje Rapalo susitarimus laiko „vienu svarbiausių ir dramatiškiausių tarpukario diplomatijos įvykių“. Jis mano, kad ši sutartis tapo viena preliudijų SSRS ir Vokietijos susitarimams dėl įtakos sferų pasidalijimo Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Ne veltui vokiečių diplomatai savo užrašuose rašė, kad „Lenkija yra Rytų Europos problemų mazgas, o Lenkijos egzistavimas yra nepakenčiamas ir nesuderinamas su Vokietijos gyvybiniais interesais“.

Dar reikia pridurti, kad tarp Pirmojo pasaulinio karo priešų Rusijos ir Vokietijos bendradarbiavimas prasidėjo iškart po Versalio sutarties. Jau 1921 m. vokiečiai slapta įkūrė komandą „Sondergruppe R“, kuri ieškojo karinių ryšių bolševikinėje Rusijoje. Vasarą šios grupės nariai apsilankė Rusijoje, o rugsėjį Berlyne pabuvojo aukšta Rusijos delegacija. Jau tada buvo susitarta, kad Vokietija į Rusijos gilumą perkels tris karines gamyklas, kurių produkcija galės naudotis ir Raudonoji armija.

Pirmasis bendradarbiavimo etapas truko 12 metų – iki pat A.Hitlerio atėjimo į valdžią, paskui trumpam nutrūko (SSRS ir Vokietijos santykius labai apkartino 1934 m. pasirašyta Vokietijos ir Lenkijos nepuolimo sutartis) ir vėl kone visu mastu atsinaujino Molotovo-Rybentropo pakto pasirašymo išvakarėse.

Tos Rapalo sutarties dramatiškos pasekmės atsiliepė ir Lietuvai. Kaip rašė kitas lietuvių istorikas Arūnas Gumuliauskas, 1920-1921 m. bolševikinės Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos dvišaliai susitarimai įvardijo Vilnių kaip vieną iš svarbių žaidėjų politiniame žemyno pokeryje. Tačiau Lenkijos agresija prieš Lietuvą, Berlyno augantis diplomatinis svoris, Vokietijos ir bolševikinės Rusijos sandėriai pašalino Lietuvą į politinio žaidimo pakraštį.

Pasak A.Kasparavičiaus, Lenkijos ir Lietuvos teritorinis konfliktas bei nesuderinta Baltijos valstybių užsienio politika buvo itin dėkingi veiksniai jau tuomet ruošiamam SSRS ir Vokietijos įtakos sferų pasidalijimui. 1920-ųjų spalį okupavus Vilniaus kraštą, atsirado takoskyra tarp Lietuvos ir Lenkijos: Varšuva prarado potencialias Rytų Europos stabilizatoriaus funkcijas, o Lietuvą pastūmėjo į Rusijos glėbį.

Ši išradingai žaidė Vilniaus krašto problema: tai žadėjo jį pripažinti Lenkijai, tai jėga sugrąžinti Lietuvai, tai skelbė tuščias deklaracijas istorinei Lietuvos praeičiai priminti. Anot istoriko Zenono Butkaus, nei Maskvai, nei Berlynui nieko gero nežadėjo taip ir neįgyvendintos Baltijos šalių pastangos konsoliduoti Baltijos valstybes ir įkurti vadinamą Baltijos sąjungą.

Lietuvos diplomatija buvo bejėgė atsilaikyti prieš Rytų ir Vakarų galybių žaidimus, kurie galiausiai atvedė į 1939 m. rugpjūčio sąmokslą. Net sunkiai gavusi pakvietimą į Genujos konferenciją, kaip primena diplomatijos tyrinėtojas Juozas Skirius, Lietuva joje nesugebėjo gauti postūmio jos pripažinimui ir neutralizuoti Prancūzijos pasiūlymo užbaigti Lietuvos ir Lenkijos konfliktą, sukuriant šių šalių federaciją (tai atitiko J.Pilsudskio svajonę atkurti senąją ATR). Nepadėjo ir JAV, į kurią daug vilčių dėjo Lietuvos diplomatija.

Narstydami vieną ar kitą istorijos manevrą, mes visą laiką turime užduoti klausimą: kaip elgtumės šiandien, ar modeliuojame Lietuvos ateitį, kylant numatomoms ir nenumatytoms grėsmėms (pavyzdžiui, griežtėjant Rusijos užsienio politikai ar įsiliepsnojus naujoms Varšuvos ambicijoms, silpnėjant ES ir NATO įtakai tarptautiniams procesams ir t.t.), kokias pozicijas rinktumės, ar verta tikėtis Baltijos šalių konsolidacijos sunkiausiais laikotarpiais, galų gale, ar verta pasikliauti tautiniu susitelkimu, iškilus naujiems pavojams...

Ir dar: ar gražuolį Rapalo kurortą (tikiuosi, daug kas jį aplankęs) prisiminsime tik kaip nuostabią poilsio oazę, kurioje legendinis Zaratustra – senovės persų pranašas ir filosofas, zoroastrizmo religijos pradininkas – mus veda į nežemišką nirvaną? Būtų per daug neatsakinga. Nes – pabaigai – simbolinis akcentas: išpažįstantieji Zaratustros skleistą religiją iki šiol praktikuoja įvairius ritualus, tarp kurių yra ir ugnies garbinimas, tačiau vienas keisčiausių šios jos ritualų yra mirusiuosius pririšti prie medžių ir palikti sulesti grifams.

Mes juk to nenorime.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Padarė išvadas: FIBA „burbulą“ Lietuvos rinktinė uždarė pergale prieš belgus (338)

FIBA „burbulą“ Vilniuje Lietuvos rinktinė uždarė pergale ir nuplovė gėdą, patirtą pirmoje...

Urologas pasakė, kuriems vyrams labiausiai gresia prostatos vėžys (76)

Lapkritį pasaulis yra paskelbęs mėnesiu, skirtu vyrų sveikatai. Šiuo metu vyrai yra raginami...

Sinoptikų prognozė: sulauksime sniego ir lengvo šaltuko (14)

Paskutiniąją rudens dieną Lietuvos orus lems nedidelis ciklonas, jis į daugelį vietovių...

Prezidentui kritikuojant Dobrovolskos ir Adomaičio patirtį, Armonaitė tvirtina: svarbiausia – ryžtas vykdyti partijos programą (297)

Prezidentas Gitanas Nausėda, šią savaitę susitikęs viso labo su keturiais kandidatais į...

Šie požymiai išduoda, kad turite priklausomybę seksui: tokių žmonių Lietuvoje daugiau nei galima įsivaizduoti (40)

Beprotiška partnerių kaita ir, atrodytų, jokių seksualinių stabdžių. Tai – nebūtinai...

Ekspertas apie pavojingas koronaviruso mutacijas: nereikia net audinių ūkių perspėja, kad grėsmė kiltų net persirgusiems žmonėms (103)

Neseniai kovoje su COVID-19 pasiektos kelios svarbios pergalės: „Pfizer“ ir „BioNTech SE“...

Rimvydas Valatka. Mes, Lietuvos Prezidentas, Žemaičių seniūnas (403)

Rinkimus prapylęs Trumpas ir jo tvirtasprandžiai gerbėjai ragina laukti dienos X. Prasidėjęs...

Karantinas? Prie sostinės Kalėdų eglės toliau plūsta minios žmonių, susidarė automobilių spūstys (551)

Nors epidemiologai prašo likti namuose ir saugoti savo bei aplinkinių sveikatą, sostinės...

|Maža didelių žinių kaina