aA
Iš karto perspėju: rašinys bus ne apie tai, nuo ko pradėsiu. Bet, gerai pagalvojus, temos susijusios.
Gruodžio 17-ąją Rusijos Dūmos Federacijos taryboje prasidėjo tarptautinė konferencija „Pasaulis be nacizmo – globalinis visos žmonijos uždavinys“. Jos išvakarėse federalinis savaitraštis „Rossijskije vesti“ išspausdino specialios komisijos pilietinės visuomenės institutų plėtros klausimais pirmininko Boriso Špigelio interviu, kuriame politikas piktinasi mėginimais nacizmą prilyginti stalinizmui (apie šį iš Ukrainos kilusį 57 metų žydų veikėją – kita kalba).
Česlovas Iškauskas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Pasaulinio rusakalbių žydų kongreso prezidentui antrina Lietuvoje leidžiamo laikraščio „Litovskij kurjer“ redaktoriaus Valerijaus Tretjakovo komentaras, kuriame išjuokiamas gruodžio 14-ąją paskelbtas Lietuvos ir dar penkių ES šalių kreipimasis į Europos Komisiją, kviečiantis deramai įvertinti totalitarinius režimus, skiriant ypatingą dėmesį komunistinio režimo nusikaltimams.

Redaktorius pataria geriau įvertinti dabartinės Lietuvos valdžios nusikaltimus ir kaip argumentą atskleidžia pritrenkiančią paslaptį: vadinamas totalitarinis stalininis režimas, pasak autoriaus, kiekvienam tremtiniui garantavo po 600 gr duonos kasdien, o šiandienos Lietuvos demokratai net šios išmaldos negali suteikti badaujančioms minioms...

Be komentarų.

Bet mes šį kartą prisiminkime kitą veikėją, kurio vardo vargu ar kas negirdėjęs: Lavrentijus Berija. 1953-ųjų gruodžio 23 d., eidamas 55-uosius, jis buvo sušaudytas Maskvos karinės apygardos bunkerio vidiniame kieme.

Mėginimai „išbalinti“ L.Beriją dėl jo paskelbtos amnestijos, reabilitacijos, vadinamos nacionalinių kadrų stiprinimo politikos, pagaliau dėl tuo metu drąsios idėjos sujungti dvi Vokietijas yra kartu ir bandymai pateisinti lietuviškuosius Maskvos statytinius, pradedant jų lyderiu A.Sniečkumi, kurie iš esmės nereagavo į kamufliažines L.Berijos reformas dėl nacionalinių kadrų gausinimo ir aklai vykdė savo viršininko nurodymus.
Česlovas Iškauskas

Taip, dažnam vien tik L.Berijos vardas nušiurpina kūną pagaugais. Bet kai kas tvirtina, kad jis, palyginus su kitais NKVD vadais, buvo liberalas ir nukentėjo pradėjęs GULAGų ir visos vidaus reikalų sistemos reformas. Visuotinė po Josifo Stalino mirties paskelbta amnestija taip pat esą vykdyta su jo parašu...

Lavrentijus Pavlovičius Berija gimė 1899 03 29 Abchazijoje, netoli Suchumio esančiame Merchaulyje. Inžinieriaus išsilavinimą gavo Baku politechnikos institute, bet nuo jaunumės dirbo saugumo ir žvalgybos tarnybose. Jau būdamas 22 m. jis vadovavo Azerbaidžane sudarytai „buržuazijos ekspropriacijos“ komisijai, o vėliau neva kaip turkų ir britų agentas buvo pasiųstas į Gruziją. Tai buvo vienas paslaptingiausių jaunojo žvalgybininko biografijos tarpsnių, vėliau jam kainavusių gyvybę.

Kai ši Kaukazo šalis buvo prijungta prie SSRS, L.Berija jau dirba Gruzijos saugumo organuose, tampa vidaus reikalų liaudies komisaru ir 1931 m. – pirmuoju Gruzijos kompartijos sekretoriumi. Nuo 1938 m. pradžios jis įsikuria šalia J.Stalino ir rugsėjį paskiriamas NKVD viršininku, o lapkritį – vidaus reikalų liaudies komisaru.

Karo metais L.Berija įgijo tokį J.Stalino pasitikėjimą, kad paskiriamas Valstybės gynybos komiteto nariu (tai buvo to meto aukščiausias valdžios organas), atsakingu už karinę pramonę ir ginkluotės tiekimą į frontą. 1943 02 11 J.Stalinas pasirašė ypač slaptą dekretą dėl atominės bombos kūrimo. Šiam komitetui vadovavo Viačeslavas Molotovas, o po pusantrų metų visiems laboratoriniams darbams (kodiniu pavadinimu „Uran“) jau vadovavo L.Berija. 1949 08 29 bomba buvo sėkmingai išbandyta Semipalatinsko poligone, ir L.Berija gavo aukščiausią apdovanojimą – I-ojo laipsnio Stalino premiją. Tiesa, sovietinė vandenilinė bomba buvo išbandyta 1953 08 12, kai šių darbų vadovas L.Berija jau buvo suimtas...

Nuo 1946 m. jis įgijo visišką J.Stalino pasitikėjimą ir įėjo į vadinamąją jo „septynių komandą“, iš esmės valdžiusią visą šalį. Iškart po J.Stalino mirties, tą pačią kovo 5-ąją, trumpam jis vėl buvo paskirtas SSRS vidaus reikalų ministru ir jo laidotuvėse kovo 9-ąją prie karsto pasakė ištikimybe „tautų vadui“ persunktą kalbą.

Bet tą pavasarį L.Berijos likimas pasisuko netikėta linkme. Gegužės 20-ąją SSKP CK prezidiume buvo svarstoma partinių kadrų politika Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, priimti nutarimai dėl trūkumų VRM darbe kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir „Dėl padėties Lietuvos SSR“.

Per keletą mėnesių L.Berija ne tik pakeitė visus vidaus reikalų sistemos vadovus respublikose, bet ir minėtuose dokumentuose pabrėžė, kad į visas partinio, tarybinio ir ūkinio vadovavimo grandis būtina rengti ir kelti vietos vadovus. Buvo pastebėta, kad daug nomenklatūrinių darbuotojų nemoka ir nesimoko lietuvių kalbos, todėl jie turi būti atšaukiami. Dokumentai privalo būti rengiami oficialia lietuvių kalba, o ten, kur gyvena dauguma lenkų, - lenkiškai.

Šie L.Berijos nurodymai ne juokais išgąsdino Kremliaus lyderius. Iškart po jo suėmimo abu dokumentai skubiai buvo atšaukti, kaip „siekiantys suaktyvinti buržuazinius nacionalistinius elementus“, ir išimti iš visų CK Prezidiumo protokolų. Šis L.Berijos išpuolis ypač kėlė nerimą Nikitai Chruščiovui, kuris buvo atsakingas už KGB veiklą Vakarų Ukrainoje. Tai jis paskleidė žinią, esą L.Berija per operos „Dekabristai“ premjerą planuoja perversmą ir prezidiumo areštą (likimo ironija: tariamas „dekabristas“ sąmokslo organizatorius kitų metų gruodį pats nukeliavo Anapilin). Visą sąmokslo prieš L.Beriją mechanizmą vaizdžiai aprašė A.Kolpakidi ir M.Seriakovas knygoje „Skydas ir kalavijas“.

Bet ne vien dėl „atlaisvintų nacionalizmo vadelių“ jam buvo ruošiamas nuosprendis.
Manoma, kad paskutinis sąmokslo lašas nulašėjo birželio 17-25 d. L.Berijai išvykus į Rytų Vokietiją, kur Berlyne prasidėjo didžiuliai vokiečių statybininkų streikai. Tvirtinama, kad tą savaitę vos ne kasdien susitikinėjo pagrindiniai L.Berijos priešai – Chruščiovas, Bulganinas, Žukovas, Mikojanas, Kaganovičius, Vorošilovas ir kt.

Kitą dieną, grįžus iš komandiruotės, įvyko Ministrų Tarybos prezidiumo posėdis. Netikėtai jo metu buvo iškviestas konvojus ir „žmogus su pensnė“ suimtas tiesiog salėje. Vėliau N.Chruščiovas, maršalas Georgijus Žukovas, generolas Kirilas Moskalenka gyrėsi, kad tai jie nuginklavo ir sutramdė mėginantį priešintis L.Beriją. Kalbėta, kad areštuojant jį dalyvavo ir tuo metu karjeros laiptais bekylantis generolas majoras Leonidas Brežnevas. Daug yra jo suėmimo versijų, kaip ir gandų apie jo sušaudymo aplinkybes.

Užrištomis akimis L.Berija buvo nuvežtas į Maskvos karinės įgulos bunkerį, kuris karo metais buvo kaip slėptuvė. Buvo suimti ir jo sūnus Sergo su nėščia žmona bei dvi mažametės dukterys. Vėliau jie buvo paleisti. Žmona Nino sulaikyta liepos pradžioje ir su sūnumi kalėjo iki kitų metų gruodžio. Rugsėjį visus L.Berijos giminaičius įsakyta iškeldinti iš Gruzijos. L.Berijos namą Tbilisyje užėmė Tuniso diplomatinė atstovybė.

L.Berijos ir dar 6 jo bendražygių (tarp jų buvo ir lietuviams gerai žinomo V.Dekanozovo) teismas prasidėjo 1953 12 18, ir jau po penkių dienų, gruodžio 23-osios vakare, apie 19.50 val., t.y. dviem valandom anksčiau negu nuosprendis buvo įvykdytas kitiems, bunkerio vidiniame kieme generolas pulkininkas P.Batickis iš asmeninio ginklo „Parabellum“ paleido šūvį tiesiai į nuteistojo kaktą...

Paradoksalių aforizmų meistras, britų žurnalistas ir rašytojas Gilbertas Chestertonas yra išsireiškęs, kad ir velnias yra kiek liberalas. Tą „velniškumą“ kai kas įžvelgia ir L.Berijos nuotraukoje, kur „žmogus su pensnė“ sėdi ant kelių pasisodinęs ir per mergaitišką krūtinę apkabinęs J.Stalino paauglę dukterį Svetlaną, kurį stengiasi išsiveržti iš vyriškio glėbio.

Dar. L.Beriją tardę tyrėjai esą turėjo duomenų apie 221 jo meilužę. Dauguma šių moterų buvusios agentės arba informatorės, o vienas aukštas pareigūnas, kuriam buvo leista susipažinti su tardymo medžiaga, pasibaisėjo: jų vardų negalima atskleisti, nes tris ketvirtadalius sugulovių sudarė vyriausybės narių žmonos ir dukros...

Štai toks buvo tas Kremliaus „liberalas“. Gal tai buvo ir spalvingesnė asmenybė negu jo pirmtakas Nikolajus Ježovas, tačiau ji iš esmės nusidažiusi kraujo spalva. 1944 01 29 L.Berija savo parašu patvirtino instrukciją „Dėl čečėnų ir ingušų iškeldinimo tvarkos“ ir vasario 23-ąją prasidėjo beveik milijono jų deportacija. Išvakarėse jis asmeniškai atvyko į Grozną ir vadovavo operacijai. Po trijų dienų toks pat likimas ištiko balkarus, o jų žemė Kabardos Balkarijoje buvo perduota Gruzijai. Kita akcija buvo nukreipta prieš turkus-mecchetus, kurdus, chemšinus, vengrus, bulgarus, suomius.

Tai jis laišku 1940 03 05 kreipėsi į J.Staliną, siūlydamas sunaikinti tūkstančius lenkų kareivių ir karininkų (garsiosios Katynės žudynės). Kaip prieš penkerius metus rašė „Nezavisimaja gazeta“, iškart po J.Stalino mirties L.Berija viename memorandume pripažino, kad „1944-1952 m. Lietuvos TSR buvo areštuota, sunaikinta ir ištremta daugiau kaip 270 tūkst. žmonių“, arba 10 proc. to meto Lietuvos gyventojų.

Mėginimai „išbalinti“ L.Beriją dėl jo paskelbtos amnestijos, reabilitacijos, vadinamos nacionalinių kadrų stiprinimo politikos, pagaliau dėl tuo metu drąsios idėjos sujungti dvi Vokietijas yra kartu ir bandymai pateisinti lietuviškuosius Maskvos statytinius, pradedant jų lyderiu A.Sniečkumi, kurie iš esmės nereagavo į kamufliažines L.Berijos reformas dėl nacionalinių kadrų gausinimo ir aklai vykdė savo viršininko nurodymus. Represijoms, kurias rėmė ir vykdė vietiniai, niekada nebus pateisinimo, jeigu dėl jų nukentėjo bent vienas nekaltas žmogus.

Gali būti, kad L.Berija ir į jį panašūs buvo pasirengę savo veiksmais atlikti atgailą (prisiminkime garsųjį Tengizo Abuladzės filmą „Pokojanije“ („Atgaila“). Bet ji būtų padaryta ant milijonų nekaltų žmonių lavonų ir neįtikėtinų vargų.

O kas tai – ne komunistinis nacizmas? Ar jį įmanoma atskirti ir nesutapatinti?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Lentpjūvė iš pragaro“ – viena brutaliausių Antrojo pasaulinio karo paslapčių (106)

Po daugiau nei 70 metų tylos į viešumą braunasi viena ilgiausiai saugotų ir siaubingiausių...

Prasidėjo didysis „Eurovizijos“ atrankų finalas: dėl galimybės atstovauti Lietuvai kovoja aštuoni geriausieji pildoma (501)

Šeštadienį LRT Didžiojoje studijoje verda tikros eurovizinės aistros. Būtent šį vakarą...

Abejojama, ar Valančiūnas galės padėti savo ekipai Klivlande (5)

Memfio „Grizzlies“ klubas išplatino sąrašą žaidėjų, kurie negalės padėti artimiausiame...

Unikauskas pataria – ką daryti, kad nereikėtų vaistų: sveikata priklauso nuo 4 dalykų (27)

„Mūsų sveikata nemažai priklauso nuo mūsų pačių, tik labai svarbu laikytis keturių...

Atrankų finalininkai jau ruošiasi lemiamai kovai: netrukus paaiškės Lietuvos pasirinkimas „Eurovizijoje“ (132)

Šeštadienio pavakarę LRT Didžiojoje studijoje jau lūkuriavo savo pasirodymams norintys...

Skandalas dėl pinigų plovimo „Swedbank“ kirto skaudžiai: prarado milijardus, reputacijai – smūgis (147)

Pinigų plovimo skandalo centre atsidūrusio vieno didžiausių Švedijos bankų „Swedbank“...

Laidotuvių tradicijos keičiasi kardinaliai: organizatorė išklojo keistus lietuvių pageidavimus (10)

Dar prieš kelerius metus išgirdę žodį „ laidotuvių planavimas “, daugelis turbūt būtų...

Kūdikiui atliko labai neįprastą operaciją: ar jos reikia, išduoda ir veidas (26)

„Gimė gražus kūdikis, o vėliau galvos forma ėmė keistis, ar tai normalu?“, – Vaikų...

Dainiaus Sinkevičiaus knygos „Pravieniškių mafija“ pristatymas Vilniaus knygų mugėje (9)

Vasario 23 d. 19 val. tiesiogiai iš Vilniaus Knygų mugės — žurnalisto Dainiaus Sinkevičiaus...

Jokubaitis: remiantis Platonu, šiandien iš valstybės reikėtų išvaryti visus žurnalistus (166)

Mūsų politika neatsitiktinai darosi vis kvailesnė, tai scientizmo įsitvirtinimo padarinys, teigė...