Č.Iškauskas. Kaip „vodka“ naikina Rusiją...

Jis davė startą „vodkai“

Tas įvykis, nulėmęs oficialų, bet ne formalų rusiškos „vodkos“ pripažinimą, atsitiko 1865-ųjų sausio 31 d. (pagal naująjį kalendorių – vasario 12 d.), kai Peterburge jau tuo metu garsus rusų mokslininkas Dmitrijus Mendelejevas apgynė fizikos ir chemijos daktaro disertaciją „Apie spirito ir vandens sujungimą“.

Kadangi vasario 2-ąją Rusijoje buvo paminėtos 105-osios mokslininko mirties metinės, tai pora žodžių iš jo biografijos.

Dmitrijus gimė 1834 02 08 pedagogo, filosofo, Tobolsko gimnazijos direktoriaus ir iš pirklių kilusios neraštingos Sibiro moters šeimoje. Jis buvo jauniausias iš 17-kos vaikų, iš kurių 8 mirė visai maži, o trys – dar negavę nė vardų. Tuo Mendelejevų bėdos nesibaigė: tais metais, kai gimė būsimas mokslininkas, apako tėvas, bet po kataraktos operacijos Maskvoje regėjimas jam grįžo, tačiau teko išeiti į pensiją.

Šiaip jau pasiturintys tėvai be vargo išleido į mokslus Dmitrijų, kuris vos 35-rių būdamas profesoriumi sukūrė garsiąją periodinę cheminių elementų lentelę. Vėliau jis tvirtindavęs, kad jam ji tiesiog prisisapnavusi... Šioje lentelėje jis išrikiavo tuomet žinomus 69 cheminius elementus. Beveik po 100 metų – 1955-aisiais – JAV mokslininkų buvo atrastas ir jo garbei pavadintas 101-asis uraninės kilmės elementas mendelevis.

Net 33 metus jis profesoriavo Imperatoriškame Sankt Peterburgo universitete, o jo mokslinių tyrimų sritis buvo labai plati: parakas, sintetinis pluoštas, silikatai, tepalai, dujos, net stratostato gamybos principai... Jis buvo dukart vedęs, susilaukė 7 vaikų.

Prieš savo įžymųjį „susapnuotą“ atradimą D.Mendelejevas moksliškai išaiškino spirito ir vandens sąveiką. Ši mokslinės disertacijos apie skysčių mišinius dalis, ko gero, kėlė ir kelia didesnį susidomėjimą visuomenėje, negu visi kiti mokslininko darbai. Tai ir suprantama: nuo seno žmonės mėgino išaiškinti „ugninio vandens“ struktūrą, poveikį ir optimalius gamybos būdus.

Nekalto vandenėlio galia

Iš tiesų, degtinės atsiradimas tėra paslaptimi, lyg liaudies dainų ir tautosakos kilmė. Manoma, kad ji atsirado Šiaurės Europoje, konkrečiau – Švedijoje. Įvairiose Pietų šalyse nuo seno galiojo lotyniškas alkoholio pavadinimas „spiritus vini“ („vyno dvasia“). Dažniausiai tai būdavo distiliuotas vynas, o jo koncentratas įvairiose valstybėse buvo vadinamas brendžiu (Prancūzija), viskiu (Škotija ir Airija), o Rytų Europos šalyse – tiesiog „gyvybės vandeniu“ (lot. aqua vitae, rus. jakovita). 

Dar senovės arabai žinojo apie degtinės kaip narkotiko depresanto savybes. Gryną spiritą jie išgaudavo jau 8-me šimtmetyje.

Bet degtinės atsiradimui daugiausiai įtakos turėjo šaltieji kraštai, ypač Rusija. Čia ją vadindavo iš „voda“ padarytu mažybiniu pavadinimu „vodka“ („vandenėlis“), kas turėdavo reikšti ir jo gydomąsias savybes, ir linksminamąjį poveikį. Bet lenkai, kurie taip pat savinasi šios degtinės pradininkų titulą, pasakytų, kad tai „woda“ („mažasis vanduo“). Jie teigia, kad stiprūs alkoholiniai gėrimai Lenkijoje buvo pradėti gaminti VIII a. pabaigoje, ir iki XV a. jie dažniausiai buvo naudojami medicinoje. Bet paskui, išmokus distiliuoti vyną, gautas spiritas imtas skiesti, taip pasigaminant vadinamąją „gorzalką“ („degintą vyną“). Esą taip atsirado gėrimo trumpinys „degtinė“ (ja buvo laikomas tik tokio stiprumo alkoholinis gėrimas, kuris uždegtas liepsnoja).

Vis tik prioritetas tenka Rusijai

Bet rusai neatlyžta. Pirmieji rašytiniai šaltiniai teigia, kad apie „vodką“ Rusija imta kalbėti dar IX a. pabaigoje, o pirmosios jos varyklos atsirado XII a. Šio gėrimo tyrinėtojas, heraldikas, istorikas ir kulinarijos specialistas Viljamas Pochliobkinas (tikroji pavardė Vasilijus Michailovas) 1991 m. išleido monografiją „Degtinės istorija“, kuriai tais pačiais metais įteikta garsaus italų vyno gamintojo Langhe Ceretto premija už svarbius pasiekimus kulinarijos tyrinėjime. Beje, 76-rių metų V.Pochliobkinas buvo paslaptingai nužudytas savo namuose Podolske 2000-ųjų kovą. Jo kraujyje rasta mirtina alkoholio dozė, nors pats tyrinėtojas buvo blaivininkas...

Tai štai savo knygoje jis rašė, kad vyno distiliavimas vyko dar XV a. viduryje Maskvos valstybės vienuolynuose, ir jau 1478 m., kai atsirado grūdų perviršis, iš jų gaminama kokybiška degtinė ėmė smarkiai plisti. Nuo to laiko prabėgo penki šimtmečiai, kai 1982 m. Tarptautinis arbitražas Hagoje, kaip rašo V.Pochliobkinas, patvirtino SSRS prioritetą „vodkos“ autorystėje.

Kiti šaltiniai liudija, kad Rusiją degtinė vis dėl to pasiekė iš Lenkijos: XVI a. pirmoje pusėje Lenkijos karalius Janas Olbrachtas įteisino „gorzalkos“ gamybą ir prekybą, o XVII a. ji buvo eksportuojama į Šiaurės Europos šalis.

Blaivaus žmogaus Rusijai nereikia...

Kaip prieš keletą metų rašė portalas horeca.ru, drąsiai galima teigti, kad „vodka“ yra rusų pasididžiavimas ir nacionalinės kultūros dalis. Jos gamybą ir platinimą ne kartą tramdė „sausi“ įstatymai (pavyzdžiui, Nikolajaus II įsakas 1914 m., 1917 m. bolševikai ją uždraudė pardavinėti turguose, 1924 m. vėl įvestas „sausas“ įstatymas, iki 1936 m. SSRS iš viso buvo draudžiami stipresni negu 20 laipsnių alkoholiniai gėrimai). Netgi vadinamojo Tėvynės karo metais Raudonosios armijos kareiviams prieš ataką „ant drąsos“ įpildavo šimtgramį (apie tai rašėme DELFI 2011 08 28).
Kas neprisimena drakoniškos J.Andropovo 1983 m. inicijuotos antialkoholinės kampanijos, kuri pagimdė tik aibę anekdotų, 1985 m. M. Gorbačiovo pradėtos antialkoholinės politikos, kuri davė šiokių tokių rezultatų. Netrukus Lietuvoje iš 41140 alkoholio prekybos taškų liko tik 990. Deja, Gorbačiovo antialkoholinė politika tetruko pustrečių metų. Ji neįėjo į „perestroijkos“planus. „Vodka“ atgavo savo valdžią.

Tiesą sakant, visais laikais degtinė gerokai pamaitindavo valstybės iždą. V.Pochliobkinas rašo, kad 1960-aisiais Rusija pasiekė milžinišką 1913 m. alkoholio suvartojimo lygį. 1980 m. pajamos iš alkoholio sudarė 11,5 proc. šalies BVP. Po energingų paskutinių sovietinių lyderių priemonių pajamos krito: 1987 m. jos sudarė tik 4,4 proc., todėl iki 6,6 proc. išaugo biudžeto deficitas. Blaivus žmogus savo metus iki suirimo skaičiuojančioje SSRS buvo nenaudingas...

2009 m. birželį žurnalas „The Lancet“ apskaičiavo, kad Rusijoje vyrų mirtingumas nuo alkoholio penkis kartus viršija Europos vidurkį. Dėl to jis gyvena 15 metų trumpiau negu vidutinis europietis. Moterims šis gyvenimo trukmės skirtumas sudarė 9 metus.

1987-1994 m. alkoholio vartojimas Rusijoje vienam žmogui išaugo beveiki du kartus, o iki 2007 m. – dar pusantro karto. Dabar šalyje, rašė žurnalas, užregistruota apie 2,5 mln. klinikinių alkoholikų. Per pastaruosius 10 metų „vodka“ pražudė apie 3 mln. Rusijos piliečių. Tai galima palyginti su karo metų nuostoliais.

Jūsų didenybe...

XX-ojo amžiaus pradžioje D.Mendelejevas, priminęs, kad per 40 pastarųjų metų Rusijos gyventojų padvigubėjo, statistiškai paskaičiavo, kad 2050 m. jų bus 800 milijonų. Bet praėjo šimtmetis, ir 2009-ųjų spalį paskelbtame Jungtinių Tautų vystymo programos pranešime tvirtinama, kad iki 2025 m. Rusija neteks 11 mln. gyventojų. Viena iš pagrindinių tokių netekčių priežasčių – besaikis alkoholizmas.

Jeigu speiguotą rusišką žiemą apsilankysite „Vodkos“ istorijos muziejuje Maskvoje, prie Izmailovo kremliaus sienų, tai jus pasitiks daili rusaitė tautiniais drabužiais ir pradžiai pasiūlys šimtgramį aitraus nacionalinio gėrimo.

Į sveikatą! Su gimimo diena, jūsų žudikiškoji didenybe „vodka“!