Č.Iškauskas. Kaip J.Stalinas norėjo stoti į NATO

To trokštų buvęs SSRS gynybos ministras, frontininkas, beje, dalyvavęs vokiečių kariuomenės Kuršo grupuotės blokadoje, taip pat 1991 m. pučo organizatorius, 88-rių sulaukęs Dmitrijus Jazovas, kuriam portalo Newsland.com surengtoje apklausoje pritaria 70 proc. apklaustųjų. Ir dar turbūt milijonai nostalgiją Sovietų Sąjungai ir stalininiam režimui jaučiančių žmonių...

Bet štai čia ir sustokime. Panegirika J.Stalinui, jo besaikis šlovinimas, prisimenant jo nuopelnus sovietinei istorijai ir visuomenei, pamirštant siaubingas diktatūros grimasas, – tokia įprasta būsena šiuolaikinėje Rusijoje ir už jos ribų, kad net neverta atsiversti specialios draugijos „Josifas Visarionovičius Stalinas“ interneto puslapio, norint įsitikinti, kokio masto meilės banga J.Stalinui užplūdo Rytus.

Bet gal ta meilė vis dėl to motyvuota?

O ar yra žinoma, kad J.Stalinas puoselėjo viltis nuvesti SSRS į 1949 m. balandžio 4 d. įkurtą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją? Šios viltys ruseno tiek bendradarbiaujant su sąjungininkais II pasaulinio karo metu, tiek pokariu iki jo mirties 1953-ųjų kovo 5-ąją, tiek ir po jos – iki pat įsikuriant Varšuvos sutarties organizacijai 1955 m. gegužės 14 d.

Vakaruose J.Staliną gerbė, o gal ir bijojo. Ne šiaip sau amerikiečių žurnalas „Time“, nuo 1927 m. skelbiantis pasaulio Metų žmones, du kartus – 1939 m. ir 1942 m. – Metų žmogumi paskelbė šį SSRS lyderį. Savaitraščio redakcija pirmą kartą šį titulą jam skyrė „už nacistinį-komunistinį nepuolimo paktą“, Žiemos karą su Suomija ir partnerystę su A.Hitleriu. Antrąkart žurnalas tokį reitingą pasirinko už J.Stalino „įtaką pasaulinei visuomenei“ karo metais. „Tik jis tiksliai žino, kaip Rusija priartėjo iki pralaimėjimo 1942 metais. Ir tik Josifas Stalinas tikrai žino, ką reikėjo padaryti, kad šią ribą Rusija įveiktų...“, – rašė tuomet „Time“.

Šios nominacijos, žinoma, dar nereiškė nuoširdžios pagarbos sovietiniam diktatoriui, bet pasauliui parodė, kad su juo reikia skaitytis ir turėti bendrų reikalų. Rusų publicistas Jurijus Kagramanovas, nagrinėjęs Ivano Rūsčiojo sąsajas su J.Stalinu (jis nemažai rašė ir Lietuvos istorijos klausimais), nurodo, kad sovietinio režimo simpatijos Vakarams kilo ne iš gero gyvenimo: nacistinei Vokietijai užpuolus SSRS, šie apie trejus metus delsė atidaryti II-ąjį frontą, nors ir padėjo Maskvai Rytų fronte. Maskvai reikėjo išsaugoti draugystę ir po karo.

1943-ųjų lapkričio pabaigoje vykusioje Teherano konferencijoje J.Stalinas, reikalavęs, kad sąjungininkai tučtuojau pradėtų Vokietijos puolimą iš Vakarų (Maskva buvo išgirsta tik po pusmečio, 1944-ųjų gegužę), darė užuominas, kad SSRS sąjunga su JAV, Didžiąja Britanija ir kitomis valstybėmis sąjungininkėmis išliks ir po karo. Šie pažadai įvairiomis formomis buvo patvirtinti ir Jaltos konferencijoje 1945 m. vasarį, ir Potsdame tų pačių metų liepą, kur jau konkrečiau buvo dalijama pokarinė Europa, taip pat ir Baltijos regionas.

Pasirinkimo dilema Maskvai ypač paaštrėjo po to, kai 1943 m. rugsėjo 17 d. JAV buvo pradėta branduolinė programa „Manheteno projektas“ (Manhatten Project), o netrukus buvo pagamintos trys bombos, kurių dvi 1945-ųjų rugpjūtį išbandytos „natūraliu būdu“ – metant jas ant Japonijos miestų. Maskvą nerimą kėlė tai, kad ši programa buvo vykdoma dalyvaujant ne tik JAV, Kanados ir Didžiosios Britanijos, bet ir Vokietijos mokslininkams, pasitraukusiems į Ameriką. Bet pirmas JAV oficialus branduolinis bandymas atliktas 1945-ųjų liepos 16 d., o SSRS tokį užtaisą išbandė tik po 4 metų – 1949 m. rugpjūčio 29 d. Branduolinės varžybos prasidėjo, o NATO jau buvo įkurta.

Maskva suskubo iškelti idėją – tarp penkių karo dalyvių pasirašyti Taikos Paktą. Ji buvo pateikta 1949 m. rugsėjį Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos 4-ojoje sesijoje kartu su pasiūlymu nesutarimus ir konfliktus tarp valstybių spręsti tik taikiu būdu. Pasiūlymui paremti buvo surinkta net apie 600 mln. parašų visame pasaulyje, tačiau nei tada, nei vėliau Pasaulio taikos taryboje Berlyne, nei Taiką ginančių tautų kongrese Vienoje Taikos Pakui nebuvo pritarta. J.Stalino bandymai susitikti ir šį klausimą aptarti su JAV prezidentu Harry‘iu S.Trumanu (tarp kitų susitikimo vietų buvo nurodytas net Kaliningradas) irgi nepavyko: Vašingtonas jau turėjo slaptą dar 1948 m. rugpjūčio 18 d. parengtą JAV nacionalinio saugumo tarybos direktyvą „JAV tikslai Rusijos atžvilgiu“, numačiusią apriboti SSRS galios augimą ir vaidmenį pokariniame pasaulyje. Rusijos analitikai teigia, kad direktyva reiškė septynis konkrečius SSRS branduolinio sunaikinimo ir padalijimo į 18-25 marionetines valstybėles planus, pavadintus „Boiler“, „Half Moon“, „Drop Shot“ ir pan.

1949-ųjų pradžioje SSRS deda daug pastangų sukurti taikos zoną su Skandinavijos šalimis, kad nei Švedija, nei Suomija, nei Norvegija nepriimtų sprendimų čia įkurdinti NATO karinių bazių. Ji net skubiai atiduoda Suomijai savo karines bazes, kurios pagal 1948 m. draugystės sutartį buvo
įkurdintos Suomijai priklausančiame Hanko (Porkala-Uda) pusiasalyje. Šie gestai taip pat nepadėjo.

Kaip rašo portalas Interaffairs.ru, 1952 m. rugpjūčio 25 d. J.Stalinas Prancūzijos pasiuntiniui Maskvoje lyg juokais leido suprasti, kad jis ne prieš dalyvauti NATO. Nusijuokęs iš tokios prielaidos, J.Stalinas kreipęsis į pokalbyje dalyvavusį užsienio reikalų ministerijos atstovą informacijai, žinomą stalininių represijų vykdytoją Andriejų Višinskį, lyg atsainiai klausdamas, „ar nereikėtų SSRS prisijungti prie NATO...“ Tuometinis užsienio reikalų viceministras Andriejus Gromyka 1951 m. ne kartą sakydavo, kad „SSRS prijungtų prie NATO, jeigu šis paktas užkirstų kelią vokiškosios agresijos atgimimui“.

Po J.Stalino mirties dar dvejus metus tęsėsi aktyvūs diplomatiniai mėginimai pretenduoti į Šiaurės Atlanto organizaciją. 1954 m. kovą Maskva išsiunčia notas JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vyriausybėms. Jose reiškiamas nusivylimas NATO uždarumu ir agresyviu pobūdžiu, bet kartui demonstruojama viltis, kad į ją galėtų įeiti visos antihitlerinės koalicijos šalys. „Tarybinė vyriausybė pasirengusi peržiūrėti klausimą apie SSRS dalyvavimą Šiaurės Atlanto organizacijoje“, - teigiama notoje.

Ir vėliau Maskva siuntė Vakarams ženklus, kurie reiškė toli gražu ne propagandinius jos ketinimus prisijungti prie Aljanso, jeigu šis atsisakys antisovietinio agresyvumo. Šią organizaciją buvo siūloma išplėsti iki Europos kolektyvinio saugumo sutarties matmenų. 1955 m. vykusiame keturių koalicijos vyriausybių vadovų pasitarime Ženevoje Maskva dar kartą, ko gero, jau paskutinį, pakartojo apie galimą savo prisijungimą prie NATO. Iš Vakarų jokio atsakymo nebuvo.

1955-ųjų birželį oficialiai įsigaliojo gegužę įkurta Varšuvos sutarties organizacija. Šaltasis karas įgavo parako skonį. Jis neišnyko iki pat 1991-ųjų liepos 1 d., kai Prahoje VSO buvo likviduota.
Iš J.Stalino planų pritraukti SSRS prie NATO liko tik gražus prisiminimas. Bet jie ir šiandien padeda istorikams pasvarstyti: jeigu 1954 m. Sovietų Sąjunga būtų įstojusi į NATO, tai komunizmas būtų žlugęs daug anksčiau. O jeigu taip, ar nebūtų kilęs III pasaulinis karas, svarsto analitikai. Kur būtų persimetęs Šaltasis karas, kuriam pradžią davė garsioji W.Churchillio kalba Fultone 1946-ųjų kovo 5 dieną? Kokia NATO narė Rusija būtų šiandien?

Galų gale koks tuomet būtų Lietuvos likimas? Pasvajoti juk galima – bent Lietuvos įstojimo į šią organizaciją metinių dingstimi...