Č.Iškauskas. Gyventojų surašymai: žmonės ant sumaišties bangų

Europoje pirmieji gyventojų surašymai buvo pradėti senovės Graikijoje, pavyzdžiui, IV a. prieš mūsų erą Atėnuose buvo surašyti visi suaugę vyrai. Senovėje, kadangi daugelis žmonių buvo neraštingi, surašymas buvo vykdomas primityviai: surašinėtojai vaikščiodavo su dviem maišais, kurių viename būdavo juodi akmenėliai, reiškiantys vyrus, kitame – balti moterims skaičiuoti.

Bet kartu su gyventojų surašymu būdavo praktikuojama ir naminių gyvūnų apskaita. Dar prisimenu sovietinius laikus, kai surašinėtojas tikrindavo, kiek žmogus turi paršelių ar vištų, o, norėdamas išsaugoti didesnį gyvulių skaičių, šeimininkas už kiekvieną vištą turėdavo kone statyti butelį degtinės. Po kelių sodybų valstybės žmogus vos kojas pavilkdavo...

Įdomu, kad pirmasis labiau šiuolaikiškas gyventojų surašymas įvyko JAV 1790 m. rugpjūčio 1 d.. Jis parodė, kad tuomet Amerikoje gyveno vos kiek daugiau kaip šiais laikais Lietuvoje – beveik 4 mln. žmonių, bet iš jų net 700 tūkst. buvo vergai. Beje, tais pačiais metais žmonės buvo surašyti ir Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) – Lenkijoje ir LDK teritorijoje.

Klaipėdos universiteto geografas prof. Stasys Vaitekūnas savo knygoje (Vaitekūnas S. Lietuvos gyventojai per du tūkstantmečius / Population of Lithuania over two Millenium. Vilnius: MELI, 2006) teigia, kad XVII a. viduryje Lietuvoje galėjo būti apie 568 000 dūmų (ūkių, sodybų, šeimynų), kuriuose gyveno po 7–8 žmones. Išeitų, kad Lietuvoje tuo metu gyveno apie 4,5 mln. žmonių. Pagal išlikusius 1790 m. surašymo duomenis, LDK gyveno apie 3,6 mln. žmonių. Pagal 1897 m. surašymą (jis sąlygiškai vyko ir Lietuvoje) buvo manoma, kad Lietuvoje buvo 2,5 mln. žmonių. XX a. po karo, 1950 m., gyveno apie 2,573 mln. gyventojų.

Kitais duomenimis, vien LDK, įskaitant ir į dabartinę Baltarusiją įėjusias apskritis, ir Žemaitijos seniūniją, buvo 1 mln. 335 tūkst. gyventojų (arba 190 tūkst. dūmų).

O pirmoji oficiali gyventojų apskaita buvo atlikta dar 1528 m., kai buvo suregistruoti LDK dūmai su visa dabartine Baltarusijos teritorija, dalimi Latvijos, Ukrainos ir Lenkijos. Tuomet valstybėje gyveno apie 1,7 mln. žmonių. Tiesa, statistikos specialistai primena, kad tokia apskaita buvo vykdoma ir 1236 m. (gyveno 400 tūkst. žmonių), ir 1430 m. (2,5 mln.). Žinoma, šie skaičiai sunkiai palyginami su vėlesne Lietuvos gyventojų apskaita, nes buvo labai netikslūs, su įvairiomis išlygomis ir išimtimis, o ir teritorijos smarkiai skyrėsi bei buvo neapibrėžtos.

Bet labiausiai mus domina specifines aplinkybes atitinkantys naujųjų amžių Lietuvos gyventojų surašymai, ypač vykęs prieš 70 metų. 1942 m. gegužės 27 d. vokiečių okupacinės valdžios iniciatyva buvo pradėtas vadinamos Lietuvos generalinės srities visuotinis gyventojų surašymas, išskyrus žydus ir Klaipėdos kraštą. Turėjo būti surašomi visi gyventojai, išskyrus vokiečių kariškius, sąjungininkų atstovus, belaisvius. Pasirengimas surašymui vyko keletą savaičių, tačiau, kaip pastebėjo lokalinę demografiją ir mažų miestelių istoriją nagrinėjęs istorikas Stanislovas Buchaveckas, ne visa to surašymo medžiaga pateko į archyvus, o ir rasti sąrašai yra su daugybe netikslumu, taisymų ir iškraipymų.

Okupacinės valdžios tikslas buvo aiškus – nustatyti darbingų žmonių skaičių ir planuoti darbams į Vokietiją išvežamųjų kontingentą. Dideliuose miestuose už tai buvo atsakingi burmistrai. Vokiečiai buvo disciplinuoti: tris dienas vykusio surašymo metu neleido rengti visuomenės susirinkimų, neveikė turgūs, reikalavo žmonių sėslumo.

Irina Guzenberg, nagrinėjusi 1942 m. surašymo įtaką Lietuvos žydams, kurių dauguma jau buvo suvaryti į getus, smulkiai išdėstė, kaip surašymui buvo ruoštasi Vilniuje, ypač jo gete. Kruopščiai sudarytuose sąrašuose Vilniaus geto kalinių skaičius buvo 14454.

Taigi, šio surašymo duomenimis, mūsų šalyje gyveno 2 mln. 798 tūkst. gyventojų. Kitais duomenimis, jų buvo 46 tūkst. daugiau – tai kartu su surašytais žydais (neaišku ar su suimtais, ar dar laisvais). Be jų Lietuvoje gyveno 81,1 proc. lietuvių, 12,1 proc. lenkų, 3 proc. rusų, 2,9 proc. baltarusių.

Vokiečių surengto surašymo sąlygos buvo nelengvos: sovietinę okupaciją keitė naciai, jau beveik metai vyko karo veiksmai su SSRS, daug žmonių bėgo į Vakarus, kiti traukėsi į Rytus, o likusius, kaip žydus, pasiekė baisi holokausto banga. S.Buchaveckas, analizuodamas to meto istorines aplinkybes, demografijos raidoje tam tikros reikšmės teikia ir nepavykusiam 1941 m. Birželio sukilimui, kuris sužadino viltis, bet neiškovojo net riboto valstybingumo, kaip antai Slovakija. (Pagal Wikipedia: po Čekoslovakijos žlugimo 1939 m. kovo 14 d. Bratislavoje buvo paskelbta nepriklausoma Slovakijos respublika. Vyriausybės vadovu ir vėliau prezidentu tapo katalikų teologas Jozefas Tiso, profašistinės Liaudies partijos lyderis ir ideologas, palyginti nuosaikios politikos šalininkas. Nacių siekimu kertinius vyriausybės ir vidaus reikalų ministro postus užėmė radikalūs politikai. Ministru pirmininku buvo patvirtintas nacių politikos šalininkas Vojtechas Tuka. Kovo 19 d. Slovakija ir Vokietija sudarė sutartį, pagal kurią Trečiasis Reichas tapo savo sąjungininko nepriklausomybės ir teritorijos garantu. Respubliką pripažino daugelis valstybių, tarp jų ir Lietuva, SSRS, Vatikanas).

Lietuva tapo Ostlando komisariato dalimi, tai yra pusiau kolonija – viena iš keturių reicho sudarytų generalinių sričių, kurias valdė A.Hitlerio paskirti komisarai. Naciai neslėpė, kad Lietuvą siekiama kolonizuoti ir germanizuoti. Daliai gyventojų buvo taikomos vokietinimo priemonės pačioje Lietuvoje, kita jų dalis – ypač darbingi stiprūs jauni vyrai – buvo vežami į Vokietiją kaip pigi darbo jėga. Dar kiti buvo planuojami kaip kolonistai kaimyninėse Baltarusijos ir Rusijos srityse. Ko gero, tai buvo geresnė išeitis tūkstančiams lietuvių, negu priešintis „padoriam“ okupantui, guldyti galvas sovietiniuose partizanų būriuose ar trejus metus lindėti bunkeriuose.

Žodžiu, naciai kūrė rimtus planus, turėdami gyventojų surašymo duomenis. Tačiau karo ratas ėmė suktis atgal. Pralaimėjimai Rytų fronte, SSRS sąjungininkų bruzdesys ir aktyvūs veiksmai Vakarų fronte neleido visiškai įgyvendinti šių planų.

Tačiau vis vien, kaip rašė Vokietijos lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininkas inžinierius Pranas Zundė pranciškonų mėnesiniame kultūros žurnale „Aidai“, 1942-1844 m. darbams į Vokietiją buvo išvežta ir negrįžo 9800 žmonių. Istorikas Arūnas Bubnys savo darbe „Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944)“, rašė, kad žmonės darbams į Vokietiją ypač intensyviai buvo vežami 1943 m., tačiau verbavimas ir mobilizacijos prasidėjo dar prieš surašymą, 1941 m. vasarą. Karo pradžioje į okupuotas Sovietų Sąjungos sritis buvo pasiųstos Hermanno Göringo vadovaujamo Ekonominio Rytų štabo ūkio inspekcijos ir komandos. 1941 m. liepos pradžioje į Kauną atvyko majoro Linzkės vadovaujama komanda. Ji ėmė registruoti bedarbius ir organizuoti įvairius privalomuosius darbus.

Liepos 15 d. Linzkės ūkio komanda pradėjo verbuoti darbininkus derliaus nuėmimo darbams Rytprūsiuose. Suvilioti trumpalaikio ir gerai apmokamo darbo pažadų, 1941 m. liepą–rugpjūtį į Rytprūsius iš Lietuvos išvyko apie 12 tūkst. darbininkų. Tarp išvykusiųjų buvo nemažai tų, kuriuos sovietinės okupacijos metu rusai buvo paskyrę vienokiais ar kitokiais savo pareigūnais arba kurie buvo įstoję į komunistines organizacijas ir aktyviai dalyvavo jų veikloje. Kadangi šie žmonės buvo sunerimę dėl savo likimo, troško bent laikinai pasišalinti iš Lietuvos.

Karo pradžios maišalynė Lietuvoje nacistinei valdžiai leido tik grubiai paskaičiuoti galimą darbo jėgos kiekį. Daugeliui jaunų Lietuvos žmonių tai buvo nelengvas pasirinkimas. Dalis jų vengė būti išvežami, kiti gi sutiko su tokiu, jų nuomone, švelnesniu likimu negu sovietiniai gulagai ir vylėsi, kad pasiekę Vokietiją kada nors jie ir jų vaikai taps Vakarų pasaulio dalimi. Gal tai ir nebuvo jų sąmoningas pasirinkimas, tačiau artėjanti antroji sovietų okupacija parodė, kad tas apsisprendimas daugeliui nebuvo jau toks pražūtingas.