Č.Iškauskas: Didysis Tėvynės karas: ar tikrai mūsų Tėvynės?

Pirmoji iš penkių masinių trėmimų banga, po savaitės prasidėjęs nacistinės Vokietijos antpuolis, sunkus pasirinkimas, kieno pusėj kovoti, istoriko Česlovo Laurinavičiaus nuomone, galutinai suskaldęs lietuvių tautą (tas suskaldymas buvo parankus ir vienam, ir kitam okupantui), nevienareikšmiai vertinamo LAF‘o veikla, rengiant birželio 23-osios sukilimą, - štai tiek toli gražu ne vieninteliai persilaužimo akcentai, kurie paliko randus ant Lietuvos ir visos Europos veido.

Dėl tų žaizdų kilmės ginčijamasi iki šiol. Kas daugiau kaltas – J.Stalinas ar A.Hitleris? Kas pradėjo II pasaulinį karą? Kas išprovokavo II-ąjį jo etapą – vadinamąjį Didįjį Tėvynės karą (DTK)? Kam lietuviai buvo palankesni – rusui ar vokiečiui? Ar galėjome pasipriešinti okupantams? Pagaliau, ar pergalė nebuvo tik sovietinis mitas, padėjęs sustiprinti stalininio režimo įvaizdį liaudyje?

Klausimų daug ir kiekvienas jų reikalauja monografijos. Tiesa, ir jų prirašyta kalnai. Bet visokius tyrinėjimus papildo atskiri momentai, kurie dažniausiai suveriami į tam tikrą ideologinį nėrinį ir turi patvirtinti arba paneigti iš anksto suformuluotas tezes apie praūžusį karą. Neatsispiriu pagundai akcentuoti keletą tokių faktų, kurie kai kam gali atrodyti padriki ir netinkantys apibendrinimams.

Primestoji tėvynė

Tęsiantis ginčams, kaip vadinti II-ąjį antrojo pasaulinio karo etapą, pernai gegužę Ukrainos Lvovo srities tarybos deputatai priėmė sprendimą nevartoti termino „Didysis Tėvynės karas“, nes jis neatitinka Ukrainos istorinių realijų. Portalas Zaxid.net pranešė, kad vadinamoji Pergalės diena Lvove pavadinta II-ojo pasaulinio karo Aukų atminimo diena.

Lakus posakis „Kaip pavadinsi – taip nepagadinsi“ šiuo atveju netinka, nes iš tiesų didžiulės tiek Vakarų Ukrainos, tiek Vakarų Baltarusijos, kaip ir Baltijos šalių teritorijos Molotovo-Ribbentropo pakto pagrindu buvo prievarta prijungtos prie SSRS, o vadinti stalininę imperiją ir lietuvių tėvyne kažin ar kam apsiverčia liežuvis.

Beje, terminas „Didysis Tėvynės karas“ buvo sukurtas iškart po jo pradžios, ir jis turėjo padidinti SSRS gyventojų pasiryžimą kovoti su Vokietija, sutelkti „tarybinę liaudį“ aplink J.Staliną. Iki tol „Tėvynės karas“ naudotas vadinti 1812 m. Napoleono karui prieš carinę Rusiją. Naują sąvoką pirmąkart panaudojo J.Stalinas savo 1941 07 03 mobilizuojančiame kreipimesi, kurį kitą dieną išspausdino (ir tuomet terminas tapo oficialus) „Pravda“.

Prieš dvejus metus miręs „XXI amžiaus“ apžvalgininkas Petras Katinas rašė, kad geriausiai „Didįjį Tėvynės karą“ įvertino Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženycinas, pats buvęs frontininkas.

Savo 1990 m. išleistoje knygoje „Kaip mums kurti Rusiją?“ jis rašė, kad rusai turi ne didžiuotis, o gėdytis tos pergalės, nes tai buvo masinis žmonių naikinimas, siunčiant į frontą šimtus tūkstančių ir milijonus neapmokytų rekrūtų. Juk vien per pirmąsias tris karo savaites SSRS neteko daugiau kaip milijono karių ir maždaug tiek pat pateko į nelaisvę, o iki gruodžio kariniai nuostoliai siekė net 3,5 mln. žmonių. O kokius nuostolius patyrė J.Stalino užgrobti kraštai?

Kam kuriami mitai?

Naujienų agentūra „Regnum“ pranešė, kad birželio 10-11 d. Budapešto universitete Vengrijos rusistikos centras surengė mokslinę konferenciją karo pradžios 70-mečiui paminėti. Vengrų žiniasklaidos dėmesį patraukė, o Rusijos apžvalgininkus labiausiai papiktino du pranešimai.

Rusijos mokslų akademijos vyresnioji bendradarbė istorikė Irina Glebova tvirtino štai ką: „Šiuolaikinėje visuomenės sąmonėje lemiamą vaidmenį vaidina mito apie pergalę legitimumas. Posovietinėje erdvėje daug vietos užima vadinamasis Didysis Tėvynės karas, o pergalė jame tarnauja valdžios ir liaudies ryšiui palaikyti.

V. Putino sukurtai sistemai šis mitas tarsi atveria žalią gatvę veikti, ir mes iš naujo švenčiame pergalės prieš vokiečius šventę, o nusikalstami sovietinės vadovybės žingsniai reabilituojami. Sovietinę istoriją išvalo nuo priemaišų pagal bendrą mastelį – požiūrį į pergalę. Pavyzdžiui, taip pateisinama kolektyvizacija ir industrializacija, trėmimai ir represijos. Ypač šis mitas apie rusų šventą karą žmonėms reikalingas iširus SSRS ir praradus galingos imperijos statusą. Viena mito skiepijimo detalė – mitas apie Staliną-tautų vadą...“ Ir taip toliau.

Akademikas Jurijus Pivovarovas jai pritaria: „Sovietinės pergalės pasauliniame kare kultas – tai pagrindinis šiuolaikinės Rusijos legitimizavimo momentas. Apie jį garsiai skelbia šiuolaikinės žiniasklaidos priemonės, prasiskverbdamos į 20-mečių sąmonę. O iš tikrųjų tuo siekiama tik sustiprinti antrąjį komunistinio režimo „leidimą“ po 1945 m. ir sutelkti aplink SSKP pergalę pradedančią pamiršti liaudį...“

Nenuostabu, kad, pateikdama šias pranešimų iškarpas, Rusijos žiniasklaida pastebi, jog konferencija buvo skirta vienam įvykiui: birželio 10-ąją Vengrijos sostinėje vykusiam ES šalių - Vengrijos, Lenkijos ir Lietuvos - teisingumo ministrų susitikimui, kuris priėmė deklaraciją „dėl totalitarizmo nusikaltimų aukų atminimo įamžinimo“.

Dar didesnė nuoskauda jaučiama Maskvoje paskelbus pranešimą, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras A.Ažubalis padėkojo Vilniuje apsilankiusiam Rusijos prezidento patarėjui Michailui Fedotovui, kad šio pažadas, duoti vasario 3 d. per jų ankstesnį susitikimą Maskvoje, - įvertinti stalinizmo nusikaltimus, nebuvo pamirštas, ir taip gimė Žmogaus teisių tarybos prie Rusijos prezidento sudaryta valstybinė programa „Dėl totalitarinio režimo aukų atminimo įamžinimo ir dėl nacionalinio susitaikymo“.

Prie to pridurkime dar keletą akibrokštų. Antai buvęs vidaus reikalų ministras, dabar Rusijos karo vadų klubo vadovas Anatolijus Kulikovas konferencijoje „Mažai žinomi Didžiosios Pergalės puslapiai“ sensacingai pranešė, kad mažiausiai dukart J.Stalinas atsisakė sunaikinti A.Hitlerį, nors tai buvo visai įmanoma. 1941 m. sovietinė vadovybė nusprendė pašalinti nacistų vadovą, jei bus užimta Maskva, ir A.Hitleris, žinoma, atvyks čia atšvęsti pergalės.

1943 m. nuspręsta jį sunaikinti jo štabvietėje 1944-aisiais, tačiau netikėtai J.Stalinas atšaukė nurodymą, bijodamas, kad likvidavus savo priešininką jo aplinka sudarys separatinę taiką su Anglija ir JAV be SSRS. A.Kulikovas pasakojo, kad jau buvo parengtas detalus pasikėsinimo planas, parinktas konkretus žmogus, kuris tyčia pasidavė nelaisvėn ir įgijo didelį A.Hitlerio pasitikėjimą. Taigi, J.Stalinas pabūgo, o gal jautė, kad pergalė bus svaresnė, jei priešas bus sunaikintas jo irštvoje.

Karą pradėjo ir SSRS

Bet grįžkime prie ne tokių formalių reikalų.

Sovietinė istorija mus mokė, kad būna teisingas ir neteisingas karas. Teisingas – kai tu giniesi, o neteisingas – kai tu užkariauji. SSRS nebuvo neteisingų karų. DTK taip pat nevadina neteisingu, nes juk Sovietų Sąjungą užpuolė naciai.

Bet štai Kišiniove atidarant parodą, skirtą „Lenkijos padalijimo istorijai po Molotovo – Ribbentropo pakto“, Lenkijos ambasadorius Moldovoje Bogumilas Luftas pareiškė, kad 1939-ųjų rugsėjį Lenkiją atakavo nacistinė Vokietija, o paskui – Sovietų Sąjunga, taigi, nuo šių agresijų ir prasidėjo II pasaulinis karas.

Moldavų istorikas Anatolijus Petrenka pridūrė, kad SSRS neišsisuko nuo pakto pasirašymo, nors galėjo tai padaryti, ir taip dalyvavo pasidalijant Europą. Vadinasi, karą pradėjo „ne vienas, o du totalitariniai režimai“, apibendrino istorikas.

Pasirodo, „klastingas“ SSRS užpuolimas J. Stalinui nebuvo nelauktas. Tai jau ne kartą įrodyta. Vokietija, žinoma, puikiai išnaudojo visas progas, kurias jai suteikdavo Maskva. Pavyzdžiui, taip Berlynas savo naudai su Vienos arbitražo pagalba 1940 08 30 sureguliavo krizę pietryčių Europoje, kuri kilo dėl agresyvių SSRS veiksmų prieš Rumuniją. Nuo to laiko Vokietija pradėjo intensyvų pasirengimą karui visose sferose.

Neatsiliko ir Maskva. Nepaprastai augo SSRS kariuomenės koncentracija nuo Baltijos iki Juodosios jūrų: karo pradžiai prie Vokietijos sienos buvo sutelkta 170 divizijų, apie 2,68 mln. karių, 27500 pabūklų, 1475 nauji tankai KB ir T-34, 1540 karo lėktuvai, kariniuose laivuose buvo 220 tūkst. jūrininkų, jūrose plaukiojo apie 230 karo laivų, 127 povandeniniai laivai. Prie sienos papildomai buvo dislokuota 100 tūkst. pasienio kariuomenės karių.

Vokietijos žvalgyba jau 1941 03 30 žinojo, kad SSRS puolimą planuoja liepos 6 d. rytą. Tačiau A. Hitleris pergudravo J. Staliną: jis su savo 5,5 mln. žmonių armija smogė dviem savaitėm anksčiau...

Tai daugmaž žinomi faktai, patvirtinantys mitą apie „šventąjį“ karą ir „liaudies“ pergalę tame kare. Kaip ir Rusijoje didėjantis J.Stalino ilgesys, o ir – kaip bebūtų keista, pasak vokiečių naujienų agentūros DPA, - čia besiplečiantis judėjimas garbinti A.Hitlerį. Tik vieni yra ideologizuoto sovietinio mito, kiti – visuotinai smerkiamo nacistinio radikalizmo aukos.

Kas geriau?