Č.Iškauskas. 16-oji lietuviškoji divizija: J.Stalinas nepasitikėjo lietuviais...

Lietuviais nepasitikėjo...

Bet tai vienas juokas tiems, kurie tiesiogiai dalyvavo mūšiuose. Turiu galvoje vienintelę tautiniu pagrindu sukurtą formuotę vadinamame Didžiajame Tėvynės kare – 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją. Apie ją išsamiai rašėme savaitraštyje „Atgimimas“ pernai, artėjant sovietinei Pergalės dienai (http://www.atgimimas.lt/Aktualijos/2011-metai-geguzes/16-oji-lietuviskoji-divizija-slovinti-ar-smerkti). Dabar gi prisiminti jos kelią atėjo gera proga: sukanka 70 metų, kai prasidėjo Stalingrado mūšių baigiamasis II etapas. Jam baigiantis, vasario ir kovo mėnesiais, divizija gavo baisų krikštą: jį buvo pasiųsta mušti po Stalingrado kautynių besitraukiantį priešą ir pati buvo sumušta Oriolo srityje prie Aleksejevkos kaime.

Istorikas Gediminas Kulikauskas prieš keletą metų pateikė Antrojo pasaulinio karo veterano Jakovo Šeino atsiminimų apie mūšį prie Aleksejevkos nuotrupą: „Nenutrūkstančios kautynės, mes užmiršom, kada paskutinįsyk miegojom ar valgėm, o dėl nemigos ir žvėriško nuovargio į žūtį ar išgyvenimą žvelgėm visiškai abejingai. Užmuš, na ir velniop, kad tik greičiau baigtųsi toji kankynė šiam sniego pragare.“

Galima tvirtinti, kad matrosoviško ryžto pulti ant priešo ambrazūros šioje divizijoje buvo nedaug. Istorikas pastebi, kad sovietinė Lietuvos vadovybė, pasitraukusi į Maskvą, demonstruodama norą kautis su naciais, veltui prašė Josifo Stalino ir jo parankinio Lavrentijaus Berijos sukurti specialų lietuvišką sovietinės armijos dalinį. Latviai jau buvo sudarę bent dvi divizijas (nuo revoliucijos laikų latvių komunistais Maskva labiau pasitikėjo), estai taip pat pririnko porą divizijų, skubiai buvo suburtos armėnų, gruzinų, uzbekų, baškirų, kalmukų formuotės. Sovietams labai jau norėjo pademonstruoti pasauliui, kad štai prieš agresorių sukilo visos „broliškos respublikos“. Tačiau lietuviais kažkodėl nebuvo pasitikima...

Politinis J.Stalino manevras

1940 m. vasarą sovietams okupavus Lietuvą, „buržuazinė kariuomenė“ buvo pertvarkyta į sovietinį 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Jau pirmosiomis karo dienomis šis dalinys, kurio paskirtis buvo pridengti besitraukiančią sovietinę kariuomenę, tiesiog išsiskirstė. Daug įtakos jo kariams turėjo ir garsusis Birželio sukilimas Kaune. Dar ryžtingiau pasielgė 179-osios divizijos kariai: jiems iš Pabradės poligono teko trauktis kitų Raudonosios armijos dalinių apsuptyje. Lietuvių pėstininkai sukilo, pasipriešino sovietams, daug jų žuvo, kiti, negalėdami atitrūkti nuo sovietų, nusišovė. Dalis karių mūšyje Pskovo srityje tiesiog perėjo vokiečių pusėn... Manoma, kad iš 18 tūkst. 29-ojo korpuso karių į SSRS gilumą tepasitraukė apie pusantro tūkstančio.

Tvirtinama, kad iš viso į Sovietų Sąjungą pasitraukė apie 15 tūkst. žmonių (latvių evakavosi 50 tūkst., nors čia jau gyveno jų apie 150 tūkst.). Tik po ilgų Antano Sniečkaus, Justo Paleckio, Mečislovo Gedvilo prašymų 1941 m. gruodžio 18 d. SSRS gynybos komitetas nutarė 16-ąją diviziją suformuoti iš naujo kaip lietuvišką karinį vienetą. Tai buvo ir politinis manevras: J.Stalinas norėjo pademonstruoti, kad lietuviai palaiko sovietų valdžią, kita vertus, taip buvo renkami ir ugdomi kadrai pokarinei socialistinei Lietuvai. 1943 m. pradžioje joje buvo 10 250 kareivių ir karininkų, iš kurių daugiau kaip 36 proc. sudarė lietuviai, 29 proc. rusai ir tiek pat – žydai. Kitaip sakant, tai buvo „žydiškiausia“ divizija visoje Raudonojoje armijoje.

Žydiškiausia divizija

G.Kulikauskas rašo, kad nuo nacių bėgę ir SSRS nuo seno gyvenę žydai veržėsi tarnauti lietuviškame junginyje, bet netrukus imta būgštauti, kad divizija tapsianti per daug žydiška. Todėl jų priėmimą bandyta riboti, ir, kaip pastebi 16-osios divizijos istoriją tyrinėjęs istorikas Rimantas Zizas, dalis žydų galėjo būti užrašyti kaip lietuviai.

Kad tokių „slaptų žydų“ divizijoje netrūko, liudijo ir divizijos veteranas Šalomas Leibovičius Skopas: „Karininkas Ženia Barabašas buvo „slaptas žydas“, nes dokumentuose buvo užrašytas kaip ukrainietis. Mes kartkartėm iš jo pasijuokdavom – prieidavom ir kreipdavomės jidiš kalba. Barabašas baisiai sunkiai prisiversdavo nesureaguoti, apsimesdavo nesupratęs ir rusiškai perklausdavo: „Kas nutiko?“

Matyt, nesurinkus pakankamai karių, kurių šaknys lietuviškos, buvo patikslinta, kad į dalinį priims visų tautybių buvusios Lietuvos SSR gyventojus – tereikia mokėti lietuvių kalbą. Kai ir to nepakako surinkti „pilnakraujei“ divizijai, į lietuviškumą galų gale numojo ranka: 16-ąją paprasčiausiai papildė rusai iš kitų Raudonosios armijos dalinių. Žinoma, oficiali kalba čia buvo rusų.

Kai 1942 m. vasaros pabaigoje divizija pagaliau buvo suformuota, jos pavadinimas – „lietuviškoji“ daugeliui kėlė ironišką šypsnį. Antrojo pasaulinio karo veteranas, raudonarmietis Avsejus G. Švarcbergas pasakoja, kad fronte buvo paplitęs toks anekdotas apie 16-ąją lietuviškąją diviziją:
– Kodėl divizija vadinasi 16-oji Lietuviškoji?
– Nes joje tėra 16 lietuvių, likusieji – žydai.

Net oficialiais duomenimis, iš 10 374 karių apie 4 tūkst. žmonių tebuvo nurodyta lietuvių tautybė, likusieji – žydai ir rusai. Ypač daug žydų buvo tarp eilinių – jie sudarė daugiau kaip 40 procentų karių.

Taigi, 16-oji divizija tapo pačiu žydiškiausiu kariniu daliniu visoje Raudonojoje armijoje, tęsė R.Zizas. Teigiama, kad pagal žydų karių gausą ji užėmė antrą vietą ir tarp visų pasaulio antihitlerinės koalicijos dalinių ir nusileido tik britų 1944-ųjų rugsėjį įkurtai vadinamajai Žydų brigadai (beje, jai vadovavo Rusijos imperijai priklaususiame Punske gimęs litvakų kilmės garsus chemikas, sionistinio judėjimo pradininkas, pirmasis Izraelio prezidentas Chaimas Weizmannas).

Divizija įmesta į mėsmalę

16-oji lietuviškoji šaulių divizija nepateisino J.Stalino lūkesčių. Gal dėl to, kad jos kariai buvo laikomi nepatikimais, gal dėl jos tautinės sudėties, žmonės buvo tiesiog marinami badu ir neleidžiami į priešakines fronto linijas. Divizijoje tvyrojo nusivylimas, padaugėjo dezertyravimo atvejų. Sovietų žvalgyba slaptuose pranešimuose akcentuodavo, kad daugiausiai kritikuojančių komunistų partiją ir Raudonąją armiją yra lietuvių.

Kai išmušė divizijos valanda – 1943 m. pradžioje jai buvo duotas įsakymas vykti į frontą Oriolo srityje, net ir pompastiškos palydos, kurioje dalyvavo pats A.Sniečkus, nenuteikė karių aukojimuisi už Sovietų Sąjungą. Divizija ilgai nebuvo priskirta jokiai armijai. Iki paskirties punkto tekdavo žygiuoti 400 km per snieguotus laukus, mirtiname šaltyje. Aleksejevkos kaimą jie pasiekė vasario 18-ąją. Vasario 23-osios – SSRS tuomet buvo minima Raudonosios armijos diena, ir kariuomenėje buvo priimta išgerti už pergalę – išvakarėse divizijai buvo įsakyta pulti. Per bevaises atakas „lietuviškoji“ divizija neteko 572 karių. Kitos šalia dislokuotos sovietinės divizijos į pagalbą neatskubėjo...

O čia dar vokiečių žvalgyba sužinojo, kad prieš juos stojo lietuviai, ir per pertraukas tarp mūšių per garsiakalbius užleisdavo Maironio „Nuo Raseinių prie Dubysos“... Beprasmės kautynės truko iki kovo 21-osios, kai divizija buvo atitraukta į užnugarį. Šioje mėsmalėje divizija prarado apie 5000 karių.

Iš esmės ji buvo nušalinta nuo mūšių fronte. Tiesa, dar dalyvavo Kursko kautynėse, po kurių perkelta į I-ąjį Pabaltijo frontą. 1945 m. sausio 31 d. ji išvijo vokiečius iš Klaipėdos, už tai gavusi naują – Klaipėdos šaulių divizijos vardą. Nužygiavusi iki Kurliandijos (Kuržemės), divizija baigė savo kovų kelią. Jai nebuvo patikėta įžengti į Berlyną. Iš Kuršo dalis jos karių pėsčiomis nužygiavo į Vilnių ir įsikūrė Šiaurės miestelyje. Ji visiškai buvo išformuota 1956 m. gegužę.

Tiesa, 1955 m. jos „lietuviškas“ vardas pasirodė Volgos – Uralo karinėje apygardoje, bet paskui galutinai išnyko. Kartu su veteranais į sovietinę Lietuvą grįžę jos ideologiniai vadovai ėmė kurti šviesų rytojų, visą laiką slėpę tikrąsias divizijos gyvavimo aplinkybes ir savo indėlį, rūpinantis gyvybes aukojančiais jos kariais.

Gerbkime tuos žilagalvius

Iš esmės „lietuviškosios“ sovietinės kariuomenės ženklu pažymėtos iniciatyvos save aiškiai sukompromitavo, rašė istorikas Mindaugas Pocius. „Išlaisvintoje“ Lietuvoje jaunimas bėgo nuo prievartinės šauktinių mobilizacijos, vengė sovietinės tarnybos, o iš sugaudytų dar buvo suformuota 50-oji lietuviškoji atsargos šaulių divizija, kuri buvo tarsi rezervas 16-ąjai divizijai. Tačiau moralinė dvasia joje buvo visai puolusi, tad jaunimas iš jos dažnai bėgdavo ir įsiliedavo į partizaninį judėjimą.

Visa ši „lietuviškųjų“ karinių junginių istorija Sovietų Sąjungoje visiškai neperša minties, kad tie kariai, kurie aukojo savo sveikatą ir gyvybę vardan svetimų užmačių, neverti pagarbos. Atiduokime pagarbą tiems galbūt dar išlikusiems žilagalviams, kurie dar gali ir dar turi ką prisiminti – gera ir bloga iš tų neramių laikų. Kaip esame atidus ir atlaidūs savo tėvams – nesvarbu, kaip jie tada suprato, už kokią Tėvynę kaunasi. To reikalauja paprasčiausias žmogiškumas.