Jokių burtų nėra. Manau, tiesiog esu pozityvi, pati stengiuosi šypsotis ir galvoje nešiotis tik geras mintis. Susilaukusi Izabelės dar labiau įsitikinau, kad į šį pasaulį ateiname jau turėdami savo charakterį. Bendraudama su draugėmis, taip pat jaunomis mamomis, atkreipiu dėmesį, kokie skirtingi jų kūdikiai: melancholiški ir aktyvūs, flegmatiški ir ekstravertiški...
Augdami keičiamės, tačiau pamatiniai dalykai yra įgimti. Tiesiog arba gimsti su vidine laime, arba ne. Aš ir vaikystėje išsiskyriau draugiškumu, meilumu, linksmumu. Tėvai sakė, kad ne tik nepatyrė su manimi jokio vargo, bet ir apskritai nejautė auginantys vaiką.
Jeigu mane dėl ko nors kritikuoja, pirmoji reakcija visad būna šypsena. Tiesiog nepavyksta kitaip reaguoti, nors kai kam galbūt tai atrodo kvailoka. Prisimenu, kaip dar mokykloje anglų kalbos mokytoja klausė: „Beata, aš aiškinu, ką blogai atlieki, o tu sėdi ir šypsaisi. Tai ką man su tavimi daryti?“ Įrodyta, jog besišypsančio žmogaus raumenys signalizuoja smegenims, kad jis laimingas, kad viskas gerai. Bet tai nereiškia, jog visąlaik be jokios priežasties trykštu laime ir skraidžioju it drugelis. Tą mano laimę galima apibūdinti kaip vidinę ramybę. Labai svarbu suvokti, ko nori, medituoti. Blaivia galva daug daugiau galima nuveikti.
Kaip kiekvienas žmogus, tikriausiai patiri sunkių akimirkų, krizių. Nejaugi ir jos neišmuša Tavęs iš ramybės būsenos?
Visko ir mano gyvenime pasitaikė, tačiau mano požiūris budistinis, nors budizmo nesimokiau ir specialiai neugdžiau. Ramybė, tvirtumas daro gyvenimą lengvesnį, ir kitiems mieliau būti šalia tokių žmonių. Man labiau patinka bendrauti su stipriais žmonėmis, kurie žino, kas yra jų laimė. Kitokie gyvenime blaškosi, neranda savo vietos.
Pakanka truputį pasikalbėti su žmogumi, ir iš karto pajunti, kuriai kategorijai jis priklauso. Tačiau pasitaiko paprastų buitinių situacijų, kai sukyla emocijos — tada netramdau jų, leidžiu išsilieti. Pavyzdžiui, kai vairuojant kyla pykčio priepuolis. O šįryt neradau nė vieno maišelio, į kurį galėčiau sudėti Izabelės daiktus, ir taip pasiutau, kad net trenkiau kumščiu į stalą.
Teko patirti nelaimingą meilę?
Oi, tai buvo taip seniai ir taip nereikšminga, kad nė neprisimenu. Paauglystėje neturėjau laiko dairytis į berniukus ar lakstyti po diskotekas. Buvau mokyklos aktyvistė, visų įmanomų būrelių dalyvė. Džiaugiuosi, kad subrendau truputį vėliau, kad tėvai, nors ir būdami demokratiški, visada nustatydavo tam tikras ribas. Nepamiršdavau, kada turiu grįžti namo. O merginos, kurioms būdavo viskas leidžiama, šiandien nelabai turi kuo pasigirti.
Dabar sulaukiau labai ramaus savo gyvenimo periodo. Vienintelė meilė yra mano vyras, mano vaikas, mano šeima. O juk kadaise maniau, jog neištekėsiu, nes esu negraži, stora. Pikčiausia, kad kai iš tiesų priaugusi svorio vartai nuotraukų albumą, matai, kokia tada buvai ir liekna, ir graži. Bet viską įvertini tik tada, kai netenki.
Kaip paauglystėje maištavai prieš tėvų ir pedagogų tvarką?
Jokių radikalių poelgių nebuvo. Nebėgau iš namų, nepankavau. Daugių daugiausia — mūvėjau suplyšusius džinsus. Augau Kėdainiuose, nuosavame name, buvau labai užimta: privalėjau tvarkyti namus, ravėti daržus, išvirti balandėlių. Nepatyriau daugiabučių, gaujų kultūros. Kaip tada svajojau apie daugiaaukštį, maniau, kad ten gyvenantiems vaikams labai pasisekė.
Nejaugi nesi nieko iškrėtusi?
Vienas iš gėdingiausių poelgių susijęs su muzikos mokykla. Dėl jo paskui ilgai rausdavau, o šiandien, žinoma, tik juokas ima. Turbūt jau nuo kokių penkerių metų labai norėjau groti pianinu, tačiau tingėdavau kasdien sėdėti prie instrumento po dvi valandas.
Kartą tvarkėme mokyklos stadioną ir rinkdama stiklus truputį susižeidžiau piršto odą. Apsidžiaugiau: „Valio, aš ligonė, negaliu skambinti!“ Prieš eidama į muzikos mokyklą nutariau, kad mano žaizda atrodo nepakankamai įtikinamai, todėl apvyniojau ranką storu binto sluoksniu ir dar aptepliojau burokėlių sultimis. Mokytoja iškart perkando mano gudravimus. Paprašė nuvynioti tvarstį, norėdama pamatyti, ar žaizda iš tiesų tokia baisi. Pagauta meluojant jaučiausi labai nekaip.
Galėtum tvirtai pasakyti, kad žurnalistika buvo Tavo didžiausia svajonė? O gal pasirinkimą lėmė koks nors atsitiktinumas?
Prisimenu, dar pradinėse klasėse mokytoja girdavo, kad kuriu gražius rašinėlius, gal būsiu rašytoja ar žurnalistė. Anksti paaiškėjo, jog esu humanitarė iki kaulų smegenų, nedraugaujanti su tiksliaisiais mokslais. Dėl žurnalistikos galutinai apsisprendžiau 10 klasėje. Tiesa, prieš stojamuosius egzaminus išsigandau. Į vieną vietą pretendavo per dešimt trokštančiųjų tapti žurnalistais. Pamaniau, gal verčiau pabandysiu kitąkart ir įstojau į Muzikos akademiją studijuoti kultūros vadybos. O paskui paskutinę minutę vis dėlto nubėgau į egzaminus Žurnalistikos institute. Ir man pasisekė! Nė akimirkos nesu pasigailėjusi dėl tokio savo sprendimo, jaučiuosi savo vėžėse.
Kuriam laikui buvai dingusi iš ekrano. Netrūko veiklos, adrenalino?
Jaučiausi fantastiškai! Tai buvo puikūs metai, tik prabėgo jie žaibu. Labai džiaugiausi savo kūdikiu, atradau visiškai kitokią save, naują gyvenimą. Apskritai manau, kad žmogaus savijauta nepriklauso nuo karjeros aukštumų. Bet sulaukusi įdomaus darbo pasiūlymo, negaliu atsisakyti, rūpi save išbandyti. Mano bėda, kad dažnai nemoku pasakyti ne.
Kuo labiausiai suviliojo laida „Reikia pakalbėti“? Gal proga tapti Vytenio Pauliukaičio partnere? Tavęs neerzina, kad laidoje jis Tave užgožia?
Jaučiausi pagerbta, gavusi pasiūlymą dirbti eteryje su drauge su Vyteniu. Dėl visa pikta netgi pasitikslinau laidos rengėjų, ar sugebėsiu — juk ne kiekvienas gali prilygti tokiai asmenybei ir profesionalui. Aš visiškai patenkinta, kad jis dominuoja, vadovauja ir neketinu bandyti partnerį perrėkti. Paprasčiausiai nesu tokia ambicinga.
Tiesa, pats Vytenis pasakojo sulaukęs žiūrovų prašymo pagailėti Beatos, leisti jai daugiau pasisakyti. Bet juk tai, ką darome laidoje, yra tik mūsų vaidmenys. Šiaip Vytenis yra labai malonus žmogus, niekada nepasakys nieko įžeidaus.
Nepasvajoji išbandyti jėgas Britanijos televizijoje? Tavo bičiulei Vilmai Anusaitei ten, regis, neblogai sekasi.
Oi ne, esu realistė. Kaip tik iš Vilmos patirties žinau, kaip ten sunku. Britanijoje žurnalisto profesija — prestižinė, o televizija turi milžinišką įtaką. Ji yra labai aukšto lygio, ypač BBC, mano įsitikinimu, geriausias pasaulio kanalas. Jame man patinka viskas: dokumentika, žinios, šou laidos.
Šokių projektą BBC rodo jau kelerius metus. Mėgau šou, kuriame iš merginų savanorių buvo renkama pagrindinė atlikėja miuziklui „Muzikos garsai“. Laimėjo mano favoritė, jos vaidmenį jau suspėjau ir teatre pažiūrėti. Jeigu labai norėčiau, gal ir mėginčiau jėgas britų televizijoje, bet Lietuvoje, kur žiūrovai mane jau pažįsta, dirbti paprasčiau.
Žinoma, pamąstau apie tai, kuo užsiimsiu ateityje, kai darbas televizijoje baigsis. Anglijoje labai daug prabangių, išpuoselėtų kaimų ir miestelių, viename iš jų gyvena Tomo mama. Tai — kurortinė vietovė prie jūros, gana brangi netgi lyginant su Londono kainomis. Kartais juokais siūlau vyrui keltis ten gyventi. Galėčiau atidaryti lietuviško lino parduotuvėlę: lino gaminiai ten fantastiškai brangūs. Tačiau jokių rimtų būsimosios karjeros planų nekuriu, nes neketinu ja užsiimti, kol vaikai pradės lankyti mokyklos.
Pasakei vaikai, nors kol kas augini tik Izabelę...
Mūsų su Tomu minimalus planas — dvi atžalos, o trys būtų tiesiog idealu. Pati labai norėjau be sesers turėti dar vieną sesę ar brolį.
Pažįstu ne vieną šiuolaikišką šeimą, kuri apskritai neketina turėti vaikų. Su tokia bičiulių pora kartą diskutavome šia tema. Jie kaip tik buvo grįžę iš tolimos kelionės ir argumentavo, kad augindami vaikus, negalėtų sau leisti panašių malonumų. Toks štai egoistinis argumentas. Man šeima labai svarbu, nors jai reikia daug kantrybės ir pasiaukojimo.
Kalbėdama apie Tomą švyti taip, tarsi būtumėte tik vakar įsimylėję. Kuo jis Tave labiausiai žavi?
Tikrai nealpau, pamačiusi jį pirmą kartą. Gražus, linksmas vyriškis, ir tiek. O paskui išsirutuliojo visiškai netikėta romantiška istorija. Yra toks angliškas posakis „To worship the ground she walks on“ (ang. k. — „Garbinti žemę, kuria ji vaikšto“). Savo atžvilgiu jaučiu kaip tik tokį Tomo santykį, ir tuo man jis neapsakomai žavus. Daugiau apie savo jausmus — nė žodžio. Aš prietaringa. Girdėjau, kad prietaringi žmonės būna laimingesni.
Teigiama, kad mišrios poros patiria problemų dėl kultūrinių skirtumų. Ar ir judu su Tomu juos jaučiate?
Kol kas pamatėme tik vieną ryškų skirtumą tarp britų ir lietuvių. Pastariesiems labai svarbu grupė, kompanija, svarbu vienas kitą palaikyti. Lietuvis mielai priims svečią apsistoti savo namuose. O britai be galo vertina asmeninę erdvę ir privatumą. Jie nevalgo tiek daug, kiek mes. Per Kalėdas ant britų stalo — užkandžiai, karštas patiekalas ir desertas. O mūsų stalai lūžta, pilvai sprogsta.
Apskritai valgymas mums tapatus šventei, svetingumui. Tomas tiesiog kraupsta nuo maisto kiekio, kurį sugeba sudoroti lietuviai. Kadangi ir aš užaugau su šia lietuviška tradicija, dar neaišku, kokios šventės tradicijos išsirutulios mudviejų namuose. Gal išeis koks nors viduriuko variantas. O visa kita... Kiek pažįstu mišrių porų, nekyla jokių problemų, jei poros artimi charakteriai.
Mentaliteto skirtumus įžvelgiu ne tarp tautų, bet tarp skirtingų socialinių sluoksnių. Dažnas lietuvis mano, kad anglų moterys negražios ir neturi skonio, vyrai daug geria, o jų bernvakariai — baisiausi pasaulyje. Bet juk tai — darbininkų sluoksnio kultūra, jos apstu ir Lietuvos užkampiuose. Man dažnai maga nukelti kai kurias lietuves nuo aukštakulnių, nuvalyti kaukiantį makiažą, surišti plaukus. Kai kurios lietuvės netgi į lėktuvą lipa avėdamos aukštakulnius!
Išsilavinę ir aukštos kultūros žmonės visur panašūs ir lengvai randa bendrą kalbą vienas su kitu, nepriklausomai nuo tautybės. Dievinu britų humorą, supratau jį iš karto. Gal jis kiek ir šiurkštokas, tačiau visai kitokio lygio, nei mes esame įpratę.
Jau spėjote su Tomu rimčiau susipykti?
Pastarąjį kartą — dėl Izabelės auklės. Tomas yra ganėtinai užsispyręs. Jeigu kitas žmogus, jo manymu, padarė kažką, kas jam atrodo nepriimtina, nedora, galiu teisinti jį kiek įmanydama, vyro nuomonės vis tiek nepakeisiu.
Kai apsipykstame, tyliai rezgu, kaip Tomą pagąsdinti. Aš moku balsą pakelti, o vyrui tai sunkiai sekasi: jis šaukia prislopintu balsu, labai juokingai. Toli jam iki tokios profesionalios rėksnės kaip aš. Nors rėkauju nedažnai, bet kai paleidžiu gerklę, jis prašo manęs nešaukti. Nebūna taip, kad susibarę paskui nesikalbėtume vienas su kitu. Ilgiausiai tyla trunka dešimt minučių, o paskui kuris nors prieina taikytis, ir abu pratrūkstame juokais. Gal dideli mūsų konfliktai dar ateityje?
O kaip Tomas reaguoja į Tavo dažnas išvykas į Vilnių darbo reikalais?
Šiaip palankiai, nors žinau, kad jam smagiau, kai būnu kartu. Kaskart girdžiu: „Prašau, neišvažiuok...“ Tiesiog toks dabar yra mūsų gyvenimas, ir mudu prie to pripratome. Manau, trumpi išsiskyrimai dar nė vienai porai nepakenkė.
Ar lengvai adaptavaisi Londone, nesijautei pasimetusi megapolyje?
Kadangi turėjau ten draugių, jausdavausi tarsi atvažiavusi atostogų. Dar prieš pažintį su Tomu gyvenau Londone keturis mėnesius. O paskui jis manimi labai rūpinosi, tad jokių adaptacijos traumų nebuvo, natūraliai įaugau toje aplinkoje.
Ar anglai apie anytas irgi pasakoja piktokus anekdotus kaip lietuviai?
Anytos ir marčios santykių stereotipas ten toks pat gajus. Bet tai — folkloras. Mano ir Tomo mamos santykiai tikrai geri. Ji — labai savarankiška moteris, gyvena savo gyvenimą ir nė kiek nesikiša į mūsų reikalus. Matome ją ne taip dažnai, gal kartą per pora mėnesių.
Toje visuomenėje kitoks požiūris į senus žmones. Vaikai nelikę jų globoti, o ir jie patys nenori būti našta. Senelių namai tapo visiems savaime suprantamu dalyku. Tomo močiutė jau kelerius metus gyvena tokiuose namuose ir jaučiasi patenkinta, nes ten turi savo kompaniją: panašaus amžiaus, artimo gyvenimo būdo.
Man, išaugusiai visuomenėje, kur šeimos tvirtai suręstos, tai atrodo keistoka. Tačiau galbūt ši tradicija pasieks ir Lietuvą. Juk Anglijoje senelių namų verslas suklestėjo palyginti neseniai, sparčiai senstant visuomenei ir įspūdingai augant nekilnojamojo turto kainoms.
Kaip Tave pakeitė motinystė?
Tik į gerąją pusę, kaip turbūt daugelį moterų. Pajutau vidinį atsipalaidavimą, mažiau kreipiu dėmesį į smulkmenas. Manau, kuo daugiau turime vaikų, tuo esame išmintingesnės. Tiesa, kai pastojau, išgyvenau paniką: kas dabar bus, kaip gyvensiu be darbo? Tikriausiai buvau paveikta iškerojusio stereotipo, kad auginti vaiką — labai nuobodu. Dabar žinau, kad iš tiesų tai yra visavertis darbas.
Kas rūpinasi Izabele, kai išvažiuoji į Lietuvą dirbti?
Turiu auklę, kuria dalijuosi su drauge. Pirmąkart dukrą palikau trims dienoms, kai ji buvo, regis, aštuonių mėnesių. Oro uoste smigtelėjo ilgesio adatėlė, bet didesnės traumos dėl išsiskyrimo nepatyriau. Manau, Izabelė — taip pat. Kaip smagu, kai man grįžus ji džiaugiasi, apsikabina. Pasisekė, kad turiu tokį darbą, kuris netrukdo praleisti su vaiku pakankamai daug laiko. Juo labiau, kad noriu su ja kalbėti lietuviškai. Jeigu matyčiau, kad mergaitė kenčia dėl mano išvykų, darbo tikrai atsisakyčiau.
Turi Londone artimų draugų?
Mano draugės ten yra keleriopos. Su kai kuriomis draugavau dar gyvendama Lietuvoje. Geriausia, žinoma, žurnalistė Vilma Anusaitė, kuri mane supažindino su Tomu. Kita grupė — lietuvės, su kuriomis susipažinau jau Londone. Mano draugėmis tapo Tomo bičiulės, jos —kitatautės. Galop grupelė moterų, su kuriomis suartino bendri mamyčių reikalai.
Gal britai ir santūresni nei lietuvius, tačiau jų uždarumas gerokai perdedamas. Moterys, su kuriomis susipažinau augindama Izabelę, — atviros, draugiškos. Dažnai susirenkame su savo vaikais, išsirengiame pavakarieniauti.
Lietuviams britai atrodo ne itin draugiški todėl, kad dauguma neseniai atvykusių tautiečių neturi čia jokios praeities, o juk susidraugauti su nepažįstamu asmeniu — ne vienos dienos darbas. Pati įtartinai žiūrėčiau į žmones, kurie, būdami pažįstami su manimi vos savaitę, pultų perdėm atvirauti, kviesti namo ar siūlytis kartu atostogauti.
Kaip dažniausiai ilsitės, pramogaujate?
Tradiciškai: einame į kiną, žiūrime miuziklus, išsirengiame į barą, vakarieniaujame pas draugus arba kviečiame juos į svečius. Aš labai mėgstu gaminti. Didžkukulių neverdu, tačiau mielai ruošiu mėsos, bulvių patiekalus, moku ir desertu pradžiuginti — tortu, ledais. Blogiausia, kad man patinka ne tik ruošti, bet ir valgyti. Kita vertus, žinau, kad nebesuplonėsiu. Svarbu nepriaugti daugiau svorio.
Labai gerbiu sportuojančius žmones, bet... Neprisimenu, kada pastarąjį kartą lankiausi sporto klube. Kai buvau jaunesnė ir kantresnė, retsykiais laikydavausi dietos. Tačiau dabar nebeturiu nei noro, nei kantrybės, nei motyvacijos.
Apsileidau per darbus, senokai buvau šopintis, o man tai — didelis malonumas. Kartais išsirengiam pirkti drabužių su Tomu, bet geriausia mano apsipirkimo partnerė yra sesuo. Viena kitai padedame, patariame, ir abi liekame patenkintos rezultatais. Nelabai seku madas, nesivaikau etikečių, ieškau patogių drabužių. Iki šiol nedariau savo stiliaus eksperimentų, nebent mokykliniais metais, kai buvau nusidažiusi plaukus raudonai.
Ar yra lietuviškų dalykų, kurių Anglijoje ilgiesi?
Lietuvoje man visada labai smagu būti. Tikrai nesakau, kad niekada čia nebegyvensiu, nors artimiausiuose planuose tokio posūkio nėra. Tomui čia taip pat patinka, tik kartais dėl kalbos barjero jaučiasi izoliuotas, ypač atsidūręs tarp žmonių, kurie nekalba angliškai.
Kita vertus, Londone yra mano namai. Važiuodama iš vienos šalies į kitą nejaučiu jokių problemų dėl persijungimo į kitą aplinką. Nebent tiek, kad įsijungiu kitą telefoną. Pasiilgstu Vilniaus kompaktiškumo, čia likusių artimų žmonių. Jau pradėjau vežtis į Londoną lietuviškos juodos duonos, o kartą batų dėžėje parsigabenau tėčio augintų pomidorų.
Naujausiame „LILIT“ numeryje skaitykite:
Aktorius Kostas Smoriginas – mylimas ir nekenčiamas
Viena kelyje: garsiausios visų laikų keliautojos
Pirmojo pasaulyje supermodelio Janice Dickinson istorija
Moteriškas saviapgaulės įprotis
Vyrai, bijantys spaudo pase
Skyrybos ir verslo dalybos
Sėkmė be kovos: kodėl verta mokytis plaukti pasroviui
„LILIT“ eksperimentas moteriškame miegamajame
Madingosios vampyriukės, arba Gydymas dėlėmis
Pfalcas, kur liejasi vynas ir gyvenimo džiaugsmas