Va tada ir pagalvojau, kiek nedaug iš tiesų reikšia fiziniai duomenys. Na, koks gi skirtumas, lieknesnė ar platesnė talija, didesnės ar mažesnės apimties bicepsai, tricepsai ar klubai... Koks skirtumas visuose tuose centimetruose, jeigu žmogaus vidus taip ir lieka nepakitęs. Štai ir priėjome prie esminės problemos (kaip sakė vienas iš mūsų buvusių prezidentų, „Esmė yra mūsyse“): augindami ir tobulindami raumenis mes visiškai pamirštame ugdyti dvasines vertybes. Ir liūdniausia, kad nė vienam vyrui tai niekada nešaus į galvą! Apie tokias smulkmenas, kaip dvasinis tobulėjimas, karma, siela, pagalvoti gali tik moterys.
Pastaraisiais dešimtmečiais, kai buvo pradėta garsiai kalbėti apie prigimtines vyriškojo ir moteriškojo pradų savybes bei jų lygybę visos esminės žmonijos teisės ir laisvės buvo traktuojamos kaip vienodai priklausančios tiek vyrams, tiek moterims.
Atsirado garsioji feminizmo sąvoka apibūdinati sąmoningą veiklą, siekiant panaikinti lyčių, rasių, klasių nelygybę, lyčių disproporciją valdžios institucijose ir profesijose.
Iš tikrųjų buvo ir tebėra daugybė aspektų, kuriais vyrai ir moterys skiriasi vienas nuo kito ir kurie trukdo absoliučiai besąlygiškai sutapatinti šiuos du žmogiškuosius pradus.
Neišvengiamas faktas yra tai, kad lytis esti skiriamasis bruožas, sąlygojantis kiekvieno atskiro ir savarankiško individo tapatumą ir asmeninį patyrimą tiek sąmoniniame, ir tiek pasąmoniniame, instinktyviajame lygmenyje.
Lytiškumo srityje absoliučiai nepasiekiamas universumas, nes net literatūros skaitytojai, priklausomai nuo jų lyties, tekste pastebi ir aktualizuoja skirtingus, dažnai net kardinaliai priešingus aspektus. Žmogaus lytis apsprendžia ir jo vaidmenį visuomeniniame, kultūriniame, sportiniame bei šeimyniniame gyvenime (ačiū Dievui, moterys ir vyrai dar neapsikeitė vietomis giminės pratęsime). Lytiškumo sąlygojami skirtumai gana ryškūs ir sporte (fitnesas ir apskritai kūno dizainas čia nėra jokia išimtis). Pavyzdžiui, vyrų fitnesas puikiausiai gyvuoja, o moterų vis giliau stumiamas į pogrindį. Jei ne tobulos sportininkių figūros ir vyrų noras jomis retkarčiais pasigėrėti, moteriškasis fitnesas graičiausiai apskritai išnyktų nuo žemės paviršiaus.
Žvelgiant į senuosius, praeitin nutolusius amžius, galime pastebėti, kad požiūris į moterį ir moteriškumą gana smarkiai pakito. Tiesa, priespaudinę sovietinio rėžimo valdžią išgyvenusioje Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais šio požiūrio kaita buvo sunkokai įžvelgiama, kadangi patriarchalinė Lietuvos valdžia nepaliaujamai domėjosi kur kas svarbesnėmis, išties vyriškomis problemomis (naftos bizniu, dujomis, benzino ir tabako gamyba bei kainomis…).
Išgirtoji sovietinė moterų emancipacija, užuot išlaisvinusi moteris nuo vyriškosios lyties sukurtų apribojimų, turėjo beveik kardinaliai priešingą efektą: moteris ir toliau buvo žavi, tačiau kur kas žemesnė būtybė, ant savo pečių tempianti dvigubą „vyrų geraširdiškumo ir gailestingumo“ naštą, — jos daliai teko ne tik šeimos židinio kurstymas ir maksimalus krūvis namuose, bet ir atsakomybės už jai patikėtas pareigas darbe svoris. Tradiciniai barjerai išliko tokie, kokie ir buvę, ribojantys bent kiek aukštesnės vietos visuomenėje ir sportiniame gyvenime užėmimo galimybes.
Apie lytiškumą bei jo sąlygojamus vyrų ir moterų skirtumus neįmanoma kalbėti, neminint feminizmo bei jo nuostatų.
Feminizmas — daugiapoliaris, daugiaprasmis judėjimas. Jo ir jam priklausančių moterų viešai skelbiamos mintys buvo, yra ir dar turbūt gana ilgai bus viena svarbiausių istorinių temų, atskleidžiančia amžiną, niekuomet neišnyksiantį žmonijos susidvejinimą, jos skaidą ir negęstantį (be to dar nuolat kurstomą) lyčių priešiškumą.
Feministes vienija mintis, kad istorijoje ir dabartyje moteris buvo ir yra diskriminuojama
„Po plonyčiu pseudolygybės sluoksniu lyčių santykiai Lietuvoje atrodo tartum įšaldyti būtajame laike“, — rašė K. Gruodis savo knygoje „Feminizmo ekskursai/Moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo“. Protingas vyras.
Natūrali biologinė žmonijos paskirtis ir sukauptoji patirtis — lytinis geismas ir poreikis turėti palikuonių — padaro vyrą priklausomą nuo moters, tačiau nei Lietuvoje, nei kitose valstybėse neišlaisvina moterų socialiai. Todėl feministės ir stengiasi visais įmanomais būdais sugriauti absoliutausvyriškojo prado dominavimo mitą.
Feminizmas, jeigu šį terminą suprasime siaurąją prasme, prasidėjo nuo XIX a., kai moterys sukilo dėl savo balsavimo teisių. Tačiau tikrasis feminizmas yra kur kas daugiau, nei kova, apimanti politikos sritį, jis vienija visas sroves ir visus judėjimus, kovojančius už moterų teises ir yra toks senas kaip pati žmonijos filosofija, o gal net senesnis už ją.
Tai — ne vien tik judėjimas, kurį organizavo ir rėmė vyriškosios lyties skriaudžiamos ir visose veiklos srityse užgožiamos moterys. Tai — realus, gyvenimiškas faktas, paneigiantis mintį, jog vyras yra vienintelis dėmesio vertas ir galimas gyvenimo, sporto, įvairiausių meno rūšių subjektas bei objektas.
Šis judėjimas, jei jis teisingai traktuojamas bei vertinamas, paneigia absoliutų vyriškojo prado dominavimą visose srityse nepaniekindamas ir nenubraukdamas paties vyriškumo kaip savaime egzistuojančio fakto, iškelia moterį kaip lygią ar net šiek tiek vertingesnę bei neabejotinai daug tobulesnę esybę.
Feminizmui (kaip tam tikrai psichologinei apraiškai) priklausančios moterys garsiomis ir, anot jų pačių, be galo drąsiomis kalbomis tenori panaikinti savo beteisiškumo jausmą, asmeninį negalėjimą atskleisti savo, kaip atskiro, unikalaus, nuo jokių veiksnių nepriklausančio individo turimus privalumus ir, net apskritai paneigdamos bet kokio vyrų pranašumo egzistavimą, atsigriebti už gyvenime patirtas nuoskaudas ir neteisybę, vyriškojo prado dominavimo mitą.
Feminizmas, jeigu šį terminą suprasime siaurąją prasme, prasidėjo nuo XIX a., kai moterys sukilo dėl savo balsavimo teisių. Tačiau tikrasis feminizmas yra kur kas daugiau, nei kova, apimanti politikos sritį, jis vienija visas sroves ir visus judėjimus, kovojančius už moterų teises ir yra toks senas kaip pati žmonijos filosofija, o gal net senesnis už ją.
Tai — ne vien tik judėjimas, kurį organizavo ir rėmė vyriškosios lyties skriaudžiamos ir visose veiklos srityse užgožiamos moterys. Tai — realus, gyvenimiškas faktas, paneigiantis mintį, jog vyras yra vienintelis dėmesio vertas ir galimas gyvenimo, sporto, įvairiausių meno rūšių subjektas bei objektas.
Šis judėjimas, jei jis teisingai traktuojamas bei vertinamas, paneigia absoliutų vyriškojo prado dominavimą visose srityse nepaniekindamas ir nenubraukdamas paties vyriškumo kaip savaime egzistuojančio fakto, iškelia moterį kaip lygią ar net šiek tiek vertingesnę bei neabejotinai daug tobulesnę esybę.
Feminizmui (kaip tam tikrai psichologinei apraiškai) priklausančios moterys garsiomis ir, anot jų pačių, be galo drąsiomis kalbomis tenori panaikinti savo beteisiškumo jausmą, asmeninį negalėjimą atskleisti savo, kaip atskiro, unikalaus, nuo jokių veiksnių nepriklausančio individo turimus privalumus ir, net apskritai paneigdamos bet kokio vyrų pranašumo egzistavimą, atsigriebti už gyvenime patirtas nuoskaudas ir neteisybę, vyriškojo prado dominavimo mitą.
Feminizmas, jeigu šį terminą suprasime siaurąją prasme, prasidėjo nuo XIX a., kai moterys sukilo dėl savo balsavimo teisių. Tačiau tikrasis feminizmas yra kur kas daugiau, nei kova, apimanti politikos sritį, jis vienija visas sroves ir visus judėjimus, kovojančius už moterų teises ir yra toks senas kaip pati žmonijos filosofija, o gal net senesnis už ją.
Tai — ne vien tik judėjimas, kurį organizavo ir rėmė vyriškosios lyties skriaudžiamos ir visose veiklos srityse užgožiamos moterys. Tai — realus, gyvenimiškas faktas, paneigiantis mintį, jog vyras yra vienintelis dėmesio vertas ir galimas gyvenimo, sporto, įvairiausių meno rūšių subjektas bei objektas.
Šis judėjimas, jei jis teisingai traktuojamas bei vertinamas, paneigia absoliutų vyriškojo prado dominavimą visose srityse nepaniekindamas ir nenubraukdamas paties vyriškumo kaip savaime egzistuojančio fakto, iškelia moterį kaip lygią ar net šiek tiek vertingesnę bei neabejotinai daug tobulesnę esybę.
Feminizmui (kaip tam tikrai psichologinei apraiškai) priklausančios moterys garsiomis ir, anot jų pačių, be galo drąsiomis kalbomis tenori panaikinti savo beteisiškumo jausmą, asmeninį negalėjimą atskleisti savo, kaip atskiro, unikalaus, nuo jokių veiksnių nepriklausančio individo turimus privalumus ir, net apskritai paneigdamos bet kokio vyrų pranašumo egzistavimą, atsigriebti už gyvenime patirtas nuoskaudas ir neteisybę, kurią, be abejonės, pajuto iš vyriškosios lyties pusės.
Tam tikrais istoriniais laikotarpiais vyras ir moteris buvo traktuojami kaip priešprieša, priešybių pora, kurios pirmasis elementas — vyras — yra daug vertingesnis, tobulesnis, galingesnis, gebantis kur kas daugiau pasiekti ir t. t.
Galimas daiktas, kad tokį lyčių diferencijavimą paskatino dar Senojo Testamento puslapiai, kuriuose vargšė Ieva ne tik sukuriama antroji (po galingo ir gerbiamo vyro Adomo), bet dar ir lipdoma iš vyriško šonkaulio (šiaip jau tai — vienintelis kaulas, neturintis smegenų, — ar bereikia papildomų komentarų?), tarsi būtų koks aplūžęs atliekų perdirbimo punktas (nėra jokio reikalo nurodyti, kas šiuo atveju būtų atliekos) arba stiklo taros supirktuvė.
Užuominų, jog moters jokiu būdu nedera vertinti taip pat, kaip vyro, galime rasti ir senuosiuose Aristotelio raštuose, kuriuose teigiama, kad kiekviena moteris apskritai tėra tik iš prigimties suluošintas vyras.
Šią frazę mums turbūt reikėtų traktuoti kaip priešgimdyvinę kastraciją — apsigimimą arba tiesiog lemtingą, nenuginčijamą anomaliją atskleidžiančius žodžius, kurie visiškai prieštarauja dabartinių laikų feministinėms idėjoms.
Kaip sakoma, „kaip danguje, taip ir ant žemės“... Kaip sporte, taip ir mene.
Lietuvių dailės istorijoje gal tik vienintelis M. K. Čiurlionis niekuomet netapė, realių moterų. Tačiau šis menininkas niekuomet netapė ir vyrų. Gal toks antirealumas, antimaterialumas ir kūniškojo pavidalo atsisakymas ir yra viena iš „Čiurlionio genijaus“ atsiradimo priežasčių. Jo paveikslų herojai — keistos, švytinčios, nekonkretizuotos, absoliučiai belytės būtybės, kažkuo švariu, nežemišku primenančios angelus ar kitokias dvasias, išsiveržiančias iš riboto lietuviškojo mentaliteto suvokimo rėmų.
Visų kitų tapytojų (tiek vyrų, tiek ir moterų) darbuose yra pakankamai daug žavių, impulsyvių, guvių ar nostalgijos liūnan pasinėrusių damų.
O ir žurnalų puslapiuose kartais nusišypso laimė pamatyti ant scenos stovinčių, savimi be galo pasitikinčių fitneso atstovių nuotraukas. Šios tylios, sustingusios gražuolės atrodytų mažų mažiausiai keistai ir beveik beviltiškai, jeigu žiūrėdami į jas netikėtai išgirstume skambant tylius, fatališkus rytinės žydų maldos žodžius, su pasididžiavimu tariamus vyriškų lūpų:
— Teesie palaimintas mūsų Viešpats Dievas ir visų pasaulių Viešpats už tai, kad Jis nesutvėrė manęs moterimi.
Štai tiek absoliučiai moteriško, netgi sakyčiau — feministiško požiūrio į viską, kas vyriška, kas moteriška ir, beje, kas visiškai niekuo nesusiję su sporto sale. Na, nebent tik tuo, kad, kaip jau minėjau pačioje pradžioje, augindami ir puoselėdami raumenis bei jėgą žmonės nedovanotinai pamiršta pasirūpinti savo vidiniu „Aš“, savo dvasinėmis vertybėmis ir tuo, kas iš tiesų turi išliekamąją vertę.
