Menas – kaip žaidimas
Ypač atidžiai jos rengiasi parodoms, kurias dažnai pradeda perfomansais (ang. performance – spektaklis, vaidinimas). Dalis spalvingų projektų užfiksuota nuotraukų cikluose ir animaciniame filme.
Merginos neslepia savo kūrinių gamybos technologijos. Žiūrovams jos rodo, kaip gimsta veltinis, ir aiškina, kad tokiai kūrybai reikia tik iškarštos, dažytos avių vilnos, ūkiško muilo ir karšto vandens. O veliama tarp delnų arba voleliu. Tiesa, sukomponavusios didesnius kilimus, merginos juos veža į fabriką Anykščiuose, kur šie pabaigiami velti mašinomis.
„Baltos kandys“ yra surengusios kelis tarptautinius veltinio simpoziumus, dalyvavusios tarptautiniuose projektuose Rusijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Paryžiuje. Apie grupę ir kūrybą „Laikas“ kalbino vieną iš menininkių – Karoliną Kunčinaitę, kuri iš tėvo – rašytojo Jurgio Kunčino paveldėjo ne tik veido bruožus, bet ir mokėjimą pasakoti bei polinkį į literatūrą.
Paryžiaus meno Meka
Galimybė parodyti savo darbus Paryžiuje – kiekvieno menininko svajonė, ir nesvarbu, kad dabar šiame mieste po tvyrančia menų aura yra visko: ir garsiausių pasaulio šedevrų, ir pigiausio kičo. Žiūrovai ir turistai gali rinktis. Karolina sako, kad merginos išties buvo laimingos šį pavasarį galėdamos Paryžiaus galerijoje „Pont Neuf“ surengti grupės „Baltos kandys“ darbų parodą. Ją globojo Prancūzijos prezidento žmona Bernadette Chirac, parėmė Lietuvos kultūros ministerija.
„Norėjome parodyti kuo daugiau kūrinių, – sako K. Kunčinaitė, – bet ribojo galerijos plotas. Atidarymui surengėme improvizacinį projektą, kurį pavadinome „Pieva žiūri“. Paroda veikė du mėnesius. Paryžiuje, Menininkų namuose, buvome gavusios studiją – man ten teko gyventi ilgiausiai“.
Paklausta, koks gi tas Paryžius, Karolina juokiasi: „Pavasaris Paryžiuje užklumpa stichiškai, ir tada šiame grožio ir madų mieste bučiuojamasi visur: ant suolelių parkuose, ant laiptų, o atvykėlis gali pasijusti labai vienišas“. „Išskyrus tave, bučiuojasi čia visi – tai dar viena Paryžiaus iliuzija“, – sako Karolina, kurios kilimai kartais pavadinami žodžiais „myliu“ arba „bučiniai“.
Jausmai iš veltinio
Retas menininkas Lietuvoje prisipažįsta, kad jis laimingas ir labai patenkintas tuo, ką daro. Laimė ir džiaugsmas mūsų aplinkoje vis dar siejami su paviršutiniškumu. Tačiau Karolina savo džiugią meilę deklaruoja atvirai, o paklausta, ar nebijo būti apkaltinta ką tik minėtu paviršutiniškumu, sako: „Išreikšti kentėjimą, neviltį, nelaimę nėra sunku. Sukurti šlykščią formą – gan paprasta. Agresyvi ar kančios emocija įspūdinga, ja lengva užsikrėsti. Vienas du – ir tu tenai. O būti meilėje pačiam ir leisti tai pajusti kitiems, skleisti teigiamą energiją – kur kas sunkiau. Turi daug daugiau iš savęs pareikalauti“.
Mandalos
Kartais per parodų atidarymą menininkės kuria mandalas. Sanskrito kalba „mandala“ reiškia ratą arba vienybę. Mandalų kūrimas – tai šviesių ir tamsių gamtos pradų visatoje vienybės simbolis ir mistinė parama ieškančiajam tiesos. Tibeto vienuoliai keliauja po pasaulį ir įvairiose šalyse kuria smėlio mandalas. Joms naudojamas ne tik spalvotas smėlis, bet ir gėlės, ryžiai ir netgi brangakmeniai. Sudėtingiausias piešinys kuriamas tam tikra tvarka: pradedama nuo vidurio ir dėliojama po dešimt valandų per dieną. Mandala itin kruopščiai kuriama devynias dienas. Paskutinę, dešimtą, dieną ji sunaikinama, spalvoto smėlio ornamentai sumaišomi ir išpilami į vandenį. Tai simbolizuoja gyvybės ir pasaulio laikinumą.
Ką bendra su tikromis mandalomis turi „Baltų kandžių“ žaidimai? Manyčiau, tai ne tik budistų vienuolių gražių tikslų priminimas, bet ir tikros mistinės šviesos siekis – tuo šventai tiki ir pačios menininkės. Paprastai mandalą merginos kuria taip: sugula visos ratu ir nuo galvos iki kojų apsidengia gėlėmis iš veltinio. Tada lėtai keliasi ir iš gėlių dėlioja ornamentų ovalą.
Grupė – vientisas organizmas
Nežinia, šie ar kiti projektai merginoms padėjo įveikti menininkams būdingą egocentrizmą. Prieš gerą penkmetį susibūrusios į grupę, smagiai jaučiasi ir dabar. „Mes tarsi vientisas organizmas, – sako pašnekovė, – nors puikiai sugebame išsaugoti ir savo privatumą. Atėjo akimirka, kai nebereikia svarstyti apie asmeninę autorystę – mums nepaprastai smagu rengti bendrus projektus. Manau, geriausi mūsų darbai ir yra bendri projektai. O gimsta jie dažniausia kai esame vienos ir plepame. Taigi pirmiausia projektus aptariame. Visos turime savų privalumų, papildome viena kitą. Mūsų pokalbiai būna emocingi ir jausmingi, niekad nebūna labai rimti, tai veikiau žaidimas“.
Beje, merginų polinkį į pokštavimus šį mėnesį galima buvo pamatyti ir Šiuolaikinio meno centre. Ten jos demonstravo savo veltinukus, pavadintus „Spiromis“. Suvelti ir gražiai sudėlioti į dovanų dėžutes daug spirelių sumanyta norint pasišaipyti iš šiuolaikinės masinės kultūros bei prekybininkų sugebėjimų gražiai įpakavus parduoti mėšlą.
Kiekvienoje parodoje menininkės, kurdamos bendrą ekspoziciją, subtiliai ir racionaliai išnaudoja pasirinktą erdvę, neignoruodamos taikomosios tekstilės prigimties ir paskirties. „Baltos kandys“ nuolat ieško dialogų – viena su kita, kiekviena su savimi, su kitais kultūros reiškiniais.
Veltinio karoliai – ekstravagantiška mada
Vilniuje, salone „Aukso avis“, ir kitose dailės galerijose šiuo metu galima rasti veltų karolių, apyrankių, rankinių bei kitų ekstravagantiškų aksesuarų. Ryškios spalvos: rožinė, geltona, žydra, žalia traukia akį, ir nustembi, kai pamatai sukurta tai, ko iš veltos medžiagos nesitiki.
Klausėme pašnekovės, ar visa tai – „ Baltų kandžių“ atradimas, ar iš užsienio atėjusi mada? „Veltinio technologija – nenaujas dalykas, – aiškina Karolina. – Skandinavijoje, Škotijoje, Kazachijoje tokia technologija naudojama nuo seno. Švedijoje mūsų papuošalus iš veltinio išpirko iš karto, ir niekam nereikėjo aiškinti, iš ko tai padaryta. Ten panašia technologija daromi žiedai, auskarai. Jie turi labai geros vilnos, todėl velia net šalius. Bet tokių gėlių, kokias darome mes, ir aksesuarų iš jų – niekur nesame matę“.
Papuošalams suveltos gėlės – raudonos, vyšninės, oranžinės, citrininės, žalios, mėlynos ir svarbiausia – gražios formos, meniškos ir utilitarios, jas galima įsisegti į švarko atlapą, nešioti po kaklu ar ant rankos. Papuošalus iš veltinio ypač smagu dėvėti žiemą. Be to, iš veltinio galima formuoti stamantrias formas, be siūlių sukabinti vieną elementą su kitu.
Čia be išmoktų technikų – daug ir autorinių atradimų. Pavyzdžiui, nesusiūtas, nesukaltas ir kitaip netvirtintas skulptūrinis M. Lebednykaitės objektas neramstomas rymo savo viršūnę pakėlęs į 2,5 metro aukštį.
Veltinį, kaip svarbiausią darbų medžiagą, menininkės taiko labai plačiai ir randa daug įdomumo sau ir kitiems. Įsitaisiusios atvirose erdvėse, „Baltos kandys“ ne kartą žiūrovų akivaizdoje vėlė kilimus, kūrė papuošalus. Menininkės svajoja apie atviras dirbtuves, kuriose galėtų dirbti ir bendrauti su lankytojais. Spalvingais, jaukiais kūriniais jos optimistiškai nuteikia kiekvieną, suvokiantį nuolatinę pasaulio kaitą. Jos pakviestos ir kitais metais dalyvauti Prancūzijoje vyksiančiose parodose.
