Balkanai - Europos juodasis scenarijus?

Žmogus nustotų buvęs žmogumi be atminties - tai neginčytina tiesa. Bet visko prisiminimas, įskaitant ir nuolatinį fiksavimąsi ties trauminėmis patirtimis, pradeda deformuoti gyvenimą ir trukdyti tiek asmens, tiek jo santykių su visuomene tobulėjimui. O ką jau kalbėti apie tuos atvejus, kai prisiminimas yra fabrikuojamas dabarties politikos tikslais ir tampa manipuliacija bei fikcija?

Balkanai nuo 1992 metų tapo iš užančio ištrauktos ir čia pat akyse gaminamos istorijos pavyzdžiu. Ilgus dešimtmečius neminėję XX amžiaus dramų ir, kaip visiems atrodė, internacionalizmo stebuklą sukūrę Jugoslavijos žmonės kone per naktį, tarsi Slobodano Miloševičiaus nacionalkomunizmo užhipnotizuoti, staiga prisiminė ir kroatų karo nusikaltimus, ir seniai užmirštą tarpusavio skilimą į komunistus ir „četnikus“ (ikikarinės Serbijos monarchijos šalininkus, rojalistus-nacionalistus).

Sarajevo tragedija

Sarajevas - tai ne tik Jugoslavijos projekto žlugimo ir jos istorijos pabaigos, bet ir Europos trapumo ženklas. 1984 metais Sarajevas tapo žinomas pasauliui kaip olimpinis miestas. Nuo 1992 metų Sarajevas visiems buvo žinomas kaip apsiaustas miestas. Jis tapo Europos minkštos, bet neretai ir bedantės, neprincipingos, impotentiškos politikos įkaitu bei gyvu priekaištu.

Kerinčio grožio miestas, kuriame kaip jokiame kitame Europos mieste taikiai koegzistuoja barokinės katalikų bažnyčios ir mečetės, kuriame skleidžiasi ir persipina Vakarų ir Rytų civilizacijos, tapo sušaudytu miestu, kurį apsiautę serbų snaiperiai be atrankos šaudė į vaikus, moteris, dviračiais važiuojančias poras. Ant kalvų įsikūrę serbai nuolat apšaudė net tuos objektus, kuriuose nieko, išskyrus, civilius, negalėjo būti.

Čia garsėjo ir kontroversiškas rašytojas, Rusijos nacionalbolševikų partijos dvasinis lyderis Eduardas Limonovas, šaudęs nuo kalvų į, kaip jam paaiškino ir kaip jis pats teigė, slavams priešišką musulmonų miestą.

Nuo 1992 iki 1995 metų Sarajevas buvo 44 mėnesius, t.y. beveik 4 metus, apsiaustas serbų. Per apsiausties laiką Sarajeve žuvo apie 11 tūkst. žmonių, tarp jų apie 1400 vaikų.

Man tik ką su grupe konferencijos dalyvių teko Sarajeve trumpai dalyvauti bosniakų (Bosnijos musulmonų) renginyje, kuriame buvo minimos trijų vaikų žuvimo nuo granatos 14-osios metinės. 1992 metais dviejų vaikų netekusi motina 1995 metais susilaukė sūnaus Ibrahimo, kuris gražia anglų kalba padėkojo susirinkusiems už dėmesį savo šeimai.

Politinė šizofrenija

Kad ir kaip būtų, Bosnija ir Hercegovina sukrečia ne tik Sarajevo apsiausties aukomis. Man teko susipažinti su serbų generolu, tapusiu Sarajevo didvyriu. Jis atsisakė paklusti S.Miloševičiaus kariuomenės vadovybei ir ėmė organizuoti miesto gynybą.

Serbams jis - išdavikas, bosniakams - ginklo brolis ir draugas, o pats jis pasakė, jog tą lemtingą akimirką pasirinko būti ne vien tik serbu, o tiesiog žmogumi ir sarajeviečiu, negalėjusiu nukreipti ginklo į nekaltus žmones.

Būtent šis narsus ir kilnus žmogus aiškino mums Bosnijos ir Hercegovinos būklę, kuri iš pamatų griauna ir atmeta dabartinės Europos tvarką bei logiką. Šiuo metu Bosnijoje ir Hercegovinoje veikia 14 konstitucijų (bosniakų, serbų, kroatų, t.y. etninių grupių, ir kantonų, į kuriuos yra padalinta respublika).

Šalyje veikia 8 vienas su kitu jokio sąlyčio neturintys universitetai, veikiantys pagal etninį principą, neleidžiantį bosniakams lankyti serbų ar kroatų universiteto ir atvirkščiai. Bet ir tai dar nėra tos tarpusavio izoliacijos ir segregacijos kulminacija.

Bosnijoje ir Hercegovinoje galioja visiškas informacinis ir energetinis pasidalijimas į tarpusavyje izoliuotas erdves. Telefono kortelės, kurios veikia Serbijoje, bet nieku gyvu ne tos pačios respublikos kitame kantone, kuriame gyvena bosniakai ar kroatai. Štai čia jau prasideda politinė šizofrenija.

Perspėjimas Europai

1993 metų kovą-balandį Susan Sontag apsiaustame Sarajeve pastatė Samuelio Beketo „Godo belaukiant“. S.Sontag mylėjo šį Dievo ir Jo stebuklo laukusį miestą, kurį paskutinį kartą aplankė 2002 metais.

Sarajevas - tai Europos istorijos ir likimo ženklas. Čia 1914 metais serbų studentas Gavrilo Principas nušovė Austrijos-Vengrijos imperijos sosto paveldėtoją Pranciškų Ferdinandą. Kartu su Pirmuoju pasauliniu karu čia prasidėjo XX amžius. Kartu su Sarajevo apsiaustimi čia XX amžius ir baigėsi.

1992 metų rugpjūčio 26 dieną serbai Sarajeve sudegino Nacionalinę ir universitetinę biblioteką - žuvo 2 milijonai knygų ir spaudinių. Tą patį darė ir naciai, jų pirmtakai bei mentaliniai palikuonys, siekę sunaikinti ne tik persekiojamųjų ir žudomųjų fizinę gyvybę, bet ir savivoką bei tapatybę.

Dabar toje vietoje stovi tuščia, bet didinga, musulmoniškų formų ir skraidančių paukščių pilna „Viječnica“. Lygiai tą pačią dieną, kai buvo „nužudyta“ biblioteka - 1492 metų rugpjūčio 26 dieną - prieš 500 metų buvo sudeginta ir Didžioji Kordobos biblioteka.

Destrukcijos repertuaras lieka toks pat siauras ir pažįstamas, tad neapsigaukime manydami, jog visa tai niekada nebegali pasikartoti. O ką jau bekalbėti apie Srebrenicą, kurioje olandų karių akyse serbai per dvi dienas išžudė apie 8 tūkst. žmonių - po Antrojo pasaulinio karo tai buvo baisiausias masinių žudynių ir genocido aktas Europoje.

XX amžius prasidėjo ir baigėsi karu Sarajeve. Čia gyvenę įvairių kultūrų ir religijų žmonės buvo susiję daug glaudžiau nei tai kada nors buvo Vakarų Europoje. Ar tai nėra grėsmingas perspėjimas visai Europai? Ar Balkanai nebuvo baisios multikultūralizmo krizės pradžia?