Istoriškai susiklostė taip, kad visuomet egzistavo praraja tarp aukštosios mados (haute couture) ir kasdien dėvimų drabužių pramonės. Aukštoji mada pristatė vienetinius, todėl prabangius, autorinius darbus.


Žinoma, jų kaina buvo daugiau nei aukšta, bet tuo didesnis buvo prestižas pasirodyti visuomenėje apsirengus žinomo meistro drabužiais ir žinoti, kad niekas nevilkės nieko panašaus...


Gatavi drabužiai buvo paprastesni, gaminami iš ne tokiu brangių ir kokybiškų audinių, ne toks meistriškas buvo kirpimas ir pasiuvimas. Nebuvo autorystės, nebuvo atsakomybės...


Tačiau laikai keitėsi, žmonės keitėsi dar labiau. Atrodytų, kas gali įtakoti neblėstančią moterų meilę gražioms suknelėms?


Pirmąjį smūgį aukštajai madai sudavė didysis reformatorius Pierre Cardinas. 1960 metais jis ėmė kurti daugiau to paties modelio variantų, kad visi norintieji galėtų juos vilkėti, bet tai darydamas palikdavo savo autorystės ženklą ant masinių gaminių.


Be to, P.Cardinas aukštosios mados kokybę perkėlė į fabriko cechą: buvo patobulintos technologijos, kruopščiai tikrinamas kirpimas, kuriama standartinių dydžių lentelė – juk nupirktas drabužis turėjo puikiai atrodyti be patobulinimų, rašo womenclub.ru.


Tokios išdavystės prancūzų mados atstovai jam negalėjo atleisti. Jis buvo gėdingai išmestas iš modeliuotojų sąjungos ir visuotinai pasmerktas. Tuomet spauda pirmąsyk palaidojo aukštąją madą, pareiškusi, kad ją sunaikino pramoninė mada.


Negalima pamiršti, kad be meno, svarbią vietą mados pasaulyje užima ir verslas: žmonės sukuria produktą norėdami gauti pelno. Viskas natūralu. Po to, kai P.Cardinas pakėlė
Pret-a-Porter
į aukštosios mados lygį, situacija pasikeitė. Horizonte pasirodė visiškai kitos perspektyvos ir kai kurie mados namų vadovai (kurie juk buvo pirmiausia verslininkai) perorientavo gamybą pagal P.Cardino pavyzdį.


Metai po metų ypatingų, brangių autorinių darbų kūrimas mažėja, bet didėja masinės drabužių pramonės apyvarta. Pavyzdžiui, Dioro mados namai liberalizavo kainų politiką, kelis kartus padidindami orientuotų į vidutinę klasę drabužių dalį. Prekyboje pasirodė Dioro suknios ir kostiumai, kainavę mažiau nei tūkstantį dolerių.


Kasmet vis daugiau dėmesio buvo skiriama pigių serijinių aksesuarų (rankinių, akinių, bižuterijos) ir kosmetikos gamybai. Kūrybinės dirbtuvės virsta fabriko cechais... Tai – antroji vinis į aukštosios mados karstą.


Trečiuoju žingsniu į mirtį tapo licencijavimas ir prestižinių prekės ženklų gamyba trečiojo pasaulio šalyse. Tai pradėjo dar Christianas Dioras, tęsė Pierre‘as Cardinas – dabar pagal jo licenciją dirba devyni šimtai organizacijų 140 pasaulio šalių. Ta praktika padėjo jam sukurti milžinišką verslą, bet laikui bėgant išbraukė jį iš madingų prekės ženklų sąrašo.


Dabar procesas tapo nekontroliuojamas: Paryžiuje gali būti nežinoma, kas po jų prekės ženklu gaminama Pekine. Keli mados namai netgi buvo priversti uždaryti savo parduotuves – negalėjo konkuruoti su prekybos centrais, kurių lentynos buvo užverstos madingų dizainerių gaminių.


Žinoma, aukštoji mada nenori mirti... Ji taip pat nenori virsti pilka masine produkcija. Aukštoji mada svajoja likti aukštuoju menu ir tam naudoja šiuolaikines rinkodaros priemones: viešuosius ryšius, reklamą, labdarą.


Mados namų pasirodymai – puikūs šou, kurie įsimenami daugiau dėl savo neįprastumo, nei dėl kolekcijos, kuri buvo rodoma. Ant podiumo vis dažniau vaikšto ne profesionalios manekenės, o ryškios, žinomos asmenybės – manipuliuojama jų autoritetu. Patys dizaineriai kovoja su amžiaus liga, gina gyvūnų teises, su kažkuo kovoja, kažkam pritaria...


Gyvenimas verda. Tik kas bus su mada? Ar ji mirs, ar atvers antrąjį kvėpavimą? Norisi tikėti gera ateitimi, tik debesys vis labiau niaukiasi.
Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją