Atsiskyrimo traukinys pajudėjo Katalonijoje

Tai paskatino abejones plebiscitu. Antai pagrindinės opozicinės dešiniosios partijos lyderis teigė, kad „žmonės neremia ministro pirmininko asmeninio projekto, nes jam nepritaria du iš trijų katalonų“. Katalonijos premjeras Jose Zapateras, palaikantis didesnio autonomiškumo pastangas, tvirtino, kad „trys iš keturių katalonų parėmė šį projektą ir ratifikavo jo tekstą“.

Iš tikrųjų nedidele persvara referendume laimėjo savarankiškumo šalininkai. Tai reiškia, kad Katalonija, be esamų plačių teisių, įgis savarankiškumą tvarkyti mokesčius, teisinius klausimus, turės savo teismų sistemą. Ir iki šiol šis regionas buvo trečias pagal savarankiškumą po Navaros ir Baskijos. Autonomijos vyriausybė įeina į valstybinę Ispanijos konstitucinės monarchijos sistemą, bet turi savo vadinamąjį Generalitetą – parlamentą ir vykdančiąją tarybą. Parlamentas renka prezidentą. Juo šiuo metu yra Pasqualis Maragallas. Generalitetas įgaliotas savarankiškai spręsti transporto, ryšių, verslo, visuomenės saugumo, vietos valdymo, kultūros, aplinkos apsaugos klausimus. Teismai pavaldūs centrinei valdžiai, tačiau Katalonija turi savo ypatingąjį pilietinį kodeksą. Krašto policija įgijusi daugiau teisių negu nacionalinė ir civilinė gvardija. Madridas vis dar neketina nusileisti autonomijai kovos su terorizmu, gynybos, nelegalios imigracijos ir kai kuriose kitose srityse.

Ekonomine prasme Katalonija yra vienas iš labiausiai išsivysčiusių Ispanijos regionų. Čia ypač klesti tekstilės, chemijos, farmacijos, mašinų pramonė, žemės ūkyje išsiskiria vyndirbystė, todėl krašto, kuris sudaro 16 procentų visų šalies gyventojų, bendrasis vidaus produktas siekia beveik ketvirtį visos šalies bendrojo vidaus produkto. Suprantama, Madridui nesinori prarasti tokio pajamų šaltinio lygiai taip pat, kaip katalonai veržiasi įgyti finansinį savarankiškumą nuo Madrido.

Šiaip jau separatinis katalonų judėjimas Ispanijoje siekia praėjusio šimtmečio pradžią. 1917 metais Katalonijoje įsižiebė nacionalinis sukilimas, tačiau tik 1930-aisiais Ispanijos respublikonai pasirašė susitarimą su Barselona. Pagal susitarimą Katalonijos provincijai iškart po šalies paskelbimo respublika pažadėta autonomija. 1978 metais – praėjus trejiems metams po Franco mirties – buvo patvirtintas Ispanijos padalijimas į 17 administracinių regionų. Pamažu centralizuotos valdžios svertai slydo Madridui iš rankų. Daugiau savarankiškumo čia iškovojo Baskų kraštas, tiksliau – radikali baskų organizacija ETA, pradėjusi tikrą karą dar gyvam esant diktatoriui Francui. Barselona nepritarė teroristiniams tokios kovos metodams ir nepriklausomybei gilinti gana efektyviai panaudojo savo gerą ekonominę padėtį ir įtaką Madride. Tiesa, aštuonerius metus valdžioje buvę dešinieji iš Liaudies partijos nepritarė plačiai autonomijai, o 2004-aisiais atėję socialistai ir jų premjeras J. Zapateras per metus parengė radikalų jos plėtimo planą.

Pernai spalį Katalonijos parlamentas iš karto po Valensijos priėmė autonomijos statuso reformos įstatymą, numatęs ir šį referendumą. Po jų analogiškus sprendimus atnaujinti regionų konstitucijas priėmė Baskų kraštas ir Galicija. Ispanijos karalius nepritarė šioms separatinėms nuotaikoms ir pareiškė, kad bet kokius pakeitimus turi svarstyti visa Ispanija. Tačiau šliaužianti į visišką atsiskyrimą Katalonija nepakluso karaliaus perspėjimui.

Daugiausiai ginčų kelia šioje konstitucijoje užfiksuotas teiginys, kad katalonai yra „atskira tauta“. Austrų laikraštis „Kurier“ pastebi, kad tai svarbiausia katalonų diskusijų tema, kurią nustelbė nebent įpėdinio princo Phelipe’s dukters gimimas. Laikraštis perspėja, kad Ispanijai gresia „balkanizacija“, kuri sukėlė ištisą dešimtmetį trukusį pilietinį karą buvusioje Jugoslavijoje, įžiebė brolžudišką nesantaiką Šiaurės Airijoje, tame pačiame baskų krašte, kuri tebeliepsnoja ir Kaukaze.

Katalonų žurnalisto Arcadi Espados knygoje „Prieš Kataloniją“ frankizmo laikų pavyzdžiais įrodoma, kaip nuslopinamas kritinis mąstymas nacionalizmo atžvilgiu. Jis įrodo žalą, kurią regionui daro nacionalizmas, ilgainiui virstantis doktrina „tik katalonams“. Ir net ne visiems katalonams, o tik tiems, kurie atitinka vadinamąjį „nacionalinį profilį“.

Bet traukinys į atsiskyrimą, kaip sakoma, pajudėjo. Katalonija, garsi savo kultūros ir turizmo įžymybėmis, tokiais meno „grandais“ kaip Salvadoras Dali ar Montserat Caballe, pateko į nacionalinio pakilimo euforiją.

„Užsienio įvykių komentaras“, kasdien 17.55 val. (kartojimas kitą rytą 6.55 val.).