Gruodį sukanka 15 metų, kai buvo atkurta Lietuvos socialdemokratų partija ir kai Lietuvos komunistų partija atskilo nuo TSKP. Šias datas prisimena ne kiekvienas. Galbūt ir aš nesigriebčiau plunksnos, jeigu ne vienpusiškas pastarojo įvykio interpretavimas neseniai pasirodžiusioje Algirdo Brazausko knygoje „Apsisprendimas”.
© Corbis
Joje nė žodelyčiu neužsimenama apie A.Damanskio, J.Gagilienės, A.Karaliaus ir kitų LKP atskyrimo nuo TSKP iniciatorių veiklą. Tad pravartu prisiminti, kas buvo ta TSKP. Ar visi jos nariai buvo kolaborantai ir okupantų tarnai?

Įjungus Lietuvą į komunistinės Sovietų Sąjungos sudėtį, joje veikė tie patys veiksniai, kaip ir visoje imperijoje. Imperijos valdymo plonybių negalima suvokti, neaptarus tokio fenomeno kaip nomenklatūra. Nomenklatūrai priklausė visų lygių vadovai (jie galėjo būti ir nepartiniai) ir jie turėjo būti įrašomi į atitinkamus sąrašus ir tvirtinami partijos komitetuose. Nomenklatūrai priklausė tik nedidelė tos partijos narių dalis. Kiti jos nariai jautėsi beteisiai kaip ir visi žmonės.

Kuo labiau Lietuvos komunistų partijos gretos augo, tuo ji labiau virto beforme mase, kurioje tilpo įvairiausių pažiūrų žmonės: nuo aiškių kolaborantų iki nepriklausomos valstybės atkūrimo šalininkų, nuo „laukinio kapitalizmo” adeptų iki socialdemokratų. Į TSKP žmonės stojo įvairiais sumetimais: vieni tikėjo komunizmo idėjomis; kiti, nematydami kito kelio pasitarnauti savo kraštui, kaip veikti legalioje struktūroje; treti, galvodami, kad komunizmas yra (nors ir strofuota) socialdemokratijos forma, vis dėlto atstovauja dirbančiųjų žmonių interesams; ketvirti, kad taip elgėsi jų kaimynai, bendradarbiai; penkti tikėjo, kad mažosios tautos yra istorijos pasmerktos, dėl to būtina integruotis į didesnes tautas, valstybes, šiuo atveju į Rusiją; šešti dėl asmeninės gerovės. Tai buvo tokie žmonės, kurie buvo pasirengę tarnauti bet kam, kas geriau sumokės.

Pastarosios trys žmonių kategorijos ir buvo pamatiniai nomenklatūros elementai.

Paskutiniais imperijos gyvavimo metais dauguma komunistų buvo nepatenkinti padėtimi, nors ir dėl skirtingų motyvų. Savo ruožtu Lietuvos komunistų partijos gretose buvo nemažai sąžiningų ir tautiškai nusiteikusių žmonių. Tik nomenklatūrinis tinklas sekė, kad šie žmonės nepatektų į partijos vadovybę.

Prasidėjus demokratizacijos procesui, partinė vadovybė nepajėgė kontroliuoti savo gretų. Joje egzistavo įvairios grupuotės, dažnai įgaudamos „draugų grupės” pavidalą, kurios įvairiomis progomis rinkosi ir aptardavo, kaip spręsti vieną ar kitą problemą.

Autoritarinis valdymas „atvedė” imperiją prie politinio, ekonominio ir moralinio kracho. Suvokta, jog būtinos politinės ir socialinės reformos. Prie valdžios atėjo M.Gorbačiovo grupuotė – ji reikalavo viešai aiškinti žmonėms rūpimas problemas. M.Gorbačiovas tikėjosi susilaukti žmonių pritarimo savoms reformoms, nes suprato, kad jeigu nepelnys plataus visuomenės pritarimo, susilauks N.Chruščiovo likimo.

M.Gorbačiovo veiksmai baugino marionetinę Lietuvos vadovybę. Ji tikėjosi, jog viskas baigsis taip, kaip 1964 metais. Dėl to neskubėjo prisitaikyti prie naujovių. Jai imponavo A.Sniečkaus neskubėjimas. LKP CK vadovai jautė dvipusį spaudimą: naujos Maskvos vadovybės ir savo tautos.

Naujoji Maskvos vadovybė paskelbė viešumo ir demokratizavimo principus. Naujieji imperijos lyderiai nesuvokė nacionalinių problemų. Jie buvo patikėję savo sukurtu mitu apie „vieningą tarybinę liaudį” – tai jiems asocijavosi su rusiškumu, todėl jie nenumatė išcentrinių jėgų galimo veikimo. Todėl į bet kokį judėjimą, skelbiantį šalies demokratizavimą, žiūrėjo palankiai. Tik tokiomis sąlygomis Lietuvoje pradėjo veikti klubai ir judėjimai, kurie 1988 m. birželio mėn. 3 d. išsiliejo į vieningą Sąjūdžio srovę.

Pusė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių buvo Lietuvos intelektualai – TSKP nariai. Maždaug tiek jų buvo ir Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Taryboje. Šių asmenų įsitraukimas į tautinį išsivaduojamąjį judėjimą neleido „perestrojkinei” Maskvai, siekusiai gražiai atrodyti pasaulio visuomenės akyse ir nežinančiai, kur pasuks TSKP nariai, dalyvaują naujame judėjime, griebtis represijų.

Sąjūdžio vadovybė ieškojo ryšių su liberaliai nusiteikusiais partinio aparato veikėjais. Pastarieji nepajėgė to dialogo išvengti. Vieni nuoširdžiai troško demokratinių permainų, kiti, suvokdami, kad LKP vadovai nevaldo situacijos, siekė, pasinaudodami proga, pakilti karjeros laiptais. Tuometinis LKP CK pirmasis sekretorius R.Songaila, nesuvokęs prasidėjusio šalyje tautinio ir demokratinio judėjimo ir bandęs jį palaužti jėga, buvo priverstas atsistatydinti. LKP vadovu tapo A.Brazauskas.

A.Brazausko grupuotė laviravo tarp įvairių politinių nuostatų. Viena vertus, ją lėmė konservatyvioji CK dauguma, antra vertus, reformistinis-sąjūdietiškas sparnas. Nors pastarasis sparnas CK aparate beveik neturėjo šalininkų, jį rėmė tautos (ir LKP narių) dauguma.

Sąjūdžiu susidomėjo M.Gorbačiovo aplinka, ji atsiuntė į Lietuvą savo emisarus. Jiems buvo žinomos kai kurių Sąjūdžio lyderių pavardės, dėl to LKP CK veikėjai negalėjo prieš juos imtis ryžtingų veiksmų. Kita vertus, tarp legalių klubų lyderių ir nelegalių organizacijų (Lietuvos laisvės lyga) mezgėsi ryšiai. Tai buvo vienintelis būdas veikti ir susilaukti plačios visuomenės pritarimo. Svarbiausia buvo pasiekti, kad Lietuvos gyventojų dauguma patikėtų siekių realumu.

Rūmų perversmai buvo Maskvos viršūnių privilegija. Tą tvirtai buvo išmokę Lietuvos komunistų padalinio veikėjai. Jie nežinojo, kaip elgtis. Savisaugos instinktas reikalavo paklusnumo M.Gorbačiovui, tačiau jo politika buvo nepriimtina ir bauginanti. Užmegzti ryšius su jo oponentais taip pat buvo labai pavojinga, nes M.Gorbačiovas lengvai būtų galėjęs nušluoti tiek A.Brazausko, tiek jo kritikų grupuotę.

Vadinasi, A.Brazauskas būtų galėjęs vykdyti savarankišką politiką tik tuo atveju, jei jį būtų palaikiusi CK dauguma. Todėl Sąjūdyje subrendo mintis sušaukti neeilinį LKP XX suvažiavimą ir demokratiniu būdu pakeisti LKP CK vadovybę, kurioje vyrautų demokratiškai nusiteikę asmenys. Nuo pirmųjų Sąjūdžio gimimo dienų brendo idėja pakeisti LKP CK vadovybę.

Pirmas išmėginimas – 1988 m. birželio 24 d. susitikimas su vadinamaisiais delegatais į TSKP XIX konferenciją. Iš anksto negavusi leidimo mitingui, LPS iniciatyvinė grupė pakvietė vilniečius Gedimino aikštėje (dabar Katedros) susitikti su delegatais. Susirinko dešimtys tūkstančių piliečių. Panašus sutikimas buvo surengtas su dalyviais, sugrįžusiais iš Maskvos konferencijos. Ir vėl tūkstančiai žmonių. Kulminaciją pasiekė mitingas Vingio parke rugpjūčio mėn. 23 d. – buvo primintas gėdingas Molotovo-Ribbentropo (Ribentropo) sandėris. Jame dalyvavo 250 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Valdžia suprato, kad Sąjūdis yra rimta politinė ir moralinė jėga, su kuria privalu skaitytis. Nuo tol kova už Lietuvos nepriklausomybę tapo viešu reikalu.

Ir su pasikeitusia LKP vadovybe nepavyko išvengti konfliktų. Pavyzdžiui, 1988 m. lapkričio mėn.18 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba turėjo svarstyti Estijos palaikymo klausimą – jos AT nutarė, kad Estijos įstatymai viršesni už TSRS. Maskva estus kategoriškai pasmerkė. Estijos respublikos vadovai ir Estijos liaudies frontas paprašė mūsų paramos. Sąjūdžio Seimo Taryba buvo susitarusi su Lietuvos vadovais, tarp jų su A.Brazausku, kad Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba palaikys estus. Tačiau ši, mūsų nuostabai, net neįtraukė minėto klausimo į savo darbotvarkę. Panašiais veiksmais ir naujoji LKP vadovybė diskreditavo save visuomenės akyse, pakirto pasitikėjimą ja.

Sąjūdžio struktūros formavosi tuo metu, kai Lietuvoje vyko įprastiniai komunistų ataskaitiniai rinkimų susirinkimai bei konferencijos. Tik šį kartą pirmą kartą šios partijos istorijoje patiems buvo leista spręsti, ką rinkti savo vadovais. Sąjūdžio vadovybė nutarė siekti, kad vietinių LKP organizacijų vadovybėje atsidurtų sąjūdininkai bei kiti demokratiškai nusiteikę asmenys. Tai buvo daroma metodiškai ir apdairiai. 1988 metų lapkričio mėn. įvyko Vilniaus universiteto (tai buvo didžiausia vietinė partinė organizacija Lietuvoje – ji jungė apie tūkstantį narių) komunistų rinkimų ataskaitinė konferencija. Į pirmą kartą demokratiškai išrinktą partinį komitetą pateko vien tik sąjūdininkai.

Šioje konferencijoje buvo iškelta idėja sušaukti neeilinį LKP XX suvažiavimą – tai idėjai netrukus pritarė beveik visų aukštųjų mokyklų bei kūrybinių sąjungų partinės organizacijos, kurių vadovais taip pat tapo sąjūdininkai. Tačiau šiam sumanymui kategoriškai pasipriešino LKP CK. Ir naujieji vadovai stengėsi savo struktūras apsaugoti nuo Sąjūdžio įtakos, siekė, kad jo lyderiai nepatektų į tos partijos vadovų gretas. Tai buvo ypač akivaizdu LKP Vilniaus miesto konferencijoje. Šioje konferencijoje pats A.Brazauskas stengėsi, kad sąjūdininkai nepatektų į LKP Miesto komiteto biurą.

Konservatyvių LKP veikėjų iniciatyva 1988 m. lapkričio mėn. 4 d. įkuriama priešiška Lietuvos valstybingumui organizacija „Jiedinstvo”. LKP CK vadovai vaizdavo, esą jie balansuoja tarp Sąjūdžio ir „Jiedinstvo”. Tokie veiksmai didino konfrontaciją tarp eilinių Lietuvos komunistų partijos narių ir jos nomenklatūrinių vadovų, siekusių eliminuoti Sąjūdį iš politinio gyvenimo, apsaugoti LKP struktūras nuo Sąjūdžio įtakos. Sudarinėjo įvairias komisijas, svarstė, kaip nubausti Sąjūdžio veikloje dalyvaujančius savo narius. Deja, ne jų valioje buvo sustabdyti demokratizacijos procesą.

Maskvos vietininkus Lietuvoje išgąsdino 1989 m. sausio mėn. vykę rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (pirmą kartą okupacijos istorijoje piliečiai galėjo pasirinkti iš kelių kandidatų), kuriuos laimėjo Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai K.Motieka, R.Ozolas ir Z.Vaišvila. Tuo metu jau rengtasi TSRS liaudies deputatų rinkimams.

Paskelbus, kad 1989 metų kovo 26 d. vyks TSRS liaudies deputatų rinkimai, visose apygardose buvo iškelti Sąjūdžio kandidatai. 1988 m. gruodžio mėn. 26 d. prasidėjo oficialus kandidatų kėlimas į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Kol buvo registruojami kandidatai, viešai nekalbėta apie galutinius Sąjūdžio tikslus. Įregistravus kandidatus, 1989 metų vasario mėnesį, viešai minint Vasario 16-osios Lietuvos Valstybės atkūrimo Aktą, prabilta, kad Lietuvos Sąjūdis sieks legaliomis priemonėmis atkurti Lietuvos valstybingumą.

Taigi Sąjūdžio vadovybės padėtis buvo kebli: arba visiškai atsiriboti nuo LKP vadovybės, arba ieškoti tolesnių kompromisų. Pirmasis kelias būtų vedęs į totalinę konfrontaciją. Tai būtų sukėlę papildomų pavojų nepriklausomybės atkūrimo kelyje. Pastarosios koncepcijos šalininkų nemažai buvo ir tarp sąjūdininkų, ypač vietinėse struktūrose. Sąjūdžio vadovybė pasirinko antrąjį kelią. Jos įsitikinimu, be Sąjūdžio paramos bus sunku tapti TSRS liaudies deputatais. Sąjūdžio Seimo Taryboje buvo nutarta nekelti savo kandidatų prieš A.Brazauską ir V.Beriozovą, kartu siekti, kad kiti LKP CK vadovai netaptų TSRS liaudies deputatais.

Lietuvoje buvo renkami 42 TSRS liaudies deputatai. Rinkimus laimėjo 36 Sąjūdžio remti deputatai ir tik du deputatai (A.Brodavskis ir I.Tichanovičius) buvo atviri Lietuvos valstybingumo priešai. Tokios kompaktiškos deputatų grupės neturėjo nė viena kita respublika. Dėl to į nuolat veikiančią TSRS Aukščiausiąją Tarybą pateko 13 (iš 15) sąjūdininkų, iš jų 11 buvo LKP nariai ir 2 nesąjūdininkai (A.Brazauskas, K.Zaleckas). Ši triumfinė Sąjūdžio pergalė privertė LKP CK trauktis nuo sumanymo šalinti sąjūdininkus iš savo gretų.

Rinkimų rezultatai įkvėpė naujų jėgų ir paskatino vėl grįžti prie LKP neeilinio suvažiavimo sušaukimo idėjos. Konfrontacija LKP viduje tapo akivaizdi: vieni siekė sukurti savarankišką komunistų partiją, kurios tikslas – prisidėti prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo, ir kiti – išlaikyti status quo. Buvo sukurti ir du centrai: nepriklausomybininkų štabu tapo Vilniaus miesto Lenino rajono komitetas (pirmoji sekretorė J.Gagilienė) ir CK aparatas. Panaši padėtis susiklostė visuose rajonuose ir miestuose. Faktiškai partija suskilo. Todėl LKP CK veikėjams (CK aparatas dar jungė „centristus”, siekiančius išlaikyti minimalius ryšius su TSKP CK, ir imperininkus) nieko kita nebeliko, kaip pritarti suvažiavimo idėjai (ir taip pabandyti sujungti partiją) arba nutraukti visus saitus su reformatoriais. Tai būtų reiškę Lietuvos nacionalinių interesų išdavystę.

Abu centrai intensyviai rengėsi LKP XX suvažiavimui. „Centristus” su „nepriklausomybininkais” tarsi sutaikė pačių debatų įkarštyje 1989 m. rugpjūčio mėn. 6 d. pasirašytas Gotlando komunikatas, kuriame pasakyta: „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas”. Jį pasirašė VLIK’o pirmininkas K.Bobelis, JAV lietuvių bendruomenės vicepirmininkė I.Lukoševičienė, Laisvės lygos vadovas A.Terleckas, Sąjūdžio Tarybos pirmininkas V.Landsbergis, LKP CK skyriaus vedėjas J.Paleckis (kaip vėliau prisipažino, su nieku nederino). Be jų dar pasirašė LKP nariai – Sąjūdžio Seimo tarybos nariai A.Buračas ir Č.Kudaba. Deja, nei A.Brazauskas, nei kiti tuometiniai vadovai nedalyvavo Baltijos kelyje, tuo tarpu jame stovėjo Latvijos ir Estijos vadovai.

Po TSRS liaudies deputatų rinkimų Lietuvos komunistų partijoje išsikristalizavo trys kryptys: Koordinacinės tarybos šalininkai, siekiantys atskirti Lietuvos komunistų partiją nuo Maskvos ir įkurti savarankišką socialdemokratinės orientacijos partiją; „centristai” (A.Brazauskas, V.Beriozovas, J.Paleckis) ir promaskvietiškos orientacijos (M.Burokevičius, J.Jermalavičius, J.Gureckas, V.Švedas). Trečioji kryptis neigė Lietuvos valstybės atkūrimo idėją. Suvažiavimo išvakarėse Sąjūdžio Taryba per Koordinacinę tarybą palaikė nuolatinius ryšius su LKP „centristais”. Taip rengtasi ne tik atskirti partiją nuo TSKP, bet ir atkurti nepriklausomą valstybę. Reformistinio LKP sparno ir Sąjūdžio iniciatyva 1989 m. gruodžio 4–7 d. buvo panaikinti Lietuvos TSR Konstitucijos 6 ir 7 straipsniai, skelbiantys, kad komunistų partija yra vadovaujanti. Šių straipsnių naujoji redakcija įtvirtino Lietuvoje daugiapartinę sistemą. Esant tokiai situacijai, buvo legalizuota Lietuvos socialdemokratų partija.

Šie konstituciniai pakeitimai buvo padaryti LKP XX suvažiavimo išvakarėse. Buvo akivaizdu, jeigu nepavyks atskirti LKP nuo TSKP, Maskva turės savo rankose tam tikrus administracinius ir politinius svertus. Tai apsunkins nepriklausomybės idėjos realizavimą.

LKP XX suvažiavimo metu „centristams” prisijungus prie nepriklausomybininkų, imperininkai apleido suvažiavimą ir paskelbė, esą šis suvažiavimas yra neteisėtas, todėl jo išrinktas CK bus neteisėtas, o jie sudaro LKP(TSKP), žinomą platformininkų vardu, laikinąją vadovybę ir perima visas buvusios LKP teises. Ši grupuotė be išlygų smerkė nepriklausomos Lietuvos atkūrimą ir pasuko į atvirą išdavystės kelią. Kita vertus, ji parodė, kokios menkos TSRS šalininkų Lietuvoje gretos.

Bet tuomet buvo neaiški A.Brazausko laikysena – jis atsidūrė prieš alternatyvą: arba pritarti atsiskyrimui nuo TSKP, arba atvirai būti Lietuvos valstybingumo priešų gretose. Bet iki šiol neaiškūs A.Brazausko tuometiniai tikslai – liko daugybė klaustukų, pavyzdžiui, tapęs LKP CK pirmuoju sekretoriumi, nepasiūlė į LKP CK biurą nei vieno Sąjūdžio lyderio, nei aiškaus nepriklausomybininko.

Nedviprasmiškai iškilo klausimas: ar tokia vadovybė nepaverstų niekiniu visą LKP atsiskyrimą nuo TSKP? Tik šiam A.Brazausko pasiūlymui pasipriešinus naujai išrinktam LKP CK (jame sąjūdininkai turėjo daugumą) ir iškilus pavojui, kad jis bus atšauktas iš pirmojo sekretoriaus posto, A.Brazauskas neprieštaravo, kad sąjūdininkai ir aiškūs nepriklausomybininkai būtų išrinkti į LKP CK biurą. Dėl tokios elgsenos galimos kelios versijos: pirma, A.Brazauskas, jausdamas, kad šiam jo žingsniui nebus pritarta, siekė prieš M.Gorbačiovą išlaikyti gerą veidą; antra, gavo M.Gorbačiovo patarimą pamėginti taip pristabdyti atsiskyrimo procesą. Šis A.Brazausko žingsnis vertas rimtos analizės.

Taigi visi pokyčiai Lietuvos komunistų partijoje vyko dėl to, kad ją veikė Sąjūdžio idėjos – ne LKP stimuliavo Sąjūdžio gimimą, o Sąjūdis – LKP atsiskyrimą nuo metropolinės struktūros. Susiformavus Sąjūdžiui, LPK reikėjo apsispręsti – su tauta ar su kolonizatoriais. Ir tik nedidelė TSKP narių grupelė Lietuvoje liko ištikima imperijai. Visi nepriklausomos Lietuvos komunistų partijos nariai, nesvarbu, ar rinkimuose buvo remiami Sąjūdžio, ar ne, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje balsavo už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Kita vertus, vėliau A.Brazausko grupuotei pavyko iš LKP (vėliau ir LDDP) vadovybės eliminuoti sąjūdininkus, iš dalies išsaugoti nomenklatūrą, nesvarbu, ar ji liko tos partijos gretose, ar ne. Kai pajunta valdžios skonį, ji atsiranda ten, kur reikia. Vienu metu nomenklatūrininkai depolitizuojasi, kitu metu vėl partizuojasi. Nomenklatūros liekanos įgijo gražų veidą, kurį ir gavo susijungdama su LSDP.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Branduolinių povandeninių laivų kapinyne Rusijoje apsilankęs vokiečių žurnalistas: tai, ką išvydau, sukėlė šoką (63)

Vokiečių žurnalistas Michaelis Schmidtas papasakojo apie tai, kaip Šiaurės vakarų Rusijoje,...

Egzotiškas pasiūlymas Palangoje: vietoj įprastų saldumynų – drakono vaisių, kinkanų ir karališkų uogų (6)

Vaisiais iš Tailando, Kosta Rikos, Izraelio, Turkijos bei Lenkijos Palangoje pirmus metus...

Sekmadienį – dar viena proga pasidžiaugti šiluma (7)

Sekmadienio naktis numatoma nepastoviai debesuota, be lietaus. Vėjas silpnas. Antroje nakties pusėje...

Saugojosi, bet pastojo: apie gyvybei pavojingą negimdinį nėštumą įspėjo ne vienas simptomas (30)

Į DELFI redakciją kreipėsi skaitytoja, norėdama pasidalinti savo istorija. Ji viliasi, kad kitoms...

Kemzūros prognozė nepradžiugins „Žalgirio“ sirgalių: tai sportas, kitaip nebūna (63)

Laiko patikrintas Kęstučio Kemzūros ir Davido Blatto duetas, panašu, ruošia dirvą dar vienam...

Minią sujaudino „The Prodigy“ narių poelgis pasirodymo metu (5)

Ko gero labiausiai lauktas pasirodymas „ Positivus “ festivalyje pateisino visus lūkesčius. „...

Prabilo dar viena su „Alfa vyru“ pasimatyme buvusi mergina: bandė bėgti, bet jis ją sekė (303)

„Ėjau į troleibusą, jis iš paskos“, – apie bandymą pasprukti nuo „Alfa vyro“ Airino...

Visa tiesa apie nuolaidų korteles: kam jos iš tiesų naudingos? (147)

Lojalumo kortelės Lietuvoje atsirado prieš gerus 11 metų ir šiandien jau nieko nebestebina, kad...

Išskyrė 9 akivaizdžiausius partnerių neištikimybės ženklus: juos pajutus, reiktų sunerimti (18)

Vyrus ir moteris į neištikimybę pastūmėja skirtingos priežastys, tačiau ir vieni, ir kiti...

Suskambo vienintelis solinis Jazzu koncertas pajūryje: atlikėja neslėpė kvapą gniaužiančio jaudulio (79)

Palanga šį savaitgalį tapo Lietuvos centru – čia ne tik vyko „Aurum 1006 km“ lenktynės, bet...