„Atgimimas“: Valdovų rūmai - ekspertų simuliakras

Būsimai Valdovų rūmų ekspozicijai šią vasarą viename Romos antikvariate buvo įsigytas paveikslas. Tai Venecijos dailininko Palma il Giovane (Džiovani), kitaip Jacopo Negretti (Jakopo Negreti, 1544–1628), tapybos darbas „Kristaus apraudojimas, nuėmus nuo kryžiaus”, sukurtas apie 1600 m.

Amą iš begalinės nuostabos atėmė viešai paskelbti šio darbo įsigijimo „atrankos ir ekspertavimo” argumentai.

Pasak Lietuvos dailės muziejaus Valdovų rūmų interjerų ir ekspozicijų skyriaus vedėjo Vydo Dolinsko, „informaciją apie Italijos antikvariatų rinkoje esantį Palma il Giovane paveikslą surinko, pateikė bei šį kūrinį įsigyti atkuriamiems Valdovų rūmams rekomendavo Lietuvos dailės muziejus”. Tad paveikslą birželio pradžioje „už Lietuvos gyventojų ir išeivijos suaukotas lėšas palankiomis sąlygomis įsigijo Valdovų rūmų paramos fondas”. Įdomiausia tai, kad, pasak V.Dolinsko, „kiekvienas Valdovų rūmams atrinktas įsigyti kūrinys nustatyta tvarka įvertinamas mažiausiai dviejų nepriklausomų ekspertų ir tik tuomet sprendžiama, ar verta jį įsigyti”.

Taigi vienas šio paveikslo ekspertų buvo italų meno istorikas, Romos universiteto profesorius Maurizio Marini. V.Dolinskas akcentavo, kad „be M.Marini, pastabų apie Valdovų rūmams norimą įsigyti Palma il Giovane paveikslą pareiškė ir Lietuvos menotyrininkės – Vilniaus dailės akademijos Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė Ieva Kuizinienė bei Lietuvos dailės muziejaus senosios tapybos rinkinio tyrinėtoja, katalogo „Lietuvos sakralinė dailė” I tomo sudarytoja Dalia Tarandaitė. Po ekspertų išvadų nelikus abejonių dėl kūrinio autorystės /.../ paveikslą buvo nutarta įsigyti atkuriamiems Valdovų rūmams”.

Štai čia išaiškėja tikras „ekspertizių” Lietuvoje simuliakras. Gerai žinodama, kad Ieva Kuizinienė yra senųjų gobelenų tyrinėtoja, jos pasiteiravau apie vykusią paveikslo ekspertizę. Nenustebau, kai I.Kuizinienė griežtai paneigė dalyvavusi ekspertizėje.

Be to, pareiškė, kad „nėra mačiusi nei vieno Palma il Giovane paveikslo, nematė ir jau nupirktojo”.

Kita kalbinta ekspertė – Dalia Tarandaitė – prisipažino, kad „buvo draugiškai paprašyta tik žvilgtelti į įsigyti norimo paveikslo nuotrauką”. Tačiau nei šio paveikslo originalo iki įsigijimo, nei kitų Palma il Giovane paveikslų originalų D.Tarandaitė patvirtino nemačiusi. Įdomiausia, kad jai, kaip ekspertei, kurios nuomone bus oficialiai remiamasi, nebuvo net pasiūlyta nuvykti apžiūrėti paveikslo ir palyginti jį su originalais kituose pasaulio muziejuose. Tad „valstybinio pirkinio” vienintelis likęs ekspertas yra Romoje, rekomendavęs įsigyti – pasak V.Dolinsko – „paveikslą viename Italijos sostinės antikvariate”.

Tokios „ekspertizės” šokiruoja ir atskleidžia, kad Lietuvoje klesti ne tik visuotinis ekspertų simuliakras, bet ir visiška meno bei kultūros profanacija.

Pridursiu, kad buvusiuose Valdovų rūmuose Vilniuje niekada nebuvo ir negalėjo būti jokio Palmos il Giovane paveikslo.

Ir XVII a. pradžioje iš Krokuvos ar Varšuvos į Vilnių Zigmantas Vaza savo paveikslų rinkinių, kaip teigia V.Dolinskas, tikrai nesivežiodavo. O ar įsigytas paveikslas yra tikrai minėto dailininko originalas, gali išaiškėti tik ateityje. Kai Lietuvoje bus sukurta labai brangiai kainuojanti senosios Europos dailės tikrų ekspertų mokykla, apie kurią šiandien niekas net nekalba. Beje, geras kontrastas yra skelbto konkurso Vinco Kudirkos paminklui projekto laimėtojų kelionė po Europą, finansuota Vilniaus savivaldybės lėšomis. Du projekto autoriai – architektas Ričardas Krištapavičius ir skulptorius Arūnas Sakalauskas – per savaitę aplankė Barseloną, Lisaboną, Londoną ir Paryžių, domėdamiesi panašių paminklų pavyzdžiais. Žinant Lietuvos realijas skamba įspūdingai, nes menininkai net nežino, kiek ta kelionė jiems kainavo.

Tad belieka retoriniai klausimai ir gerai numanomi atsakymai. Kas vyksta valstybėje? Kas vadovauja kultūros politikai? Iš pastarųjų metų praktikos žinome, kad Kultūros ministerijai skiriamos vadovauti savų partijų teisininkės–vadybininkės, švietimo ministerijose daugėja matematikių, kurios tampa valstybinio masto meninio ugdymo ekspertėmis... Tokioje valstybės valdymo sąrangoje nedidelių keblumų atsiranda tik labai išimtiniais atvejais.

Pavyzdžiui, kai didis statybos valdovas nusprendžia būsimų „labai istorinių” rūmų interjerus papuošti „tikrai istoriniais” meno kūriniais. Čia net ir statybininkas, vedamas didžių ambicijų, miglotai nutuokia, jog tokią ypatingą užduotį įvykdyti iš artimiausios aplinkos „patikimų specialistų” gali ir nepakakti. Skubiai pasidairius ir savaip patikimų „ekspertų” neradus, jie... oficialiai išgalvojami. Juk svarbiausia liaudžiai pateikti gražiai surašytą ataskaitą, kuri įrodytų iš tos pačios liaudies surinktų pinigų teisingą panaudojimą... tik liaudies interesams.