Lietuvoje - dar vienas karalius?

Lietuva jau nebe respublika. Taip skelbiama Lietuvos valdovu, Jo Didenybe, Romanu II prisistatančio vyro internetiniame tinklapyje. Lietuvos karaliumi Romanas II pats pasiskelbė praėjusių metų gegužę. Dabar, vardan istorinio teisingumo, jis sako ketinantis atkurti didžiąją Lietuvą – nuo jūros iki jūros.

"Šiuo metu aš bandau atkurti monarchiją Lietuvoje. Tikiuosi atvykti čia šią vasarą ir pradėti tartis dėl karūnacijos. Tai dar neįvyko, bet teisiškai Lietuva dabar yra karalystė”,- telefonu aiškino Romanas.

Pasiteiravus, kas nusprendė, kad Lietuva yra karalystė Romanas atsakė trumpai: "Aš nusprendžiau, man suteiktos valdžios teise.” Tuo tarpu istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas sako, kad karaliaus titulas turi būti pripažintas tarptautiniu mastu ir patikino, kad Lietuva po Mindaugo karūnavimo taip ir neįgijo karalystės statuso.

Tačiau Romanui II Lietuva tebėra karalystė. Jis jau laukia džiaugsmingos karūnacijos šią vasarą Vilniuje, šalį žada palikti valdyti esamai valdžiai, o Lietuvą paskelbti konstitucine monarchija, tokia kaip Didžioji Britanija.

Tapti princais neskuba

Ir vis dėl to, karalius Romanas pripažįsta, kad jo karūnavimo plane yra viena spraga – jis neturi pinigų šioms iškilmėms. Jis taip pat neturi pinigų ir kelionei į savo tariamą karalystę Lietuvą. Jų užsidirbti Romanas tikisi pardavinėdamas titulus. Pasak jo, titulai įsigalios tik tada, kai įvyks ir jo karūnacija.

Bajorų sąjungos narys Bronislovas Vonsavičius į tokius Romano pasisakymus reaguoja su šypsena. "Aš taip pat galiu nupiešti gražių ženkliukų ir pardavinėti, tačiau tik apsišaukčiau ir viskas.”,- aiškino B. Vonsavičius.

Tačiau besistebinčius Romano II išmone, dar labiau nustebins jo siūlomų titulų kainos. Lietuvos princo titulas įkainotas milijonu Australijos dolerių (apie 2 mln. litų). Perpus mažiau kainuotų kunigaikščio vardas, o už markizą tektų pakloti ketvirtį milijono Australijos dolerių. Už kelias dešimtis tūkstančių parduodamus vikontų ir baronų titulus jau galima vadinti masine prekyba.

Tačiau kol kas žmonės neskuba tapti Lietuvos kilmingaisiais. Pasak Romano, dar neatsirado nei vieno, susigundžiusio garbingais titulais.

Abejotina naujojo Lietuvos valdovo kilmė

Profesorius A. Bumblauskas karalių Romaną II vadina "linksmu žmogumi”, sugebėjusiu pasiūlyti pirkti net tuos didikų titulus, kurių Lietuvoje niekada ir nebuvo. Spragų istorikas randa ir karaliaus, kurio tikrasis vardas ir pavardė, Romanas Dambskis, kilmės aprašyme.

Istorikas sako, kad nėra jokių heraldinių žymių, kad Damskių pavardė būtų kažkuo žymi. "Jis labai paprastai bando pagrįsti, kad Dambskiai yra susigiminiavę su Radvilomis, Giedraičiais ir Palubinskiais. Tačiau jo pateikti duomenys yra labai vėlyvi – nuo XVIII amžiaus. Na, o Romanas? Mindaugo amžininko Danieliaus tėvas buvo Romanas, tai jis buvo Danielius Romanovičius, visos Rusijos karalius. Tai gal karalius Romanas supainiojo šalis?”,- svarstė A. Bumblauskas.

Tačiau pats Romanas atkakliai tvirtina turintis jo kilmingą titulą patvirtinančius dokumentus. Informacija apie Romano Dambskio ketinimą tapti šalies karaliumi, kiek anksčiau, buvo pasiekusi ir Lietuvos bajorus. Jų sąjungos narys Marius Kaubrys sako, kad Romano pretenzijos į karaliaus titulą yra visiškai nepagrįstos. "Mes manome, kad tai yra žmogus, kuris naudodamasis šiuo vardu bando daryti biznį”, - samprotavo M. Kaubrys.

Titulų pardavinėjimo biznis buvo paplitęs ir seniau, tik forma būdavo kita. Kunigaikščių titulų pirkimo procedūra prasidėjo XVI amžiuje, kai Lietuvos didikai patekdavo pas Šventosios Romos imperijos imperatorių ir grįždavo jau tituluoti. "Tais laikais tai buvo ne pirkimas, o dovanos. Ir Mindaugas yra vežęs dovanas, kaip profesorius E. Gudavičius yra pasakęs – kyšį davęs. Aišku, to meto šaltiniuose tokio žodžio nebuvo, bet dovanos reiškė beveik tą patį”,- aiškino A. Bumblauskas.

Lordo žemėje telpa tik viena koja

Galbūt titulais prekiaujantis Lietuvos karalius daug kam sukelia šypseną, tačiau pati prekyba titulais pasaulyje – ne naujiena. Tikrųjų titulų kaina iš tiesų gali būti tokia didelė kaip ir tų, kuriuos jums siūlo karalius Romanas. Pavyzdžiui, galite tapti kilmingos Prūsijos šeimos nariu – arba susituokdami su vienu iš jų, arba tapdami šios šeimos įvaikiais. Šios paslaugos kaina neatskleidžiama, tačiau pastebima, kad tai – šešiaženklė suma. Tarp kitų titulų pardavėjų - ir princesės Dianos brolis.

Tačiau neturintiems pinigų, bet trokštantiems garbės siūlomi pigesni variantai. Telefonu pasikalbėjus su angliškame tinklapyje besiskelbiančiu titulų pardavinėtoju paaiškėjo, kad norint įsigyti kunigaikščio, markizo, barono, vikonto ar sero titulus reikėtų pakloti 195 svarus sterlingų (apie tūkstantį litų).

Panorusiems titulo su žeme tektų iš piniginės iškrapštyti 995 svarus sterlingų (apie 5 tūkst. litų). "Tai bus žemė, kuri priklausys jums ir mes ją jums perleisime. Tai tik lopinėlis žemės, bet ji bus užregistruota ir su visais žemės dokumentais”,- telefonu aiškino anglas. Minimo žemės lopinėlio ilgis – 20 centimetrų, plotis toks pat. Taigi, lordo titulo vertos pilaitės tokiame sklype jau nepasistatysite.

Aukso gysla - tuščiagarbiai

Sužinojus apie visas šias keistas titulo pirkimo aplinkybės natūraliai kyla klausimas – ar šie titulai tikri? Telefonu kalbintam anglui toks klausimas pasirodė keistas. "Jeigu Džonas Smitas nusiperka lordo titulą, tai dar nesuteikia jam galimybės būti Lordų rūmuose. Taigi, šiuo atžvilgiu, titulai nėra tikri, bet jūs galite jį turėti, naudoti kiekvieną dieną, įrašyti jį savo pase, vairuotojo pažymėjime, čekių knygelėje ir panašiai. Štai šiuo atžvilgiu, titulas tikras.”,- aiškino titulų prekeivis.

Jis išvardino ir šių titulų privalumus. Neva verslininkams titulo įrašymas prieš vardą ir pavardę padeda tvarkyti verslo reikalus, keliautojams gauti geresnį aptarnavimą viešbučiuose, o labdaros rinkėjams surinkti daugiau pinigų.

Titulų prekeiviais besidomintys Lietuvos bajorai teigia, kad beveik visi pardavėjai yra apgavikai dažniausiai ieškantys istorijos neišmanančių, tačiau pinigų neskaičiuojančių tuščiagarbių klientų. Tuštybe Lietuvos kilmingieji bei istorikai vadina ir garsios Lietuvos politikės iš Rusijos gautą kunigaikštienės titulą.

Pasak jų, iš neaiškių rankų siūlomo kunigaikštienės titulo reikėjo atsisakyti. "Rusija dabar yra respublika, taigi ne monarchija. Tai kas gali teikti monarchų titulus? Nenustebtum jeigu titulą teiktų monarchas, kuris ir turi tai daryti. O jeigu tai yra neaiškios kilmės teikėjai, tai yra snobizmas ir tuštybė.”,- įsitikinęs A. Bumblauskas.

Karalius ir Afrikoje karalius

Tuštybe atsiduoda ir kiti titulų siūlytojų tinklapiai. Pavyzdžiui, mistinės Avramo didžiosios kunigaikštystės internetiniame puslapyje taip pat siūlomi titulai, tačiau jų kaina – neatskleidžiama. Paties Jo Eminencijos Avramo Princo Džono paklausus apie titulų tikrumą jis pasiūlė įsigyti knygą, kurioje, pasak jo, ir rasime atsakymus.

Tikriausiai didžiausią pelną Avramo kunigaikštystei atneša būtent šios knygos pardavinėjimas, kadangi Australijoje gyvenantis Avramo princas ir toliau primygtinai siūlo pirma įsigyti knygą, kurioje esą visi atsakymai apie norimus titulus. "Mes parašėme beveik 200 puslapių knygą, kuri yra tarsi standartas šioje rinkoje ir manau, kad tokia vienintelė pasaulyje. Ją įsigijo labai daug žmonių ir mes niekada neturėjom problemų,”,- kalbėjo princu Džonu prisistatęs vyras.

Pasak jo, įsigyti titulai rašomi pasuose ir kituose dokumentuose. "Mūsų titulų gali nemėgti valdžia, bet nieko negali su jais padaryti – tai tvarkingi ir galiojantys dokumentai.”,- tikino australas.

Bajorų sąjungos narys M. Kaubrys pasakojo, kad asmenys, parduodantys titulus, dažniausiai pasirenka dinastiją, kuri jau yra išmirusi, taip pat giminės, kažkada buvusios įtakingomis, kurių palikuonys gal dar ir gyvi, tačiau yra neturtingi ir neturi įtakos.

Tačiau titulų pirkimas populiarus ne tik Europoje. Jis sėkmingai klesti ir Jungtinėse valstijose. Tik čia imperatoriais ir karaliais, pasak M. Kaubrio, tampama kur kas paprasčiau.

"Jie sukuria naują dinastiją, randa mažą teritoriją Pietų Amerikoje, Afrikoje, o tos vietovės vardu pasivadinęs naujai iškeptas valdovas imasi pardavinėti titulus.”,- aiškino M. Kaubrys. Vargu ar apie naujuosius savo valdovus ką nors sužino šių vietovių gyventojai, tačiau trokštantiems save pagarbinti aukščiausių valdovų titulais tai, matyt, ir nelabai rūpi.