Per penkiolika metų išmokome ne visas pamokas

1989 metais Lietuvos piliečiai vieningai balsavo už kandidatus į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą, 1990 metais – į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Už tuos, kurie siekė atkurti Lietuvos valstybingumą. Lietuva tapo nepriklausoma. Kodėl dabar yra tiek daug nepatenkintų?

Įgyvendinti politiniai siekiai: užtikrinta žodžio, spaudos laisvė, piliečiai be apribojimų gali steigti politines ir visuomenines organizacijas. Tačiau tuo pat metu išaugo socialinė nelygybė. Asmenys, pasivadinę elitu, negali įtikinamai paaiškinti savo turtų kilmės, eiliniai žmonės neapsaugoti nuo valdininkų ir darbdavių savivalės. Tai žeidžia žmones. Jie emigruoja ne tik dėl materialinių sunkumų, bet ir dėl to, kad suvokia savo beteisiškumą, dėl to, kad nemato perspektyvų.

Lietuvos valstybingumo išvakarėse visus buvo įvaldžiusi valstybės atkūrimo idėja. Vadovautasi principu: pirma pastatykime namą, o paskui galvosime, kaip jį įrengti. Įgyvendinus šį tikslą, susikirto žmonių interesai (čia ir nuosavybės grąžinimas, postų dalybos). Beje, daugelis sąjūdininkų, laimėjusių rinkimus, neturėjo administracinio darbo patirties, o naujų išmanančių administratorių nebuvo. Ministrais tapdavo arba asmenys, neturintys jokios patirties, arba senosios nomenklatūros veikėjai. Pirmoji Vyriausybė buvo sudaryta iš ankstesnės valdžios žmonių. Į juos daugumas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų žiūrėjo su nepasitikėjimu. Konfliktas buvo užprogramuotas. Jį padidino ekonominė blokada, pakirtusi teisinius ir moralinius valstybingumo pamatus. Tuomet susidarė prielaidos šešėlinei ekonomikai išvešėti, net Vyriausybė buvo priversta remtis asmenimis, artimais kriminaliniam pasauliui, nes tik jie galėjo aprūpinti Lietuvą būtinais resursais.

Lietuvos politinio gyvenimo arenoje išryškėjo V.Landsbergio ir A.Brazausko tandemas. V.Landsbergis veržte veržėsi į nepriklausomybę, A.Brazauskas atsargiai kulniavo į ją. A.Brazausko aplinkoje neliko nei vieno sąjūdininko, nei vieno aktyvaus LKP atsiskyrimo nuo TSKP organizatoriaus, nors kaip tik dėl pastarųjų A.Brazauskas padarė karjerą nepriklausomoje Lietuvoje. A.Brazauskui buvo nepriimtinos sąjūdininkų politinės nuostatos, sąjūdininkams – A.Brazausko. Apie A.Brazauską būrėsi buvę LKP aparato darbuotojai. V.Landsbergio aplinkoje taip pat neliko ankstesnių bendraminčių (iniciatyvinės grupės, pirmosios Sąjūdžio Tarybos narių). Jis atsidūrė vakuume. V.Landsbergio arogancija nemažai žmonių pastūmėjo į A.Brazausko glėbį. Kadangi šis savo rankose neturėjo realios valdžios ir nesiekė jos viršyti, pelnė gero Prezidento vardą.

Lietuvoje yra aiškus politikų deficitas. Nauji? Kas jie? V.Uspaskichas, A.Zuokas? Abu patys prasimušė „į žmones”, nebuvo nomenklatūroje. Abu nesuvokia, kur baigiasi asmeniniai, o kur prasideda valstybiniai interesai.

A.Zuokas niekur neatsiriboja nuo „Rubicon group” interesų. Kadangi A.Zuokas dėl savo amžiaus jau nebegalėjo priklausyti nomenklatūrai, jo elgesys atskleidžia, kad savanaudžiai ir savivaliautojai išauga ne tik bolševikinėje nomenklatūroje.

Lietuvoje pažeidžiamas pagrindinis demokratinės visuomenės principas – visi žmonės lygūs įstatymams. Prisiminkime A.Zuoko incidentą su čigonais. Keli čigonai savavališkai statėsi namus. Pagal įstatymus jie gali būti nugriauti teismo sprendimu. Pasklaidykime mūsų žiniasklaidą, kiek rasime nelegalios statybos Vilniuje pavyzdžių. Net po teismų sprendimų neskubama jų nugriauti. A.Zuoko argumentas: tabore prekiaujama narkotikais. Tačiau kovos su narkotikų prekeiviais institucijos paneigė, kad būtent šie čigonai prekiavo narkotikais. Mes turime suprasti, kad jeigu bus leista savivaliauti su čigonais, rytoj tokias sankcijas taikys ir kitiems.

Europos Parlamento, Seimo rinkimuose socialdemokratai, socliberalai ir liberalai pralaimėjo. Demokratinėse šalyse tokiu atveju pralaimėjusių partijų lyderiai atsistatydina. Lietuvoje kitaip. Rinkimų išvakarėse A.Brazauskas kategoriškai neigė galimybę sudaryti koaliciją su Darbo partija. Po rinkimų viskas pasikeitė: A.Brazauskas pareiškė: „Mes laimėjome”. Įdomi pergalė: vietoje 54 vietų gauta 21. Kai išnagrinėji Darbo partijos ir kitų bloko kandidatų biografijas, įsitikini, kad tame pareiškime nėra nieko keista. Juk daugumą naujų Seimo narių sudaro TSKP nomenklatūros žmonės. Ir A.Brazauskas, pamatęs tiek savųjų, atsigavo. Juk jie savesni negu kokie idėjiniai socialdemokratai.

Sociologinės apklausos rodo: tik keli procentai gyventojų pasitiki politinėmis partijomis, ne ką daugiau ir Seimu. Bet Seimas iš debesų nenukreta. Jį išrenka Lietuvos piliečiai. Čia ne vien A.Brazausko, V.Uspaskicho, A.Zuoko bėdos. Pilietinėje visuomenėje vargu ar jie būtų atsidūrę politinėje arenoje.

Žmogų baugina vienišumas, jis trokšta, kad juo būtų rūpinamasi. Dabar žmogus paliekamas likimo valiai. Koks dabartinės Lietuvos žmogaus etalonas? Jį vykusiai parodijuoja „Dviračio šou” Zita iš Mažeikių. Pasklaidykime mūsų spaudą, pažiūrėkime televiziją. Pinigai, pinigai...ir daiktai, nesvarbu, kaip jie įgyti. Ką daryti doram žmogui, kuris neturi tiek pinigų, kad taip gyventų? Žmogus pasijunta menkas, niekam nereikalingas. Ką jis tada turi veikti? Kaip jam gyventi? Ieškoti ekstrasensų patarimų?

Demokratinė visuomenė egzistuoja, kai yra stipri vidurio klasė, kai dauguma piliečių įsitikinę, kad jie yra savo šalies šeimininkai. Niekad nebus stipri valstybė, jei piliečiai kitaip galvos. Ir vis dėlto kodėl Lietuvoje galima savivaliauti, kaip prie to prieita? Rinkimuose. Po rinkimų vienus demagogus pakeičia kiti. Ir toliau sukasi ta pati karuselė. Žmonės pradeda jausti nostalgiją okupaciniam režimui. Okupacijos metais nebuvo politinės laisvės, bet eiliniai žmonės buvo labiau apsaugoti nuo socialinės savivalės. Kurti valstybę ir ją valdyti yra skirtingi dalykai. Čia ne vien valdžios, bet ir tautos egzistencijos bėda. Lietuvos valdžia yra tautos išrinkta. Žmonės už ją balsavo. Dažnai girdėti: nėra už ką balsuoti. Ir balsuojama už tą, kuris pastatys alaus butelį, padovanos šratinuką ar iš malūnsparnio išmes ledų.

Prie tokio nuopuolio eita metodiškai: nuo G.Vagnoriaus iki A.Brazausko. Simboliškas tapo E.Vilko pareiškimas: „Pirmas milijonas visada nešvariai įgytas”. Vogimas tapo norma. Moralė atsidūrė antrajame plane. Taip buvo panaikinta takoskyra tarp dešiniųjų ir kairiųjų, nes Lietuvoje tiek vieni, tiek kiti elgėsi ne pagal atitinkamų partijų nuostatus, o vadovavosi principu: grobk kiek gali. Žmonės, norintys gyventi iš savo darbo, sutriko. Būtent šie žmonės Vakarų Europoje yra socialdemokratijos elektoratas.

Bene skaudžiausiai kairiosioms ir demokratinėms jėgoms smogė A.Brazauskas. Jo valstybės modelis – bolševizuotas laukinis XIX amžiaus kapitalizmas, kuriam nesuprantama, kas yra dvasinės vertybės. Visi tyrimai byloja, kad daugumai Lietuvos piliečių priimtiniausias būtų skandinaviškas valstybės modelis. Tuo tarpu Lietuvoje diegiama rusiškų ir amerikietiškų valdymo formų samplaika. Abi jos tolimos europiečiams, nors nuolat šaukiame: mes europiečiai... Čia ir slypi visas mūsų gyvenimo tragizmas. Politiniame gyvenime nematyti naujos politinės jėgos. Dygsta naujos partijos, savo demagogija lenkiančios senąsias. Nors žiniasklaidoje pasirodo vienas kitas racionalus pasiūlymas, kaip išbristi iš šios moralinės ir politinės suirutės, tačiau jie yra nepastebėti, nes dabartinė bala palankiausia valdantiesiems ir juos remiantiems sluoksniams.

Taip penkioliktaisiais nepriklausomybės metais prie valstybės vairo ir atsirado savanaudžių. Sakyti, kad Lietuvoje sumažėjo bedarbių, žinant, kad dešimtys tūkstančių apleidžia Tėvynę, ieškodami darbo svetur, yra daugiau negu šventvagystė. Penkioliktieji metai – labiausiai mūsų mąstyseną traumuojantys metai.

V.Uspaskichas per savo rinkimų kampaniją, manipuliuodamas faktais, teigė, esą pastarieji 14 metų – žmonių nuskurdinimo metai (maždaug trečdalis Lietuvos gyventojų, sociologų duomenimis, mano, kad juodžiausias Lietuvos istorijoje laikotarpis – gyvenimas atkurtoje Lietuvos valstybėje).

Keistai atrodo V.Adamkaus patarėjų balsai, esą signatarai nepelnytai įsižeidė dėl to, kad jie nepakviesti į iškilmingą Vasario 16-osios minėjimą. Bet į jį pirmą kartą nepakviesti ir žymūs mūsų disidentai, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai bei kiti, aktyviai prisidėję prie nepriklausomybės atgavimo. Tai dabartinių Lietuvos vadovų požiūris. Atrodytų, kad Lietuvoje į valdžią sugrįžo M.Burokevičiaus kompanija, o ne tie, kurie siekė Lietuvos nepriklausomybės.

Taip liūdnai įžengiame į šešioliktuosius nepriklausomybės metus. Šiandien visų Lietuvos piliečių pareiga – sukurti deramą daugiapartinę sistemą. To negalima padaryti be atitinkamos rinkimų bei partijų veiklą reglamentuojančių įstatymų korekcijos, be visų piliečių savo atsakomybės ir pareigos suvokimo. To už mus niekas kitas neatliks.