Štai jūs iš ryto prieinate kieme prie savo automobilio, įsėdate, užvedate variklį, ir... paaiškėja, kad per naktį iš jūsų bako vėl kažkas išsiurbė benziną. Man tokia situacija yra buvusi kokius penkis kartus, todėl aš ją ir prisimenu. Jūs jaučiate įtampą pilvo - diafragmos srityje ir iš jūsų lūpų pasigirsta keiksmažodis. Pojūtis ir keiksmažodis atsiranda automatiškai, čia nėra laiko galvoti. Žinoma, po to ateina ir mintys: surasčiau aš tą vagį ir priversčiau jį šitą benziną išgerti. Ir įsivaizduoji viską detaliai, su smulkmenomis. Arba dar kokia nors sadistiška fantazija kyla. Žiūrėkite: pojūčiai, reakcijos ir fantazijos kol kas eina be mūsų įsikišimo. Nuo kada prasideda laisvos valios taškas?
Tu pripili benzino iš kanistro, važiuoji į darbą, o vakare papasakoji namiškiams. Kai kas tave užjaučia, taip pat keikiasi. Ir staiga mažas sūnus sako: nieko, tėveli, matyt, yra mūsų gatvėje nelaimingų vargšų žmonių. Ir staiga tavo įtampa atslūgsta. Tu pagalvoji: juk iš tiesų, ne aš gi vagiu, o iš manęs - vadinasi, kam geriau pasaulyje gyvenasi? Man.
Taigi, pozityvaus mąstymo galimybė vis dėlto atsiranda - kai kažkas pamato šią situaciją iš kitos pusės. Žinoma, dar po kiek laiko ateina visokios kitaip nuteikiančios mintys: kad jei vagies nesustabdysi, jis jausis nebaudžiamas ir toliau vogs. Ir kodėl aš turiu apmokėti svetimas keliones? Ir t.t.
Pradedi praktinius žingsnius. Aš nuperku rakinamą kamštį. Tariuosi, ar galima pakeisti bako konstrukciją. Mane prablaivina tai, kad vieną naktį rakinamą kamštį vagis irgi išlaužia. O dėl bako man sako: gerai, į baką vagis neįlįs. Tik tuomet jums perpjaus benzino padavimo žarnelę, kurą vis tiek išsiurbs, o remontas jums apsies dar brangiau. Pozityvus mąstymas veikia, bet veikia tik kurį laiką. Vėliau jį nustelbia kitokia realybė.
Todėl pozityvus mąstymas - tarsi narkozė. Operaciją juk vis vien reikės daryti. Jei tik narkotikais gydysies - narkomanu tapsi.
Tačiau tai, kad tu galvojai pozityviai, vis dėlto savo poveikį ir ateičiai daro. Aš keičiu butą ir naujoje vietoje po mėnesio apiplėšia rūsį. Paima benzino kanistrą, akumuliatorių ir dar kai ką. Policininkas prašo: “Nerašykime pareiškimo. Tiesiog mes žinosime, jei ką - jums pranešime. Ir pakabinkite gerą spyną.“
Aš jį puikiai suprantu: pas jį tokių apiplėšimų gal koks šimtas, o atskleistų vagysčių procentą aš irgi žinau. Ir nei aš nesinervinu, nei jis. Kaimynas pakeičia spyną. Kai rūsį išplėšia antrą kartą ir paima senas padangas, jau policijai nepranešu, o ramiai paskambinu pažįstamam staliui, ir jis įstato naują, dar geresnę spiną. Nei pykčio, nei sadistinių fantazijų. Kaimynams patinka, kad aš toks operatyvus. Padangų vis vien reikėjo naujų. Ir staiga supranti, kad pasaulyje viešpatauja harmonija. Kažkas mano daiktus jau pardavė Gariūnuose, stalius gavo darbo, policija nepablogino veiklos rodiklių, kaimynams saugiau, ir visiems gerai.
Aš noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad ne todėl aš taip pasijutau, kad taip filosofiškai galvojau. Atvirkščiai, savijauta ir suvokimas atėjo savaime, lyg iš niekur. Mąstymas atėjo iš šios savijautos, o ne atvirkščiai. Vadinasi, pozityvizmas anaiptol nėra susijęs su įtemptu filosofiniu mąstymu. Daug kas įsivaizduoja būtent taip: žiūrėk į dalykus filosofiškai ir tavo sieloje bus ramu. Į galvą ateina žmonės, sėdintys skaityklose su Epikteto, Senekos, Šri Radžnešo ir Satjos Sai Babos knygomis.
Kad ne. Mano patirtis rodo ką kitką: aš savo sūnaus pagalba trumpam atkreipiau dėmesį, kad vogti gali tik neturintis iš turinčio. Aš apie tai nemąsčiau, ir Epikteto specialiai neėmiau į rankas. Sūnus tiesiog apie tai man vieną kartą priminė - ir viskas. Ramybė ir pozityvus mąstymas kažkokiu tai stebuklingu būdu savaime instaliavosi sieloje ir reikiamu momentu suveikė.
Man apskritai atrodo, kad pozityvus mąstymas ateina iš visai atsitiktinių šaltinių. Štai jums dar vienas septyniolikos metų senumo pavyzdys: nuvažiavau aš prie Juodosios jūros. Maudžiausi, deginausi. Ir štai paskutinę dieną, kai lijo, nutariau išsimaudyti paskutinį kartą. Dangus apsiniaukęs. Mano draugai jau nesimaudo, kažkur savo keliais vaikščioja. Lėktuvas už poros valandų. Aš užplaukiu per toli ir staiga pajuntu: bangos mane suka ratu ir plaukti atgal nėra jėgų. Tuoj nuskęsiu. Silpnu balseliu šaukiu pagalbos, mojuoju ranka.
Kažkas atsiranda šalia ir stumia mane prie kranto. Išplaukiu. Atsipeikėju sėdėdamas ant smėlio. Kas tai buvo - nežinau. Kam dėkoti, kad gyvas - neaišku. Aplinkui keli žmonės, į mane niekas nežiūri. Apsirengiu, einu pritrenktas link saviškių. Sakau, ką tik vos su gyvybe neatsisveikinau. Galvoju: tuoj aikčiojimų bus. O man linksmai taip sako: ”Kaip tai? Visi mes - į tą pusę, o tu - iš ten?”. Ir viskas. Daugiau apie tai nekalbėjome. Tiesa, po šio įvykio gyvenimas kažkaip pasikeitė. Vedžiau, pradėjau vertinti gyvenimo džiaugsmą. Pasikeičiau ne tik iš vidaus - daug kas taip sakė. Štai ir suprask, kaip ten su ta mirtimi. Čia tau ne knygą skaityti.
Gal čia tikėjimo klausimas? Bet su tikėjimu pas mus vėl siejasi liturgijos, maldos, ir t.t. Pozityvizmas iš kažkur kitur ateina. Iš kažkokios tokios vietos. Man atrodo, aš nujaučiu, kur ta vieta. Visos tiesos atskleisti jums negaliu, tačiau trumpai tariant, ši vieta yra tarp jūsų praeito gyvenimo, vaikystės ir dar mėgstamoje gamtos vietoje. Ten, kur jūs kažkada slėpėte savo pirmą “sekretą” - pamenate, iš stikliuko ir spalvoto popieriuko? Tai va, tuo momentu, kai jūs darydavote šį “sekretą”, jūs buvote labai arti pozityvaus mąstymo šaltinio. Tiesiog galėjote jį ranka paliesti... Bet kartoju: tai paslaptis. Iki.
