Nepeikime savęs – žmonija nuo senovės buvo įsitikinusi, kad žmogaus gyvenimas – niekam tikęs, ir ieškojo būdų, kaip jį pagerinti. Dėl savo gyvenimo kokybės pradėjo ypač jaudintis šiuolaikiniai Vakarų žmonės – juk, atrodo, lyg ir nieko netrūksta, o gyvenimo džiaugsmo nėra... Todėl pastaraisiais dešimtmečiais buvo sugalvota daugybė terapijų: muzikos, kvapų, šunų, kačių, delfinų, kitų gyvūnų, spalvų, poezijos ir t. t.
Jau ir į Lietuvą skinasi kelią juoko terapija, kuri, beje, Rytų kultūroje žinoma ne vieną tūkstantmetį. Sakykim, senovės kinai sakydavo: šypsokis, ir šypsena „prilips“ prie tavo veido. Kitaip sakant, šypsokis, nors ir per prievartą, ir ilgainiui ši kaukė taps tavo savastimi. Taigi šypsotis reikia ne todėl, kad linksma, o tam, kad taptum linksmas – šią idėją pasitelkia ir juoko terapijos specialistai.
O senovės indai sugalvojo net juoko jogą. Nors joga Lietuvoje – gana populiari, minėtoji jos atmaina pas mus mažiau žinoma. Šiuo atveju galime suversti kaltę tam pačiam charakteriui, nelinkusiam į visokias „kvailystes“.
Vietoj tablečių ir masažo
Tačiau, tyrinėdami juoką ir jo naudą, vakariečiai ėjo savo keliais, nekopijuodami rytiečių. Rimtai tyrinėti juoko poveikį žmogaus organizmui mokslininkai pradėjo gana neseniai – praėjusiame šimtmetyje.
Naujam mokslui – gelotologijai (gr. gelos – „juokas“) – atsirasti pagrindus padėjo tyrinėtojas, amerikiečių neurologas Viljamas Frajus. Jis pirmasis moksliniais tyrimais patvirtino, kad juokas stiprina imunitetą, stabdo streso hormonų (kortizono ir adrenalino) gamybą ir didina endorfinų, mažinančių skausmą bei suteikiančių žmogui euforijos pojūtį, kiekį, stiprina širdį ir mažina kraujospūdį.
Juoką galima traktuoti ir kaip savotišką masažą, nes juokiantis atsipalaiduoja apie 80 raumenų grupių. Išsamūs tyrimai parodė, kad juoktis labai sveika žmonėms, patyrusiems insultą ir kenčiantiems nuo lėtinės smegenų išeminės ligos. Mat egzistuoja tiesioginis ryšys tarp mimikos raumenų aktyvumo ir kraujo tekėjimo į smegenis, o minėtieji raumenys labiausiai dirba, kai šypsomės ar juokiamės.
Juokiantis pasikeičia ir kvėpavimo ritmas: įkvepiama giliau ir ilgiau, o iškvepiama trumpiau. Taip pagreitėja dujų apykaita, dėl to pagerėja visų organų veikla.
Išgelbėjo nuo mirties
Idėja, kad juoką galima pasitelkti medicininiais tikslais, kilo amerikiečiui Normanui Kazinsui. Jis, kelias savaites žiūrėdamas komedijas, išsigydė kaulų ligą.
Mokslininkas sirgo kolagenoze – pavojinga kaulų liga. Jos simptomai iš pradžių buvo panašūs į gripo, tačiau po savaitės jam pasidarė sunku judėti, netgi judinti rankas ir kojas, pasukti galvą. Liga greitai progresavo, ir prognozės buvo pačios niūriausios: iš 500 susirgusiųjų kolagenoze išgyvena tik vienas.
N. Kazinsas, jau nebegalėdamas nei piršto pajudinti, nei skausmo iškęsti, nusprendė išbandyti paskutinę priemonę – juoką. Jis išėjo iš ligoninės ir namie visą savaitę žiūrėjo geriausias komedijas. Jis juokdavosi apie penkias valandas per dieną.
Juoko terapijos poveikį ligonis pajuto labai greitai: nuoširdžiai prisijuokęs, jis užmigdavo be skausmo porą valandų. Mokslininkas pradėjo judėti, o po kurio laiko ėmė stotis ant kojų. Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad tokios būsenos jis dar sugebėjo juoktis, bet faktas lieka faktu: jis išgyveno ir vėliau parašė ne vieną knygą. Šiandien N. Kazinsas vadinamas žmogumi, juoku nugalėjusiu mirtį.
Plinta juoko klubai
Šiuo metu juoko terapija itin populiari Amerikoje ir Pietų Europoje. Ji yra trijų krypčių.
Pirmoji – klasikinė. Ją naudojo ir N. Kazinsas. Juoko terapeutai per individualius ar grupinius užsiėmimus pasakoja anekdotus, juokingas gyvenimo istorijas, siūlo pacientams prisiminti linksmus įvykius, žiūrėti komedijas, skaityti knygas ar tiesiog klausytis diskų, kuriuose įrašytas juokas. Nuodugnūs tyrimai patvirtino, kad kasdien klausantis tokios „muzikos“ galima išsigydyti depresiją be vaistų.
Antroji kryptis – medicininė klounada. Ji buvo sukurta 1980 metais Amerikos cirko vadovo Martino Kristenseno. Jis įkūrė greitosios klounų pagalbos gydymo įstaigą Bostone. Jos filialų jau yra ir Europoje, o Izraelyje neseniai atsirado nauja specialybė – medicinos klounas, dirbantis vaikų ligoninėse.
Trečioji juoko terapijos kryptis – juoko joga. Pagrindinis šio metodo tikslas – išmokyti žmogų juoktis lengvai, natūraliai ir dažnai. Per juoko jogos treniruotes mokoma kvėpuoti pilvu, išreikšti emocijas juokiantis.
Šiuo metu juoko joga išgyvena tikrą bumą. Prancūzijoje per pastaruosius kelerius metus buvo atidaryta daugiau kaip 30 juoko klubų, Vokietijoje – daugiau kaip 40. Šiuose klubuose asmuo už 3 eurus gali dalyvauti juoko terapijos seanse. Tvirtinama, kad vienas seansas suteikia žvalumo visai savaitei. Iš viso Europoje ir Amerikoje tokių klubų yra daugiau kaip 800.
Štutgartas laikomas pasauline juoko sostine – ten jau kelerius metus iš eilės vyksta pasaulinis gydomojo juoko kongresas.
Juoko jogos sistema buvo sukurta Indijoje, jos pradininkas – gydytojas Madanas Katarija. Juoko joga yra pagrįsta požiūriu, kad juoktis galima be priežasties, nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių, situacijų, nuotaikos ir proto būsenos. Šiuo metu pasaulyje yra daugiau kaip 6 tūkst. juoko jogos klubų daugiau nei 60-yje šalių.
„Būrimas“ iš juoko
Gelotologai tikina, kad juoktis galima ne tik tada, kai linksma ir smagu, bet ir tam, kad būtų linksmiau. Maža to, juokas padeda išspręsti vidinius konfliktus, taip pat gali apibūdinti asmenybę – juk taip skirtingai žmonės juokiasi...
Iki šiol dar nėra sukurtos vientisos juoko diagnostikos sistemos – kol kas remiamasi tik pavieniais psichologų stebėjimais. Tačiau ir jie yra gana įdomūs. Pavyzdžiui, juokas plačiai atverta burna rodo, kad žmogus – ryžtingas.
Juokas „cha cha“ yra atviras, einantis iš širdies, atpalaiduojantis. Taip besijuokiantys žmonės yra nerūpestingi, netgi naivūs.
Juokas „che che“ – nelabai malonus. Taip besijuokiantis asmuo – drąsus ar net įžūlus, pavydus. Kuo balsis atviresnis, tuo daugiau juoke piktdžiugiškumo, nepagarbos, niekinimo.
Juokas „chi chi“ – neatpalaiduojantis, kažką slepiantis ir gudrus. Tai ironijos ir piktdžiugiškumo mišinys su potekste, kėslais. Taip juokiasi žmonės, nepasakantys visos tiesos.
Juokas „cho cho“ skamba pagyrūniškai, grasinamai, su abejone ir kritiška nuostaba. Tokie žmonės negali nuslėpti maištingo būdo. Dažniausiai toks juokas slepia ironiją ir nepritarimą.
Juokas „chu chu“ – ne visai tikras. Girdima paslėpta baimė, būdinga prietaringiems, vengiantiems kritikos žmonėms.
Taigi ne visoks juokas laikomas sveiku ir naudingu sveikatai. Pavyzdžiui, prie tokių juoko atmainų galima priskirti sarkastišką, ironišką juoką. Beje, juoko terapijos užsiėmimuose galima ne tik išmokti juoktis, bet ir pakoreguoti savo juoką – kad jis būtų natūralus, nuoširdus, atpalaiduojantis kūną ir nuplaunantis visas sielos apnašas.
Juoko išlaisvinimas
Jolanta Skardžiūtė, jau dvejus metus gyvenanti Vokietijoje, prisipažino, kad yra smalsi, atvira visokioms naujovėms, tačiau šiaurietiškas charakteris daro savo. Išauklėtai griežtų tėvų mokytojų Lietuvos provincijos miestelyje, jai ne taip lengva spontaniškai juoktis ir net šypsotis – tėvams baisiausias dalykas buvo vaikų keliamas „triukšmas“ ir audringi emocijų proveržiai. Todėl nuvykusi į svečią šalį, ji jautėsi tarytum turinti savotišką negalią. Laimei, vokiečiai – tai ne amerikiečiai: jie santūresni.
Beje, prieš tai Jolantai teko neilgai pagyventi Italijoje, kur italai nuolatos juokiasi net pritūpdami.
Pašnekovė prisipažįsta, kad jausdavosi ne kaip, nes tuo metu stovėdavo šalia kaip stulpas, ir nors būdavo kupina geriausių jausmų, jos vidus tarytum juokėsi, tačiau veide pasirodydavo tik blanki šypsena, o veido raumenys net įskausdavo – matyt, dėl to, kad jau laikas juoktis, nebe šypsotis, tačiau... Kitaip sakant, jos vidus juokėsi, tačiau kūnas į tai neatliepdavo, tartum juokas būtų užrakintas viduje.
„Tačiau šie pastebėjimai buvo tik teoriniai – nuolatos lyginant jų ir mūsų gyvenimą, nebuvo taip, kad vieną dieną būčiau sugalvojusi: man reikia gydytis nuo nesugebėjimo juoktis“, – juokdamasi kalbėjo pašnekovė. Bet suformuluota mintis davė vaisių Vokietijoje, vietos laikraštyje užtikus skelbimą apie juoko jogos užsiėmimus.
Beje, paklausta, ar lankant užsiėmimus pasikeitė jos juoko pobūdis, moteris atsakė, kad apie tai galvojo, bet niekaip negalėjo prisiminti. „Matyt, juokdavausi per retai, kad galėčiau lyginti, – dar smarkiau prapliupo juoku pašnekovė. – Mano vyras taip pat nieko tikslaus negalėjo pasakyti – tik tiek, kad dabar juokiuosi dažniau.“
J. Skardžiūtė neslėpė iš pradžių „lietuviškai“ pagalvojusi: na, ko tik žmonės neprisigalvoja iš neturėjimo ką veikti. Tačiau ilgainiui nugalėjo kitos jos asmenybės savybės – smalsumas ir naujovių paieška, juo labiau kad ji nedirbo. Beje, jau pirmieji užsiėmimai išblaškė visas abejones, be to, pašnekovės nuomone, jai pasisekė, kad į juoko klubą pateko Vakaruose, nes ten žmonės – spontaniškesni, ne tokie sukaustyti.
„Iš pradžių apima jausmas, kad atrodai kaip paskutinis kvailys, tačiau juoko terapijos mokytojai pamoko, kaip nugalėti šį vidinį „šantažą“, kaip taisyklingai kvėpuoti, atsipalaiduoti“, – pasakojo Jolanta.
Be to, reikia pakeisti požiūrį, kad juokas yra susijęs su komizmu, humoru ir kad žmogus, jei neturi humoro jausmo, juokiasi rečiau arba nesijuokia išvis. Pasak Jolantos, kiekvienas žmogus gali juoktis, o jeigu to nedaro spontaniškai, gali išmokti. „Juokas vienija žmones, nubraukia susireikšminimą, pašalina susikaustymą, nerimą ir net padaro žmogų gražesnį“, – įsitikinusi ji.
Moteris taip pat teigė, kad Vakaruose juoko terapija – be galo populiari, jau nekalbant apie žmonių susidomėjimą juoku. Pasak jos, įmonių vadovai net kviečia juoko terapeutus į įmones ir sumoka už darbuotojų juoko užsiėmimus.
„Tikėkimės, kad Lietuva neliks juoda dėmė pasaulio juoko žemėlapyje“, – pokalbį baigė pašnekovė.