Jo teigimu, mūsų valstybė tarpukariu politinėmis bei juridinėmis priemonėmis prisidėjo prie kovos su nacizmu ir antisemitizmu, nes viena pirmųjų ėmė teisiškai persekioti nacius Lietuvoje, pirmiausia Klaipėdos krašte.

Paaiškinkite, kaip nutiko, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje britai, prancūzai, amerikiečiai mini gegužės 8-ąją, o rusai – gegužės 9-ąją?

– Vokiečių generolai dukart pasirašė kapituliacijos dokumentus. Pirmąkart gegužės 8-ąją, prieš pat vidurnaktį pasiduodami Vakarų sąjungininkams. Kitą dieną Josifas Stalinas Adolfo Hitlerio generolus iš esmės privertė antrąkart kapituliuoti ir pasirašyti gėdingus kapituliacijos dokumentus jau dalyvaujant SSRS Raudonosios armijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiajam vadui, maršalui Georgijui Žukovui.

Tokie faktai rodo du dalykus. Pirma, kad sąjungininkų politinė vienybė Antrojo pasaulinio karo metais buvo labai trapi. Juos vienijo ne ideologija, o tik labai šaltas, konkretus, pasvertas pragmatizmas bet kokiomis priemonėmis nugalėti Trečiąjį Reichą. Kadangi pavieniui nei vieni nei kiti įveikti A. Hitlerio generolų bei visos A. Hitlerio rasistines ideologijos paveiktos, militarizuotos, į tam tikrą politinį transą įvestos vokiečių tautos negalėjo, todėl ir buvo priversti šaltakraujiškai bendradarbiauti. Trumpai tariant, J. Stalino ir Vakaru antihitlerinė koalicija buvo vedybos ne iš meilės, o tik iš išskaičiavimo.

Tačiau tai, kad šiandieną, praėjus daugiau nei šešiasdešimčiai metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, Rytų ir Vakarų sąjungininkai atskirai pamini pergalę prieš nacizmą, yra tam tikra prasme ir savotiška Trečiojo Reicho diplomatinė pergalė. Reikia prisiminti, kad per visą Antrąjį pasaulinį karą, visus metus nuo pat 1941 m. vasaros iki 1945 m. Pavasario A. Hitlerio diplomatija dėjo visas pastangas, kad tarp Rytų ir Vakarų sąjungininkų kiltų konfliktas, kad jie susikivirčytų ir nacistinė Vokietija iš Antrojo pasaulinio karo išeitų jei ne laimėtoja, tai bent nebūtų priversta besąlygiškai kapituliuoti.

Visos šios diplomatinės pastangos, kaip žinia, konkrečių, apčiuopiamų rezultatų tuomet nedavė, tačiau iš esmės vokiečių generolai sąmoningai, valingai pasirinko kapituliuoti Vakarų sąjungininkams, o ne Stalino generolams, nes tokia kapituliacija jiems atrodė garbingesnė, kilnesnė ir, žinia, saugesnė. Kapituliuoti prieš britų ir amerikiečių generolus naciams buvo lyg savotiška garbė, o prieš Raudonąją armiją, kuri dažnai traktuota tik kaip azijinė, barbariška ir grubi jėga – pažeminimas.

Retrospektyviai vertinant naciu besąlyginę kapituliaciją 1945 m. gegužę galima teigti, jog būtent tuomet ir perbėga savotiška pirma juoda katė tarp sąjungininkų. J. Stalinas ir rusų kariuomenės vadas G. Žukovas liko labai nepatenkinti, kad Vakaru sąjungininkai pirmi, pasikvietę žemesnio rango rusų karininką, priėmė nacių kapituliaciją, o nepakvietė paties maršalo G. Žukovo, nesuderino kai kurių kitų simbolinių kapituliacijos detalių. Kiek ironizuojant šiandien galima teigti, kad ta paskutinė Antrojo pasaulinio karo scena buvo lyg ir mažytė Trečiojo Reicho diplomatijos pergalė. Paskutinę karo naktį naciams pavyko įvaryti mažą pleištą arba rakštį į panages J. Stalinui ir sąjungininkams.

Kaip manote, ką tokioms šalims kaip Lietuva reiškia šios datos? Pas mus laikomasi nuomonės, jog pergalę prieš nacius sekė sovietų okupacija ir esą švęsti nėra ką. Kokia jūsų nuomonė?

Algimantas Kasparavičius
– Turėdamas galvoje visą nacistinę ideologiją ir praktiką sakyčiau, kad pergalė prieš nacizmą lietuvių tautai ir visuomenei, mano galva, reiškia labai daug. Galbūt daugiau negu kai kurie mūsų politikai šiandien norėtų arba galėtų įsivaizduoti. Aš pabandysiu pagrįsti savo nuomonę keliais argumentais.

Pirma, aš manau, kad iš visų tarpukario valstybių Lietuva politinę kovą su Trečiuoju Reichu, su rasistine nacių ideologija, jų homofobija, kurią spinduliavo Trečiasis Reichas, pradėjo turbūt anksčiausiai Europoje. Praslinkus vos metams nuo nacių atėjimo į valdžią Vokietijoje, jau 1934 m. pradžioje Lietuvoje buvo priimtas įstatymas, vadinamas Tautai ir valstybei išsaugoti, kuriuo buvo užsimota iš principo tramdyti vokiškąjį nacizmą. Pasiremdama įstatymu Vyriausybė jau 1934 m. pabaigoje pradėjo juridinį procesą prieš nacizmą, rasistinę ideologiją. Į teisiamųjų suolą buvo pasodinta per 120 Klaipėdos krašto nacių ir jų talkininku.

Juos ne tik teisė viešai, ne tik surengė viešą parodomąjį procesą – sakyčiau, buvo surengtas tarsi mažasis lietuviškas Miunchenas, apie kurį šiandien lietuviai tarsi ir nenoriai kalba. Nacių nusikaltėliai buvo nubausti realiomis bausmėmis – nuo kelių mėnesių kalėjimo, o tie, kurie buvo susitepę rankas žmonių krauju – netgi mirtimi, kuri vėliau pakeista sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos. Tiesa, spaudžiama to meto tarptautinės bendruomenės, pirmiausia vokiečių ir britų diplomatijos Lietuvos valdžia jau 1938 m. gale buvo priversta iš esmės visus nacistinius nusikaltėlius paleisti – bausmės jiems buvo dovanotos prezidento Antano Smetonos dekretais. Bet aš šiuo atveju kalbu ne tiek apie bausmes už konkrečius politinius-kriminalinis nusikaltimus ar bausmių efektyvumą, kiek apie pačius principus ir politinių nusikaltimų prevencija.

Trečias dalykas, prezidentas Antanas Smetona, skirtingai nuo latvių prezidento Kārlio Ulmanio ar estų tuometinio prezidento Konstantino Pätso buvo šiuo požiūriu didesnis humanistas. Jis organiškai nekentė nei rasizmo, nei nacistinės ideologijos, smerkė bet kokias antisemitizmo apraiškas. Kiek jis buvo pajėgus, kiek sugebėjo savo politika stengėsi ginti ir globoti žydus. Ir tokia tuometinė Lietuvos politika buvo savotiškas pasipriešinimas nacizmui. Sakyčiau, mažos valstybės principinis politinis iššūkis didžiosioms Europos senbuvėms.

Svarbu ir tai, jog antinacinės politikos prezidento A. Smetonos vyriausybė neatsisakė ir vėlesniais metais. Pavyzdžiui, 1938 m. rudenį A. Smetona atmetė kai kurių provokiškai mąsčiusių lietuvių diplomatų idėją, jog jis dėl Klaipėdos išsaugojimo turėtų vykti į Berlyną ir akis į akį tartis su A. Hitleriu. A. Smetonos atsakymas buvo trumpas, bet kategoriškas: „Su tuo ideologiniu ligoniu ir politiniu pamišėliu aš nesikalbėsiu“. Tos pačios politinės doktrinos prezidentas laikėsi ir 1939 m. rugsėjį, kai Vokietija jau užpuolė Lenkiją ir „draugiškai“ pasiūlė Lietuvai prisijungti prie šio puolimo smogti Lenkijai ir atsiimti Vilnių.

Be to, nereikia užmiršti, kaip tuo metu (kalbu apie Antrojo pasaulinio karo išvakares) elgėsi britai, kurie tuo metu diktavo politines madas Europoje ir, sakyčiau, laikė uždėję savo ranką ant Europos politinio-diplomatinio pulso. Detalių neminėsiu, bet galima pasidomėti, kada, pavyzdžiui, britai ėmėsi realiai kovoti prieš Trečiojo Reicho antisemitizmo politiką. Arba, kalbant apie tą pačią Miuncheno konferenciją: kas buvo A. Hitlerio sąjungininkai šioje konferencijoje. Ar Miuncheno konferencijos išvakarėse ir jos metu 1938 m. rugsėjo pabaigoje britų premjeras Neville Chamberlainas iš esmės neveikė kaip A. Hitlerio ir Benito Mussolinio sąjungininkas.

Tai manote, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigą Europoje švęsti reikėtų? Nes Lietuvoje gegužės 8-oji tik viena iš daugelio atmintinų dienų...

– Tokiame Europos istorijos bei politikos kontekste, aš manau, dabartinė Lietuvos valstybė, kuri deklaruoja save kaip Pirmosios Respublikos juridinių teisių perėmėją, gali drąsiai švęsti gegužės 8-ąją kartu su visa Vakarų Europa, kadangi jos politinis indėlis į kovą prieš nacizmą, kol dar nebuvo sunaikintas Lietuvos valstybingumas, ne vienu atveju išties yra konkretus, nuoseklus, ryškus.

Jeigu pažiūrėtume to meto nuotaikas Lietuvos kariuomenėje, Generaliniame štabe, aš jau nebekalbu apie tą metą, kai kariuomenės vadu tampa generolas Vincas Vitkauskas, bet ir dar anksčiau, kai ketverius metus Lietuvos kariuomenei vadovavo generolas Stasys Raštikis, tai nuotaikos buvo aiškiai antinacinės, antihitlerinės, o kai kada, turint galvoje senąją Lietuvos istoriją ar Mažąją Lietuvą, net antivokiškos. To vėlgi negalime šiandien užmiršti.

Be to, jei mes suvokiame save kaip dalį Europos, priimame europines vertybes, kurios vienija Europą, o ne skaldo, tai man atrodo, kad gegužės 8-oji yra viena iš tų datų, kurios jungia, vienija Europą. Mes, manau, taip pat, turime ką pasakyti šiuo klausimu, nes esame įnešę savo indėlį į visų Europos tautų pergalę.

Daugiau tokių datų kaip 1945 m. gegužės 8 d. Europa, tiesą sakant, daug neturi. Nes atskirų Europos valstybių nacionalinės šventės savo turiniu yra skirtingos. Aš kalbu apie nacionalinių švenčių ideologiją. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ir Nyderlanduose nacionalinės šventės yra jų monarchų gimtadieniai, Italijoje – diena, kai italai referendumu nusprendė atsisakyti monarchijos, prancūzai švenčia Bastilijos paėmimą liepos 14-ąją, mes švenčiame Nepriklausomybės Akto paskelbimą vasario 16-ąją.

Šių švenčių nacionalinė ideologija, jų turinys yra labai skirtingas, o 1945 m. gegužės 8 d. yra ta data, kai visa Europa gali švęsti pergalę prieš nacizmą, homofobiją, antisemitizmą.

Kaip manote, kodėl Lietuvoje kyla nesutarimų, kada paminėti pergalę prieš nacizmą – ar gegužės 8-ąją, ar gegužės 9-ąją? Mūsų šalyje yra dalis žmonių, kurie nori minėti šią datą kartu su Rusija: kai kurie jų kovojo SSRS pusėje, yra karo veteranai, kiti paprasčiausiai jaučia sentimentus. Kaip manote, kokios yra to susipriešinimo priežastys ir ar tam yra realus pagrindas?

– Tos priežastys turbūt yra natūralios. Tai yra tam tikros emocijos arba politinės kultūros bei etikos stoka. Čia kažkokio didelio racionalumo ieškoti nereikėtų – kadangi didelė dalis Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo veteranų kovojo ne Vakarų sąjungininkų pusėje, o J. Stalino armijoje, tai jie iš tos tam tikros ideologinės inercijos mieliau Antrojo pasaulinio karo pabaigą, pergalę prieš nacius sieja ne su gegužės 8 d., o su J. Stalino ideologizuota gegužės 9 d.

Manau, kad jeigu dabartinė Lietuvos valstybė sugebėtų deramai suorganizuoti pergalės prieš nacius paminėjimą gegužės 8-ąją, tai iš esmės nebeliktų vietos kokioms platesnio masto spekuliacijoms ir tie veteranai, kurie iki šiandien galvoja, kad švęsti reikia gegužės 9 d, manau, mielai paminėtų savo pergalę ir diena anksčiau. Jeigu tai būtų deramai, solidžiai organizuota mūsų valdžios, Vyriausybės... Ir aš labai abejoju, ar tie veteranai po gegužės 8 d. šventės dar eitų oficialiai švęsti ir gegužės 9 d. O jeigu ir švęstų, tai manau, kad gegužės 9-ąją jie švęstų kur nors namie, užstalėje, privačiai.

Bet kadangi pas mus valstybėje gegužės 8-ąją nedrįstama paminėti viešai, tada lieka vietos spekuliacijoms, lieka vietos Antrojo pasaulinio karo veteranų, kurie kovojo Rytų pusėje, saviraiškai. Galbūt šioje vietoje trūksta politinės valios, valstybiškesnio požiūrio, šiek tiek drąsos bei politinio sprendimo, kuris sudėliotų taškus ant „i“.

O kaip jūs vertinate susidariusią situaciją sostinėje, kai Rusų sąjunga ir karo veteranai paprašė Vilniaus savivaldybės leidimo eisenai gegužės 9-ąją ir gavo preliminarų sutikimą, o Užsienio reikalų ministerija Vilniaus miesto savivaldybei atsiuntė pasipiktinimo raštą, kuriuo primenama, jog gegužės 9-oji yra Europos diena, tuo tarpu Antrojo pasaulinio karo aukų pagerbimo diena oficialiai laikoma gegužės 8-oji?

– Aš manau, kad Užsienio reikalų išsakė tik savo požiūrį ar poziciją. Tik tiek, ir ne daugiau. O jei mes kalbame apie realią savivaldą Lietuvos Respublikoje, jei kalbame ne apie valdomą, bet apie realią demokratiją, tai URM kažkoks lydraštis nėra įpareigojantis dokumentas Vilniaus miesto savivaldybei, juo labiau administracijai, bei tam pačiam merui.

Šiuo atveju priimti vieną ar kitą sprendimą yra savivaldybės kompetencijos sritis, o ne Užsienio reikalų ministerijos. Ji gali tik rekomenduoti, o savivaldybė, bent tikiuosi, naudojasi realia savivalda. Aš iš principo manau, kad draudimais neįmanoma nieko išspręsti, ypač tokioje jaunoje demokratijoje kaip Lietuva.

Taigi gegužės 8-oji manau yra ta diena, kada ir mes, lietuviai, turime ką iškilmingai prisiminti ir paminėti, nes 1945 m. gegužės 8 d. vienu Lietuvos valstybingumo priešu buvo jau mažiau. Nacizmas buvo nugalėtas. Ir nežinau, ar tie, kurie kartais vėjavaikiškai teigia, esą gegužės 8-oji ne mūsų pergalė, bent įsivaizduoja Lietuvą „tūkstantmečio reicho“, globoje, kas būtų likę iš lietuvių ir Lietuvos.

DELFI primena, kad Lietuvos rusų sąjunga Vilniaus miesto savivaldybės prašė leidimo surengti Antrojo pasaulinio karo veteranų eitynes gegužės 9-ąją. Savivaldybė tokį leidimą davė, vėliau pasiūlė karo baigtį paminėti tik Antakalnio kapinėse, kur degs Amžinoji ugnis, tačiau leidimas eitynėms vis tiek liko galioti. Remiantis teisės aktais, eitynių dalyviai tik negalės viešai demonstruoti sovietinės arba nacių simbolikos.