Mūsų protėviai, ko gero, nė neįtarė, kiek puikių sulos savybių ateityje bus atrasta, tačiau ypatingą jos galią turbūt jautė. Todėl ir prisileisdavo ne vieną statinę: kad visam vasaros darbymečiui užtektų. Lietuviams nuo seno mielesnė beržų, pasaulyje taip pat vertinama klevų sula bei jų sirupas.
Sula – neišsenkantis gamtos išteklių šaltinis, natūralus produktas. Joje yra per 20 įvairiausių medžiagų. Beržų suloje – iki 2 proc. vynuogių cukraus (gliukozės ir fruktozės), eterinių aliejų, įvairių mineralinių (kalio, kalcio, magnio, geležies ir kt.), rauginių medžiagų, fermentų, vitaminų ir kitų gydomųjų medžiagų. Klevų sula skanesnė, saldesnė (4 proc. cukraus), savo chemine sudėtimi mažai skiriasi nuo beržų. Šių gėrimų saldumas priklauso nuo to, kiek praėjusiais metais šaknyse, stiebuose sukaupta krakmolo.
Skleidžiantis lapams cukraus sumažėja, o vasarą suloje lieka tik mineralinės medžiagos. Jei praėję metai buvo sausi, pavasarį sula saldesnė.
Tokia ji teka ir po šaltos žiemos iš sausesnėse vietose augančių medžių. Daugiausia cukraus – viduryje sulos sezono (ji teka apie mėnesį).
Vietoj sintetinių vitaminų
Sula gali pakeisti vitaminus. Antrojo pasaulinio karo metais ligoninėse sula ir beržų lapų užpilai naudoti kaip dietinis gėrimas vaikams ir sužeistiems ligoniams stiprinti. Šis gėrimas gerina kraują, medžiagų apykaitą, padeda pašalinti iš organizmo šlakus, druskas esant sutrikusiai vandens ir druskų apykaitai (osteochondrozė, inkstų akmenligė, pabrinkimai, podagra
ir kt.).
Sula padeda atsinaujinti raumenų ir kaulų audiniams, mažina kraujospūdį (geriama 3 kartus per dieną po stiklinę). Taip pat dezinfekuoja žaizdas, jos yra nudegimus gydančių vaistų sudėtyje. Sergantiems chroniška sloga kiekvieną rytą reikėtų išgerti po stiklinę sulos. Peršalus, stipriai kosint geriau ją pašildyti, įmaišyti pieno ir truputį krakmolo. Sula padeda atsikratyti antsvorio be specialių dietų.
Ir grožio procedūroms
Sula gerai nuvalo, atgaivina bet kokio tipo veido odą. Ypač tinka inkštiruotai, spuoguotai, strazdanotai odai, esant pigmentinių dėmių. Sula skalaujame plaukus, kad šie geriau augtų, išnyktų pleiskanos. Plaukams stiprinti į sulą dera įmaišyti medetkų žiedų, keletą gvazdikėlių, įberti cinamono (ilgiau išlieka šviežia) ir mišiniu įtrinti galvos odą. Tokį mišinį laikome šaltai sandariame inde.
Sula sveikiausia šviežia. Galima gerti vieną arba paskaninti spanguolių sultimis, citrina. Dar vertingesnė bus įmaišius bruknių ir dilgėlių lapų (2:1) ar erškėtuogių ir čiobrelių (1:1) užpilo. Ilgiau išlaikysime plastikiniame inde užšaldę šaldiklyje. Ją galima pasterizuoti ar pasiruošti sirupo. Senoliai sulą laikydavo medinėse liepų, ąžuolų statinėse, įmaišę serbentų, ąžuolo šakelių, duonos ir ją raugindavo.
Vėliau statinę laikydavo uždengę daigintų avižų želmenų „veltiniu“. Avižas sudaigindavo ant drėgnos medžiagos. Tokia sula vėsioje kamaroje ar rūsyje išlikdavo gaivi, aromatinga iki rugiapjūtės. Sveikatai stiprinti naudingas ir garintos sulos sirupas. Populiaresnis yra klevų sirupas. Pramoniniu būdu pagamintame sirupe nemažai geležies, B grupės vitaminų, amino- ir kitų organinių rūgščių, 66 proc. cukraus.
Manoma, kad šis sirupas – stiprus afrodiziakas.
Klevų sula ir sirupas ypač vertinami Kanadoje. Ten sula renkama iš cukrinių, raudonųjų, sibirinių bei uosialapių klevų. Sirupą kanadiečiai kabina kaip medų, naudoja įvairiems patiekalams, iš jo gamina cukrų. Sula ir sirupas populiarūs Suomijoje, Švedijoje.
