Žemos kilmės, bet puikaus išsilavinimo, žingeidus, sumanus, energingas, išradingas, šaltakraujis, charizmatiškas ir linksmas, kartu be galo niūrus, pasipūtęs, įžūlus, įžeidus, valdingas, klastingas intrigantas, amoralus, moteris traukęs asketas, vienišius, tinginys, savimyla, paranojikas, šiuolaikiniams musulmonų radikalams prilygstantis fanatikas, pašaipus cinikas ir negailestingas galvažudys. Daugybe vardų naudojęsis Stalinas turėjo ir ne mažiau veidų, kurių visų turbūt nepažino nei bendražygiai, nei priešai, nei nesuskaičiuojamos meilužės.
„Stalino sėkmę bent jau iš dalies nulėmė neįprastas išsilavinimo (įgyto seminarijoje) ir gatvių smurtininko derinys. Jis buvo intelektualas, bet kartu ir žmogžudys, o taip retai pasitaiko“, - knygoje „Stalino jaunystė“ teigia britų rašytojas Simonas Sebagas Montefiore. Veikalas gimė po beveik dešimtmetį užtrukusių tyrimų, atliktų 23 devynių šalių miestuose. Jame pasakojama apie Stalino gyvenimą iki tampant vyriausybės nariu – tautybių liaudies komisaru – 1917 m. spalį. Apie jo gyvenimą esant valdžioje iki mirties1953 m. kovą pasakojama kitoje šio autoriaus knygoje Stalin: The Court of the Red Tsar („Stalinas: raudonojo caro dvaras“).
Jaunystė – pernelyg gangsteriška ir gruziniška
Apie jauną Staliną išleista nedaug knygų, nes esą trūko informacijos. Anot S. Sebago Montefiore, archyvuose, ypač Gruzijos, gulėjo begalė vaizdingos ir anksčiau neskelbtos medžiagos, atgaivinančios jo vaikystę bei veiklą: revoliucionieriaus, gangsterio, poeto, seminaristo, sutuoktinio, meilužio, turinčio daugybę moterų ir visur jas paliekančio su nesantuokiniais vaikais. Dokumentai atskleidžia vaidmenį plėšiant bankus, reketuojant, prievartaujant turtą, padeginėjant, pirataujant, žudant, kitaip tariant, užsiiminėjant politiniu gangsterizmu. Bet Stalinas buvo daugiau nei mafijos krikštatėvis: dar ir politinis organizatorius, smogikas, meistriškai mokėjęs įsiskverbti į caro saugumo tarnybas, nebijojęs fizinių pavojų. Įspūdį padarė ir kaip nepriklausomas bei mąstantis politikas, veiklus redaktorius bei žurnalistas, niekada nebijantis prieštarauti vyresniam už jį Leninui ir su juo konfrontuoti.
„Koks atjautos stygius, patirtas Stalinui augant, leido jam taip lengvai žudyti? - knygoje klausia S. Sebagas Montefiore. - Ar 1878-ųjų batsiuvio sūnus, 1898-ųjų idealistas seminarijos auklėtinis, 1907-ųjų banditas ir užmirštas 1914-ųjų Sibiro medžiotojas lemties valia tapo fanatišku XX a. ketvirtojo dešimtmečio marksistu masinių žudynių iniciatoriumi ar žmogumi, paėmusiu Berlyną 1945-aisiais?“
Kai Stalinas pradėjo kampaniją siekdamas tapti Lenino įpėdiniu, reikėjo teisėtos didvyriškos karjeros, o Stalinas ja pasigirti negalėjo, nes dalyvavo „purviname versle“. Jo praeitis buvo arba pernelyg gangsteriška didžiam geraširdžiu tėvu besidedančiam valstybės veikėjui, arba arba pernelyg gruziniška Rusijos vadovui. Šią problemą Stalinas išsprendė primityviu visa apimančiu asmenybės kultu, kuris tiesą prasimanydavo, iškraipydavo ir slėpdavo, o kartu įžiebdavo kibirkštis, iš kurių suliepsnodavo milžiniškos pasikėsinimų teorijos.
Daug nepaaiškinamų sovietų tikrovės dalykų – neapykanta valstietijai, paranoja, žudikiška raganų medžioklė per Didįjį terorą, savų žvalgų įtarinėjimas, dėl kurio nusisekė netikėtas Adolfo Hitlerio antpuolis 1941 m. – buvo pogrindinio gyvenimo, ochrankos ir revoliucionierių konspiracijos, kaukazietiškų vertybių ir gyvensenos padarinys. Ir ne vien Stalino. Jis ir kiti bendražygiai iš Kaukazo užaugo gatvėse, dalyvavo gaujų karuose, klanų varžymesi, etninėse žudynėse, mėgavosi ta pačia smurto kultūra.
Tikrasis tėvas – ne batsiuvys?
1878 m. gruodžio 6 d. Gorio batsiuvys Visarionas (Beso) Džiugašvilis ir jo gražuolė žmona Jekaterina (Keke) susilaukė trečio sūnaus – Josifo. Prieš tai pamečiui gimę du kūdikiai – Michailas ir Georgijus – mirė sulaukę vos dviejų ir šešių mėnesių. Tarp kitų Stalino prasimanytų dalykų buvo ir daugiau nei metais pavėlinta gimimo data – 1879 m. gruodžio 21 d. (greičiausiai siekiant išvengti šaukimo į armiją).
Įvairūs liudijimai (įskaitant paties Stalino) rodo, kad berniuko tėvas galėjo būti ne Beso, o pirklys ir Gorio imtynių čempionas Jakovas (Koba) Egnatašvilis, policijos vadas Damianas Davrišašvilis arba kunigas, Stalino globėjas Kristoferis Čarkvianis.
Mažylis, anot motinos, buvo silpnas, gležnas, liesas, pasigaudavo visas infekcijas. Antras ir trečias jo kairės kojos pirštai buvo suaugę plėve. Tai, kad sūnus nemirė, motina laikė stebuklu ir jį dievino. Tikriausiai dėl to vaikas pasijuto esąs ypatingas: Soselo, kaip Keke jį vadino, užaugo jautrus, bet kartu rodė esąs valdingas ir savimi pasitikintis.
Soso anksti pradėjo kalbėti. Jam patiko gėlės (vėliau tapo aistringu sodininku, augino citrinas ir pomidorus, bet labiausiai mėgo rožes ir mimozas) bei muzika (Stalinas niekada nenustojo mėgavęsis gruziniškomis melodijomis, o labiausiai mėgo „Skrisk tolyn, juodoji kregžde“ ir „Suliko“).
Nedelis Beso verslas klestėjo. Jis nusamdė pameistrių ir net dešimt darbininkų. Vėliau dėl šios gerovės proletarų didvyriui turėjo būti gėda. „Nesu darbininko sūnus, - neslėpė Stalinas. - Mano tėvas turėjo batsiuvio dirbtuves, samdė pameistrių, taigi buvo išnaudotojas. Mes nevargome.“ Netrukus vyras įjunko į alkoholį, tapo liguistai pavydus, įžeidus ir nerūpestingas, vis įsiveldavo į muštynes. Girtas tėvas varydavo Soso siaubą, todėl berniukas neapsakomai kentėjo. Nepelnytai mušamas berniukas tapo toks pat žiaurus, beširdis, vaidingas, agresyvus ir sunkiai valdomas. Iš tėvo jis išmoko nekęsti žmonių. Kuo labiau Keke niekino Beso, tuo labiau lepino Soso, nors taip pat griebdavosi beržinės košės.
Stalinas nemušdavo savo vaikų, bet jų likimus luošino ir bent iš dalies buvo kaltas, kad abi žmonos mirė jaunos. Jis palikdavo nesantuokinius kūdikius, 15 metų ignoravo sūnų Jakovą, vėliau jį terorizavo. Sūnų Vasilijų iš antros santuokos pernelyg skatindavo ir žlugdė tuo pačiu metu. Kartais vaikui uždroždavo, bet ilgainiui išugdė išlepintą, nesutramdomą mažą tironą, kuris tapo beviltišku alkoholiku. Stalinas buvo įsitikinęs, kad smurtas turi atperkamąjį poveikį, pripažino jį kaip šventą istorijos dalgį ir naudingą valdymo įrankį. Tiesa, diktatorius prisipažino per savo „siaubingą vaikystę labai daug verkęs“.
Viename žmoguje – juoda ir balta
Motinos strazdanas ir kaštoninius plaukus paveldėjęs berniukas persirgo raupais, todėl jo veidas ir rankos visam gyvenimui buvo paženklinti raupų. Viena iš jo pravardžių ir ochrankos slapyvardžių vėliau bus Čopura (Raupuotasis). Motina netvėrė džiaugsmu, kad sūnus įveikė ligą. Tačiau jos laukė naujas smūgis: Beso paliko šeimą. Likusi viena su vaiku, niekieno nepadedama, Keke ryžosi leisti Soso į mokyklą – svajojo, kad sūnus taptų vyskupu. Šis ją mylėjo, jai vienintelei buvo atsidavęs, nors kai kuriuose šaltiniuose teigiama priešingai. Šiaip ar taip, ilgainiui Soso ėmė tolti nuo Keke ir jos nebeklausyti.
Kunigas Čarkvianis pritarė sumanymui leisti berniuką į mokslus ir leido jam mokytis rusų kalbos su savo sūnumis. Dar neišėjęs Beso dėl to siuto ir nuolat parsitempdavo sūnų į dirbtuves. Maldų, skaitymo, aritmetikos ir rusų kalbos egzaminus dešimtmetis Soso išlaikė taip puikiai, kad buvo iš karto priimtas į Gorio bažnytinės mokyklos antrą klasę. Žemo ūgio, liesas berniukas buvo neturtingiausias iš visų mokinių, bet pirmą dieną pasirodė geriausiai apsirengęs. Buvo šiurkštus ir ūmus, todėl vaikai, nors domėjosi nevaikišku naujoku, jo vengė.
Maždaug tuo metu Soso gatvėje partrenkė fajetonas – tada (kitais duomenimis, anksčiau vaikystėte) visam gyvenimui buvo sužalota jo kairė ranka. Jis nebegalėjo būti tobulu gruzinų kariu, bet muštis pajėgė. Net išgijus Stalino eisena buvo sunki, krypuojanti, todėl jis gavo dar vieną pravardę – Laigūnas (Geza).
Anot S. Sebago Montefiore, ši nelaimė buvo dar viena priežastis, be suaugusių kojos pirštų, raupų žymių ir gandų apie mergvaikį, būti budriam ir jaustis nevisaverčiam, nepanašiam į kitus. Soso buvo priešybių rinkinys: buvo geriausias mokinys ir dainavo chore, bet mušėsi gatvėse, buvo iščiustytas mamos lepūnėlis, bet pusiau beglobis. Laisvalaikį jis leido Gorio gatvėse, kur siautė netvarka ir smurtas. Paauglys buvo tipiškas gorietis – matrabazi, pagyrūnas mušeika ir nenaudėlis. Čia buvo praktikuojamos žiaurios muštynės (neretai vadintos sportu). Mokiniams buvo draudžiama veltis į aršias kumštynes ir imtynes, bet Soso vis tiek dalyvaudavo.
Mokytojai bijodavo būti sumauti J. Džiugašvilio
Jis nuolatos tyčia įsiutindavo vyresnius ir stipresnius už save berniukus. Buvo pernelyg nerangus, kad išmoktų gruzinų šokį lekuri, tad kartą skaudžiai įgnybo į koją berniukui, kuris šoko gražiausiai. Visi, kurie valdė kitus, nes buvo vyresni ar stipresni, Soso panėšėjo į tėvą. Jis ėmė justi pagiežą visiems, turintiems aukštesnę padėtį. Terorizuojantis, bet palūžtantis tėvas, karštai garbinanti motina, įgimtas intelektas ir išdidumas išugdė Stalinui stiprų įsitikinimą, kad jis visuomet teisus ir kad jo privalu klausyti. Soso galėjo būti geras ir ištikimas draugas, jei nusilenkdavai diktatoriškai jo valiai.
Soso žavėjosi kalnais ir dangumi, bet retai užjausdavo žmones. Buvo ramus ir atsargus, bet pykčio apimtas sužvėrėdavo ir keikdavosi. Turėdamas mažai ką prarasti, saistomas silpnesnių emocinių ryšių, jis tapo tikru ekstremistu. Pirmais metais mokykloje buvo toks dievobaimingas, kad nepraleido beveik nė vienų pamaldų, tapė (vėliau per ilgus posėdžius nuolat piešdavo vilkus, kurie jam įsirėžė į atmintį per tremtį Šiaurėje) ir vaidino (partijos šulai dažnai jausdavo, kad jis apsimetinėja, o Nikita Chruščiovas net vadino daugiaveidžiu), rašė eiles, turėjo švelnų, aukštą balsą, dažnai buvo kviečiamas dainuoti vestuvėse. Mokėsi penketais, mielai padėdavo kitiems mokiniams, žymėdavosi visus vėluojančius, net buvo pravardžiuojamas Žandaru. Mokyklos inspektorius Butyrskis atsiprašydavo iš vakarėlių – teisindavosi turįs studijuoti, nes „jeigu nebūsiu pasiruošęs, yra toks mokinys Džiugašvilis, kuris būtinai mane sumaus!“
Tačiau klasės numylėtinis nekeliaklupsčiavo prieš kitus. Vienas nekenčiamas mokytojas, draudęs visa gruziniška, paskyrė Staliną savo „padėjėju“. Bet kai pabandė priversti jį skųsti visus, kurie kalbės gruziniškai, šis, padedamas aštuoniolikmečių, įviliojo mokytoją į tuščią klasę ir prigrasino užmušti.
Netrukus po nelaimės su fajetonu Beso parsitempė sūnų pas save ir įtaisė batsiuvio pameistriu batų fabrike Tiflise (taip tuomet vadinosi Tbilisis), kur už menką atlyginimą dirbo pats. Vaikas turėdavo nešioti batus iš fabriko į krautuvę su sandėliu turguje netoli Jerevano aikštės. Tai buvo vienintelis kartas, kai Stalinas ragavo tikro darbininko gyvenimo. Jei Beso būtų lydėjusi sėkmė, Stalino nebūtų buvę, nes jis būtų likęs bemokslis.
Eilėraščiai atsidūrė antologijose
Grįžęs į mokyklą Soso kibo į mokslus su nauju entuziazmu, bet ėmė maištauti, domėtis sunkia neturtėlių dalia. Jo mintys nuolat sukosi apie knygas, jei kokios užsigeisdavo, nesusimąstydamas pavogdavo iš kito mokinio. Kuo daugiau skaitė, tuo labiau blėso tikėjimas. Kartą Soso draugams pareiškė: „Dievas nėra neteisingas – iš tikrųjų jo nėra. Mus apgaudinėjo. Jeigu Dievas būtų, jis būtų sukūręs teisingesnį pasaulį.“
Stalinas išlaikė baigiamuosius egzaminus ir 1894 m. buvo priimtas į geriausią dvasinę mokslo įstaigą Rusijos imperijos pietuose – Tifliso seminariją. Be sunkumų įstoti galėjo tik dvasininkų sūnūs, todėl Keke kreipėsi pagalbos į giminaitę, kuri nuomojosi kambarį pas kunigą. „Būk gera, padėk šiai moteriai, - kunigo žmonos paprašė nuomininkė, - ir šitaip padarysi ne blogesnį darbą negu pastačiusi visą bažnyčią.“ Dabar tai skamba groteskiškai, turint galvoje, kiek bažnyčių vėliau sugriaus Stalinas ir kiek dvasininkų nubaus mirtimi.
Prie laisvės pripratęs 16-metis pamatė esąs beveik ištisą parą užrakintas įstaigoje, panašesnėje į žiauriausią XIX a. Anglijos uždarą privilegijuotą mokyklą, o ne į dvasinę akademiją. Čia laukė griežta dienotvarkė, mažai laisvalaikio, niūrūs vadovai – anot Levo Trockio, „laukiniai papročiai, viduramžių pedagogika ir kumščio teisė“. Vieno seminaristo žodžiais, jokia pasaulietinė mokykla neparengė tiek ateistų, kaip Tifliso seminarija. Nors nuolat rašė Keke, pas ją Soso niekuomet nebegrįžo, o Beso, kuris kartais atslinkdavo paprašyti pinigų, bjaurėjosi.
Stalinas toliau uoliai mokėsi, buvo ramus, dėmesingas, mąslus ir uždaras. Prie kuklių kišenpinigų jaunasis tenoras prisidurdavo dainuodamas chore ir Tifliso operoje – sakoma, kad jis galėjo tapti profesionaliu dainininku. Poetas kunigaikštis Ilja Čavčavadzė rekomendavo laikraščio „Iverija“ redaktoriams išspausdinti keletą seminaristo, kurį pavadino „liepsningų akių jaunuoliu“, eilėraščių. Pasirašyti Soselo slapyvardžiu, jie buvo įtraukti į Gruzijos poezijos antologijas. Bet ilgainiui rašyti eiles tapo neįdomu, nes jos reikalavo viso dėmesio ir velniškos kantrybės.
Tapo ateistu, bet jautėsi Dievo valios vykdytoju
Bendrabutyje Soso apsigyveno su kiek vyresniu Saidu Devdarianiu, kuris priklausė slaptam būreliui. Jo nariai skaitydavo uždraustą socialistinę literatūrą. Paauglys knygas rijo net naktimis. Staliną ypač žavėjo Victoro Hugo romanas „Devyniasdešimt tretieji metai“, kurio pagrindinis veikėjas buvo kunigas revoliucionierius, Emilie'is Zola, Nikolajus Gogolis. Jis skaitydavo Vakarų rašytojų ir poetų vertimus, Platoną (graikiškai). Ilgainiui vis mažiau dėmesio tekdavo mokslams. Po truputį perėjęs prie Karlo Marxo tekstų, Soso tapo ateistu, pradėjo eiti į darbininkų ratelius. Romantikas virto fanatiku. Stalino marksizmas reiškė, kad „revoliucingam proletariatui vienam istorija lėmė išvaduoti žmoniją ir atnešti pasauliui laimę“, bet žmonija patirs daugybę „išbandymų, kančių ir permainų“, kol pasieks „moksliškai pagrįstą socializmą“.
1898-aisiais Soso įstojo į Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (būsimųjų bolševikų) vietos skyrių. Seminarijoje jaunuolis prisivirdavo košės, tapo nemandagus, drąsus ir įžūlus, išeidavo iš pamaldų, plepėdavo per paskaitas, kartą buvo uždarytas į kamerą, užsiaugino ilgus plaukus, nustojo domėtis studijomis. Stalinas ėmė kreivai žiūrėti į seminaristų paprotį susitikus tris kartus broliškai pasibučiuoti: „Toks glėbesčiavimasis tėra kaukė. Aš ne veidmainis.“ Kaukėmis prisidengusių išdavikų manija niekuomet jo nebepaliks.
1899 m. pavasarį Stalinas buvo pašalintas „kaip neatėjęs į egzaminus“, nors pats tikino, kad dėl marksistinės propagandos. Vienuoliams galėjo užkliūti ne vien atžarus jaunuolio elgesys ir atsainus požiūris į mokslą, bet ir vakarėliai su vynu bei merginomis. Esama visokių spėlionių apie Soso santykius su dailiąja lytimi. Viena mergina 1899 m. esą net pagimdė jo dukrą. Knygoje minimos keliolika merginų ir moterų, buvusių Stalino meilužėmis, sužadėtinėmis, žmonomis, vaikų motinomis. Jis nuo jaunumės retai kada neturėjo merginos, o kai reikėdavo palikti moteris ir vaikus, nejausdavo sąžinės graužaties.
S. Sebagas Montefiore spėja, kad Soso buvo išmestas kunigo – kunigaikščio Davido Abašidzės, kuriam Stalinas jautė priešiškumą ir kurį vadino Juoduoju Ženklu, valia. Šis pats to nenorėdamas pavertė jį ateistinių pažiūrų marksistu ir išmokė represijų taktikos – „sekimo, šnipinėjimo, brovimosi į asmeninį gyvenimą, jausmų nepaisymo“. Tiesa, Stalino kadaise pažintas Dievas išliko ateistinėje sąmonėje – diktatorius dažnai minėdavo jo vardą. Bet tuo pačiu negailestingai slopino Bažnyčią, žudė ir deportavo dvasininkus. Kai po Antrojo pasaulinio karo atsiuntė dovanų žuvų savo protežė Aleksejui Kosyginui (būsimajam ministrui pirmininkui), pridėjo ranka rašytą laiškelį: „Drauge Kosyginai, čia jums dovanų nuo Dievo! Aš esu Jo valios vykdytojas. J. Stalinas.“
Viliojo atvira kova, net liejantis kraujui
Pašalintajam reikėjo darbo ir pastogės. Jis tapo stažuotoju meteorologijos stotyje – tai buvo patogi priedanga jaunam revoliucionieriui. 1899 m. pabaigoje Soso prisidėjo prie darbininkų streiko organizavimo. Naujųjų metų dieną, kai darbą nutraukė belgams priklausančių tramvajų vairuotojai, Gorio kunigo sūnui ir Stalino mokytojui Lado Kecchoveliui pavyko paralyžiuoti miestą. Netrukus Soso buvo suimtas, bet tai nenuslopino entuziazmo. Jis toliau visame mieste ragino darbininkus, daugiausia – geležinkeliečius, streikuoti, net vadovavo dviem slaptoms grupėms.
Stalinas gyveno ir rengėsi kaip tikras revoliucionierius: vilkėjo juodo atlaso rusiško stiliaus palaidine, ryšėjo raudoną kaklaraištį, nešiojo barzdą ir ilgus, kone hipiškus plaukus, net mėgavosi savo nevalyvumu. Liesas, randuotu veidu, nerūpestingas vyrukas žygiuodavo Tifliso gatvėmis apsikrovęs knygomis. Darbininkai ir pamaldūs valstiečiai jo pagarbiai klausydavo, net vadino Kunigu, o kai kurie dėl skubrios, nerangios eisenos pravardžiuodavo Kunkula (Svirduliuotoju).
Darbininkai skaitė naują Lenino laikraštį „Iskra“, propaguojantį negausaus karingo elito vadovaujamos partijos viziją. Tai uždegė tokius karštakošius, kaip Stalinas, kuris nebesiekė būti džentelmenu mėgėju, įkvepiančiu didelius būrius – jis pasiryžo tapti brutaliu profesionalu, nuožmios sektos vadovu. Vyrukas tryško energija, jo kalbos būdavo kupinos žiaurių sąmojų, šiurkščios galios ir nukreiptos į vieną tikslą. Slaptoji policija ir darbininkai laikė buvusį seminaristą intelektualu, bet suglumusiems nuosaikiesiems jis atrodė šiek tiek trenktas jaunas bendražygis, varantis griaunamąją agitaciją prieš socialdemokratų organizaciją Tiflise.
Slaptoji policija užsimojo sutriuškinti darbininkų sąjūdį, kol Stalinas nespėjo organizuoti 1901 m. gegužės 1-osios riaušių, bet jau tuomet suprato susidūrusi su konspiracijos meistru – jį buvo sunku sugauti. Balandžio pabaigoje Tiflise susidūrė atvestų kazokų, dragūnų, artileristų bei pėstininkų būrys ir apie 3 tūkst. darbininkų bei revoliucionierių. Keliolika darbininkų buvo sužeisti, pusšimtis suimti, mieste paskelbta karo padėtis. Tai buvo pirmoji Stalino sėkmė. Jis su šalininkais netrukus ims trokšti smarkesnės atviros kovos, net jei tektų pralieti „kraujo klanus“. Naujoje eroje švelnūs jausmai artimiesiems, draugystė, meilė, dėkingumas ir net garbė turėjo būti užgniaužti vardan revoliucinės veiklos.
Staliną nuolatos sekė ochrankos šnipai, bet jis nuolat keitė išvaizdą ir meistriškai išsisukdavo, kartais – vos per plauką. Ėmė naudoti Davido slapyvardį ir gyventi ne mažiau kaip šešiuose butuose, o 1901 m. lapkritį išvažiavo į Batumį, audringą Rusijos imperijos naftos uostą.
Slaptoji policija kalinį pamentė kalėjime
Čia Soso įsidarbino Rothschildų naftos perdirbimo įmonės saugykloje, pas prancūzų ir žydų dinastiją, įkūnijusią tarptautinio kapitalizmo galią, spindesį ir kosmopolitizmą. Iškart saugykloje kilo gaisras. Vadovybė įtarė padegimą, todėl atsisakė mokėti premijas ugnį malšinusiems darbininkams. Stalinui to ir tereikėjo – jis paskelbė streiką, kuris sulig kiekviena diena ėmė plisti. Dalis darbininkų buvo uždaryti į kalėjimą, todėl maištautojas su agresyviais sekėjais pasišovė juos išlaisvinti. Per susirėmimą žuvo 13 žmonių, 54 buvo sužeisti. Vėliau Stalinas palaikė ryšius su Rothschildais, šie net teikė paramą.
Po kelių mėnesių Stalinas buvo įskųstas ir žandarai naktį, vykstant darbininkų susirinkimui, jį suėmė. Soso pateko į Batumio kalėjimą, kur priprato prie vienatvės, nors retai būdavo vienas, o iš kitų išsiskyrė niūrumu, pasipūtimu ir įžūlumu. Kalėjime buvo kaip šaltas sfinksas: „nevalyvas, raupuoto veido, su šiurkščia barzda ir ilgais atgal sušukuotais plaukais“. Kitiems darė įspūdį kalinio ramybė, jis niekada nesijuokdavo pražiota burna, tik šaltai šypsodavosi, ir su niekuo nebendravo. Netrukus Stalinas tapo centrine kalėjimo figūra, įsakinėjo draugams, terorizavo intelektualus, papirkinėjo ir šokdino prižiūrėtojus, draugavo su nusikaltėliais, bet rūpinosi kaliniais. Jis patobulino ryšius su išoriniu pasauliu ir toliau viskam vadovavo, ėmė uoliai mokytis ir mokyti kitus kalinius, daug skaitė ir sportavo.
Slaptoji policija net buvo pametusi Staliną savo pačios kalėjime (tuo metu – Kutaisio): vieni aiškino, kad jis jau paleistas į laisvę, kiti – kad „ypatingai sekamas“ vėl vadovauja Batumio darbininkams. Galiausiai buvo rekomenduota gruziną, pripratusį prie vynu pakvipusios, vešlia žaluma pasipuošusios Gruzijos su monotonišku gyvenimo ritmu, trejiems metams išsiųsti į tremtį ledo sukaustyto Sibiro rytuose.
Keliaujant į tremties vietą „psichiškai nesveikas seifų laužikas, beveik dviejų metrų milžinas“ po apsižodžiavimo su Stalinu sulaužė jam kelis šonkaulius. Atsipeikėjusiam Soso dingtelėjo, kad politikai turi pritraukti šalininkų, - ateityje psichopatai bus jo pusėje. Naujojoje Udoje gruzinas apsistojo „elgetiškame aptriušusiame dviejų aukštų name“. Miestelyje vietiniai ir tremtiniai galėjo tik skaityti, peštis, gerti bei sanguliauti. Revoliucionierių kivirčai tremtyje buvo itin pagiežingi, jie elgdavosi siaubingai, bet Stalinui nebuvo lygių: jis „beatodairiškai suvedžiodavo moteris, leido į pasaulį nesantuokinius vaikus, be perstojo vaidijosi ir tiesiog negalėjo nedrumsti ramybės“.
Vos ištremtas Soso ėmė planuoti pabėgimą – tai jam po kurio laiko pabėgo. Ketvirtajame dešimtmetyje Stalinas teigė buvęs 8 kartus suimtas, 7 kartus ištremtas ir 6 kartus pabėgęs. Knygos autorius nurodo kiek kitokius skaičius: 9 suėmimus, 4 įkalinimus ir 8 pabėgimus. Kai kurie net vadino jį pabėgimo mokslo daktaru.
K. Marxą vadino asilo sūnumi
Jau tuomet Leninas ir Stalinas, proletariato gynėjai, buvo prieš tikrų darbininkų dalyvavimą. Jiems reikėjo oligarchijos, kuri valdytų darbininkų vardu. Soso manymu, išrinkus darbininkus į partijos komitetus tarp jų atsiras per daug revoliucionierių mėgėjų ir padaugės policijos agentų. Leninistai mažiau palaikė valstiečių siekį turėti žemės. Dauguma Gruzijos socialdemokratų manė, kad darbininkams ir valstiečiams turi būti plačiai atstovaujama ir kad šie turi gauti žemės, todėl tapo menševikais ir vis populiarėjo. Bolševikai buvo drausmingesni, bet atlaidžiau žiūrėjo į terorą ir žudymą.
Grįžus nuožmiam Soso, džiaugėsi ne visi bendražygiai, o priešai sugalvojo būdą jo atsikratyti. Stalinas, ištikimas romantiškoms poezijos svajoms, toliau laikėsi tradicinių marksistinių pažiūrų, todėl buvo apkaltintas tendencijomis, neturinčiomis nieko bendra su marksistų internacionalizmu. K. Marxą jis interpretavo savaip, kaip liepė nuojauta, ir net vadino „asilo sūnumi“. Tačiau jaunąjį maištautoją gynė pirmas Gruzijos bolševikas Micha Cchakaja, palaikantis radikalias Lenino pažiūras, todėl jo neišmetė iš partijos, bet privertė „iš naujo susipažinti su marksizmu“ ir raštu atsisakyti eretiškų pažiūrų.
Soso begėdiškai melžė draugus – apsilankęs svečiuose, jei rasdavo patinkančio vyno, vaisių ar saldainių, nesidrovėdamas atsidarydavo spintelę ir vaišindavosi. Mat buvo įsitikinęs, kad kiti privalo jį išlaikyti atsidėkodami už kilnią kovą. 1904 m. Stalinas pasipiršo Ninai Gurgenidzei iš geros gruzinų šeimos. Kai ši vyruką atstūmė ir ištekėjo už nevalyvo advokato, Stalinas įniršo. Konkurentas 1937 metais buvo sušaudytas.
Kai eserai skaldėsi, Stalinas jų vaidus kurstė įžūliai griebdamasis šmeižto, melo ir intrigų. Buvo teigiama, kad jis – visiškas netikša, pasiryžęs imtis bet kokių priemonių, jei tikslas – pasirodyti tautai didžiu žmogumi – jas pateisina. Netrukus laiške bičiuliui Soso išgyrė „kalnų erelį“ Leniną ir užsipuolė menševikus. Taip Vladimiras Uljanovas pirmą kartą išgirdo apie Staliną.
Globojo M. Saakašvilio prosenelis
Skaldymo taktikos Stalinas griebėsi ir Baku, kur 1905 m., kai kažkokie armėnai miesto centre nušovė totorių, o azerų turkai, dažnai vadinami totoriais, atsilygino tuo pačiu, įsiliepsnojo „etninių žudynių, padegimų, žaginimo, šaudymo ir gerklių pjaustymo orgija“. Valdžia nieko nedarė, kazokai leido policijos apginkluotai azerų miniai skersti stačiatikius armėnus. Atsidūręs apokaliptinių įvykių sūkuryje Stalinas suorganizavo daugiausia iš musulmonų sudarytą gaują ir liepė jai skaldyti dvi bendruomenes, vogti spausdinimo įrangą ir reketuojant rinkti pinigus partijai.
Kartą Soso stojo į žodinę dvikovą su savotišku savo priešu tarp menševikų – charizmatišku agitatoriumi Nojumi Ramišviliu. Liudininkams įspūdį padarė pirmojo iškalba – tiksliau, tai, kad Stalinas jos neturėjo. Jis esą veikiau buvo veidmainystės meno meistras. Paprastu, bet šaltakrauju kalbėjimu Soso sugebėjo apžavėti ir kalnakasius iš greta Kutaisio esančio Čiaturos miesto, vienintelės bolševikų tvirtovės Gruzijoje, - įmantriai gražbyliaujantys menševikai jiems nepatiko. Soso apsisupo vyresniais ir labiau apsišvietusiais žmonėmis, bet žavesys ir meilė, kurią jam juto aplinkiniai, leido įvesti geležinę drausmę.
Kai Soso būdavo Čiaturoje, aristokratai mangano kasybos magnatai jį slėpdavo ir saugodovo (tarp jų, sakoma, buvo ir dabartinio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio prosenelis, kunigaikštis Abašidzė). Revoliucionierius rėmė stambūs verslininkai ir vidurinės klasės atstovai, kurių daugelį atstūmė caro režimas ir kurie negalėjo turėti jokios įtakos šalies valdymui. Stalino atveju greičiausiai būta ne vien svetingumo ir filantropijos, bet ir reketo elementų. Mainais už pinigus jis siūlė saugumą. Amžininkų teigimu, Soso gyvenimas tapo neapsakomai audringas, teroras įgavo milžinišką mastą, politinės ir kitokios žmogžudystės tapo kasdienybe.
Su žmona mirė šilti jausmai žmonių giminei
Tuo metu Stalinas atėjo į Svanidzių šeimos gyvenimą. Seminarijos laikų bičiulis Aleksandras Svanidzė parūpino maištininkui gyvenamąją vietą bute Tifliso centre, kur jau gyveno trys jo seserys. Gražuolės merginos dirbo pas vieną prancūzę siuvėjomis. Grakšti „stulbinamo grožio“ tamsiaplaukė Kato (Jekaterina), nuo kurios apsalo Soso širdis ir kuri pati jį dievino, netrukus sutiko tekėti. Mergina norėjo tuoktis bažnyčioje ir Soso sutiko, nors buvo ateistas. Ceremonija buvo surengta vieną liepos naktį, per didelius vargus radus kunigą.
Griežtas darbe ir su draugais, žmonai Soso buvo be galo švelnus, meilus ir dėmesingas, nors kartais pratrūkdavo pykčiu: netrukus po vestuvių įsiutęs nudegino jai ranką cigarete. Praėjus vos kelioms savaitėms Kato pamatė, kaip sunku būti ištekėjusiai už žmogaus, kurio tikroji žmona ir meilužė yra revoliucija. Jauna moteris pastojo. Poros pirmagimis Jakovas gimė 1907 m. pavasarį. Tėvas nepaprastai mylėjo sūnų ir vadino jį Pacana (Berniūkščiu), tačiau irzdavo, kai kūdikio verksmas trukdydavo dirbti.
Nors ši santuoka buvo laiminga, Soso pasirinko beširdžio klajūno gyvenseną, jo galva, atleidžiančią nuo įprastos moralės ar atsakomybės, net nuo pačios meilės. Stalinas rašė apie kitų žmonių didybės maniją, tačiau nenumanė pats jaučiąs nenumaldomą valdžios potraukį.
Vyras atsivežė šeimą į Baku, kur jokių draugų neturinti Kato buvo priversta sėdėti namie su kūdikiu, drebėdama iš baimės, kad Soso suims. Prasta mityba, miego stygius, karštis ir įtampa ją išsekino. Artimiesiems pavyko įtikinti Staliną parvežti žmoną į Tiflisą. Kas iš tiesų kamavo Kato, tiksliai nežinoma. Šaltiniuose minima šiltinė, skrandžio liga, hemoraginis kolitas, žarnyno ar pilvaplėvės tuberkuliozė, džiova, plaučių uždegimas. 1907 m. lapkritį vos 22-ejų sulaukusi Kato mirė ant vyro rankų. Jis buvo taip priblokštas, kad, pastovėjęs prie kūno, nualpo, o per laidotuves puolė į kapo duobę.
Draugai bijojo palikti jauną našlį su mauzeriu. Stovėdamas prie karsto Soso prisipažino, kad Kato suminkštino jo akmeninę širdį: „Su ja mirė mano paskutiniai šilti jausmai žmonių giminei.“ Tvirtino nebeturintis dėl ko gyventi, tik socializmą, todėl nusprendė paskirti jam savo gyvenimą. Aštuonių mėnesių sūnus jo nedomino – buvo paliktas Kato artimiesiems, tėvas juo nesirūpino sūnumi daugiau kaip 10 metų.
Ši liūdna istorija nepamokė Stalino – po antros žmonos Nadios Alilujevos savižudybės 1932-aisiais jis vėl kaltino save už aplaidumą ir grasino nusižudyti.
Leniną įsivaizdavo kaip įspūdingą milžiną
1905-ųjų pabaigoje Stalinas išvažiavo pirmą kartą susitikti su Leninu. „Buvau laimingas, kad susitiksiu su mūsų partijos kalnų ereliu, didžiu žmogumi ne vien politine prasme, bet ir fizine, - svarstė jis, - nes mano vaizduotė piešė Leniną kaip didingą, įspūdingą milžiną.“ O pamatęs Leniną apstulbo: „Įsivaizduokit, kaip nusivyliau, kai pamačiau patį paprasčiausią vyrą, mažesnio negu vidutinio ūgio, visiškai nesiskiriantį nuo eilinių mirtingųjų.“ Soso nepabūgo jau tuomet paprieštarauti Leninui diskusijoje apie rinkimus į Valstybės Dūmą, bet vėliau uoliai ir išradingai ėmė rinkti jam pinigus, nevengdamas griebtis reketo.
Greičiausias būdas gauti pinigų buvo plėšti bankus. Esą būtent Stalinas pradėjo Gruzijoje bankų plėšimo erą. Jo vadovaujamam Daliniui pavyko surengti virtinę drąsių apiplėšimų 1906-aisiais. Gangsteriai plėšė ne sau – Stalinas pinigais nesidomėjo ir viską, ką turėdavo, dalijosi su draugais. Asketiškai gyveno ir jo bendrai. Nutrūktgalviško didvyriškumo ir niekšiškų žmogžudysčių pasaulyje rutuliojosi stojiškas Soso požiūris į žmogaus gyvybės vertę: išgirdęs apie bičiulio žūtį esą sakydavo: „Ką mes galime padaryti? Neįsidūręs į spyglį rožės nenuskinsi.“
Plėšimai buvo priemonė pasiekti tikslui – užgrobti valdžią. Vaikinas, studijuodavęs Napoleoną net triukšmingų vakarėlių įkarštyje, turėjo iliuzijų „galintis paimti Tiflisą į savo rankas ir norėjo tai padaryti per ginkluotą sukilimą“. Jis mėgdavo išskleisti žemėlapį slėptuvėse ant grindų ir dislokuoti ant savo pulkus – alavinius kareivėlius.
1906 m. rugsėjį bolševikų gangsteriai užpuolė garlaivį „Caraitis Georgijus“, kuris plaukė iš Odesos į Batumį su keleiviais ir nemažu pinigų kroviniu. Ar Stalinas buvo susijęs su šiuo incidentu, tvirtų žinių nėra, bet piratų vadeiva, nutaikęs mauzerį į kapitoną Sinkevičių ir ėmęs vadovauti nuo kapitono tiltelio, buvo apibūdintas kaip „žemas rusvaplaukis strazdanotas trisdešimties neturintis gruzinas“. Panašių užpuolimų būta ir daugiau.
Nepatvirtintas ir Stalino vaidmuo didžiuliame banko apiplėšime Tiflise 1907 m. birželio 13 d., bet archyvai įrodo, esą būtent jis, paprastai ginkluotas mauzeriu, organizavo šią operaciją. Nusikaltimas, per kurį žuvo apie 40 žmonių ir apie 50 buvo sužeista, iki galo neišaiškintas. Valstybės bankas gerai nežinojo, kiek pinigų prarado – 250 tūkst. ar 341 tūkst. rublių. Suma buvo įspūdinga, dabar atitinkanti maždaug 1,7 mln. svarų, nors šių pinigų perkamoji galia buvo dar didesnė. Pačiame centre vidury baltos dienos pagrobti banknotai buvo užsiūti čiužinyje, o šis padėtas ant meteorologijos stoties, kur gyveno ir dirbo Stalinas, direktoriaus sofos.
Po apiplėšimo Soso niekada nebegyveno Gruzijoje (po poros dienų jis su Kato ir Jakovu dingo iš Tifliso). Nusikaltimas nuskambėjo pasaulyje ir tapo galingu ginklu prieš Leniną ir ypač Staliną. Leninas ir jo draugai susipešė dėl pinigų (dalis banknotų buvo žymėti, todėl policija nesunkiai galėjo sekti grobikų pėdsakais). Partijoje buvo pradėti trys vidiniai tyrimai. Stalino pastangos tapti Lenino įpėdiniu galėjo nueiti perniek. Kita vertus, Tifliso spektaklis sukūrė Staliną: vieninteliam globėjui jis įrodė esąs ne tik gabus politikas, bet ir negailestingas veiklos žmogus. Leninas nusprendė, kad Stalinas yra „kaip tik toks žmogus, kokio man reikia“.
Moterys buvo žemiau už revoliuciją ir meilę sau
Gyvendamas Baku Stalinas toliau ieškojo lėšų partijai, neretai griebdamasis ginklo ar reketo. Čia jis ieškojo nusikaltėlių, karštakošių, kaip jis juos vadino, galvažudžių. Amerikoje tokie žmonės vadinami gangsteriais, bet Soso apgaubė juos revoliucijos kovotojų aura. Vienas turtingiausių naftos verslininkų Murtuza Muchtarovas įsakė nužudyti jaunąjį maištininką. Čečėnai jį smarkiai sumušė – galbūt dėl šio pažeminimo Stalinas per Antrąjį pasaulinį karą brutaliai iškeldino iš tėvynės visą čečėnų tautą.
Netrukus Soso vėl buvo ištremtas – nebe taip toli, bet gerokai šiauriau nei pirmąkart. Per trumpą laiką Solvyčegodske jis įsitaisė dvi meilužes (viena paskui net atsekė į Baku ir tapo neoficialia žmona). Stalinas niekada nebuvo mergišius, bet visuomet turėdavo mažiausiai vieną merginą, o tremtyje tapo kone paleistuviu. Jis moterims atrodė gražus ir patraukdavo liepsningomis akimis. Moterys esą jausdavo norą rūpintis vienišu, liesu, nevalyvu, nesugebančiu savęs prižiūrėti gruzinu. Tačiau Stalino prioritetų sąraše moterys buvo žemai, kur kas žemiau už revoliuciją, meilę sau, intelektualinius poreikius ir girtavimą su draugužiais.
Priešingai nei dauguma kaukaziečių, Soso buvo bejausmis: kad ir kaip mylėjo žmogų, niekada neatleisdavo net menkiausios žalos partijai – nudirdavo odą gyvam. Diktatorius turėjo daugybę kompleksų, daugiausia dėl išvaizdos trūkumų, gėdijosi nuogo savo kūno.
Staliną traukė stiprios moterys, bet pirmenybę teikė nuolaidžioms namų šeimininkėms ir paauglėms. Todėl nekeista, kad dar kartą ištremtas, šiuokart – prie Jenisejaus netoli speigračio, kur žiemomis spausdavo 40-60 laipsnių šaltis ir iš kur buvo sunku pabėgti, jis meiluže įsitaisė trylikametę Lidiją Perepryginą. Ši net dukart pastojo (pirmasis kūdikis mirė). Vėliau, grįžęs į Sankt Peterburgą ir apsistojęs pas Alilujevus, užmezgė romaną su jauniausia dukra Nadia, kurią vėliau vedė. Atšiauri tremtis Stalinui patiko: ji tapo vienu iš laimingiausių niūraus gyvenimo tarpsnių.
Dar 1912 m. Stalinas buvo išrinktas partijos Centro komiteto nariu – iki gyvenimo galo. Beje, menševikai galėjo išgelbėti SSRS nuo stalinizmo – jie buvo pašalinę Soso iš partijos, bet vėliau nesubegėjo to įrodyti. O artėjant revoliucijai Leninas ėmė stumti Staliną, nes vertino jo tvirtumą, ištvermę, užsispyrimą ir klastą kaip savybes, reikalingas kovoje. Gruzinas buvo protingas, pasitikėjo savimi, pasižymėjo dideliu intelektu ir politiniais gabumais, tikėjo smurto galia ir turėjo smurtautojo patirtį, buvo įžeidus, kerštingas, charizmatiškas, jautrus, negailestingas, be galo keistas ir nežinojo, kas yra atjauta. Tačiau Stalinui reikėjo veiksmų arenos, o 1917-aisiais ją rado.
Tuomet jis oficialiai tapo Stalinu, nors taip retkarčiais vadinosi nuo 1912 m. Vardas buvo rusiškas, bet Stalinas visą gyvenimą liko kaukazietis, o tuomet tapo keturtautis: gruzinas pagal tautybę, rusas pagal lojalumą, internacionalistas savo ideologija ir sovietų žmogus pagal pilietybę.