O buvo taip. Jaunieji „Naujosios Romuvos“ bičiuliai, kultūros gyvenimo žurnalo jaunimui „Pašvaistė“ kūrėjai jau kurį laiką buvo susidomėję Arvydo Šliogerio mintimis, daugiausia, matyt, išsakytomis „populiarioje“ erdvėje – „Naujosios Romuvos“ bičiulių renginiuose bei rugsėjo pradžioje DELFI paskelbtuose pokalbiuose.
Jaunimas tiesiog troško pabendrauti su filosofu iš arčiau, tad buvau paprašytas organizuoti susitikimą. Arvydas Šliogeris mielai sutiko, apsilankė mūsų redakcijoje ir gerą valandą kalbėjomės apie vadinamąsias jaunimo problemas.
Gražiausių ketinimų vedami – norėdami pasidalinti mūsų patirtu bendravimo su filosofu malonumu su kitais bičiuliais – parengėme kiek sutrumpintą pokalbio variantą „Pašvaistės“ skaitytojams.
Pasirodžius naujam žurnalo numeriui jaunimui kilo dar viena graži idėja: supažindinti su pokalbyje išsakytomis mintimis dar didesnę skaitytojų auditoriją – pavyzdžiui, internete. Vos man telefonu pritarus šiai idėjai iš esmės, ji kaipmat buvo realizuota: DELFI ekrane pasirodė dar trumpesnis pokalbio variantas su itin patraukliu pavadinimu „A. Šliogeris: mergaitėms mezgimo vadovėlis, vaikinams - Plutarchas". Ir čia prasidėjo velniava...
Tikrai nesitikėjome tokios, kaip dabar madinga sakyti, „neadekvačios“ reakcijos, o jai iškilus – ryškiausiai pamatėme savo klaidas. Juk pirmiausia derėjo su Arvydu Šliogeriu suderinti pokalbio publikaciją „Pašvaistėje“, o paskui – ir juo labiau – internetinėje erdvėje. Šie dalykai žinomi kiekvienam leidėjui, bet... gerų ketinimų apimti, juos pamiršome. Tad privalome dabar prisipažinti suklydę ir atsiprašyti.
Nuoširdžiausiai prašome Arvydo Šliogerio atleisti mums šį kvailą apsižioplinimą, kilusį, kad ir kaip keistai tai atrodytų, vien iš gerų ketinimų.
Atsiprašome DELFI skaitytojų ir ypač jautriai sureagavusios Nidos Vasiliauskaitės – tikrai neketinome įžeisti kitaip manančių ir besilaikančių kitokių požiūrių į jaunimo ar kitas aktualias problemas.
Kolegiškai atsiprašome DELFI redakcijos, kuriai per savo aplaidumą prikūrėme nemalonių ir nereikalingų rūpesčių.
Gal kiek dažniau nei tą „gerais ketinimais grįstą kelią į pragarą“ prisimenu panašią Immanuelio Kanto idėją: „Niekur pasaulyje, bet ir niekur už jo ribų nėra tokio dalyko, kurį be apribojimų būtų galima laikyti geru, išskyrus tik gerą valią“. Iš tikrųjų; bet juk šio vienintelio savaime gero dalyko dažniausiai nepakanka: gerą valią (arba gerus ketinimus) reikia gerai įgyvendinti...
Stengsimės. Tad dar sykį: atleiskite, mielieji, kuriuos, visiškai to nenorėdami, įskaudinome.