– Nacionalinio susitarimo projekte siūloma mažinti pensijas, valdininkų skaičių ir jų atlyginimus, mažinti motinystės išmokas. Kaip manote, ar įgyvendinus šiuos siūlymus papildomų priemonių kitąmet nebereikės?

– Vienas iš mano siekių yra per rugsėjį pasiekti bendrų susitarimų, kurie būtų numatyti bent jau metams į priekį ir suteikti žmonėms maksimalų aiškumą, kas bus rudenį, šią sunkiausią žiemą ir pavasarį. Sugebėdamas suteikti šį aiškumą būčiau vienas iš laimingiausių žmonių Lietuvoje. Šiandien aš jaučiuosi kaip žmogus, darantis namų darbus, kuris spręsdamas uždavinį turi gauti atsakymą. Tikiu, kad rugsėjo mėnuo bus tų atsakymų laikas.

– Kur įžvelgiate mažiau būtinas „Sodros“ išmokas, kurias galima būtų paliesti pirmiausiai?

– Šiandien būtų pernelyg drąsu pasakyti, kurias išmokas pirmiausiai reikėtų kirpti, deja, šiandien atsakymų yra kur kas mažiau nei klausimų. Tačiau šeimoje, kurioje auga keli vaikai, turbūt sunkiai įsivaizduojama situacija, kai visiems vaikams yra leidžiami pinigai tik kasdieninei duonai, o vienam vaikui perkami gražūs žaislai ir rūbeliai vien dėl to, kad jis labiau įnoringas ar labiau mylimas, ar tiesiog garsiau triukšmauja. Dabar yra tas laikas, kai reikia labai aiškiai subalansuoti mokamas išmokas ir tai, kiek jos atitinka bendrą lygį. Principinė pozicija yra išnagrinėti ir peržiūrėti visas „Sodros“ mokamas išmokas. Dabar yra taip, kad vienos socialinės grupės gauna kelių rūšių išmokas, o kitos gauna vieną išmoką arba apskritai eina į savivaldybę prašyti piniginės socialinės paramos.

– Praėjusią savaitę Jūs užsiminėte apie mažiausios galimos socialinės išmokos – „Sodros“ „grindų“ – numatymą, galbūt jau paskaičiavote, kokio dydžio jos galėtų būti?

– Man atrodo, kad būtų logiška šį dydį susieti su kuriuo nors jau egzistuojančiu dydžiu. Aš vis tik esu šalininkas lyginti dirbantį ir nedirbantį žmogų. Mano požiūris šiandien yra, nors nuomonė gali keistis įvertinus visus argumentus, kad minimalus atlyginimas galėtų tapti „grindimis“. Vidinis įsitikinimas yra, kad kažkas ne visai teisinga yra mūsų socialinio draudimo sistemoje, kai tam tikrą visuomenės dalį jau esame paskatinę gyventi iš socialinių išmokų nesiieškant darbo, nes tai leidžia kartais ne ką blogiau gyventi nei dirbant visą dieną už minimalų atlyginimą. Išlaikytinių filosofija, mano supratimu, Lietuvoje yra.

Aš turiu omenyje gudresnius žmones, kurie, pavyzdžiui, nebūtinai skaidriais metodais, gavo dalinį nedarbingumą.

Žmones labiausiai skaudina ne tai, kad reikės atsisakyti vieno kito lito, bet matymas, kad kažkas gudresnis su mažesne sąžine pakankamai ima iš valstybės ir tai daro ne visai skaidriais keliais. Reikia tiesiog keisti pačią sistemą, kad būtų sumažintos galimybės gauti vienokias ar kitokias išmokas. Galbūt iš šios krizės išeisime pilietiškesni ir labiau sustiprėję šia prasme. Pavyzdžiui, senos demokratijos šalyse yra normalu, kad žmogus ateina ir savo parašu patvirtina, jog jam reikalinga socialinė parama, o ne neša daugybę įvairiausių pažymų. Žinoma, ten duomenų bazė ir registrai yra kitaip sutvarkyti, bet kartu ten nėra tokio totalaus valstybės nepasitikėjimo piliečiu. Kita vertus, pilietis taip pat turi būti sąžiningas.

– Kokio dydžio „Sodros“ deficito siekiate planuodami išlaidų mažinimą?

– Skaičiuojama be galo daug, gal vis dėlto planuojamo sumažinti deficito skaičiaus neįvardinsiu. (Šiuo metus jis siekia apie 1 mlrd. Lt – DELFI ).

– Po susitikimo su prezidente D. Grybauskaite Jūs užsiminėte apie būtinybę skatinti žmones dirbti ir užsidirbti. Kaip ketinate tai padaryti?

– Viena iš svarstomų idėjų yra mokėti vienkartinę paskatinamąją išmoką. Galbūt iš tiesų, jeigu žmogus per mėnesį pats susiranda darbo vietą su neterminuota darbo sutartimi, jam galėtų būti išmokama tam tikra suma, pavyzdžiui, vieno ar dviejų mėnesių jo bedarbio išmokos dydžio paskatinamoji premija. Toks principas yra rimtai svarstomas, mes ruošiame tokius projektus.

Aš manau, kad skatinantys dalykai yra patrauklesni žmogui ieškotis darbo vietos nei, tarkime, vėzdo principas, kai einama tik mažinimo keliu.

– Niūriausiose analitikų prognozėse kitąmet laukiama didesnio nei 19 proc. nedarbo. Dėl to valdžia perspėjama apie galimus neramumus visuomenėje. Kaip planuojate jiems užkirsti kelią?

– Mano supratimu, bendras susitarimas, tolygus naštos pasiskirstymas ir socialinis teisingumas bus kertiniai akmenys, kuriais sieksime išvengti neramumų.

– Pastaruoju metu kalbama apie visos „Sodros“ reformą, galbūt jau turite viziją, kaip ateityje turėtų atrodyti mūsų socialinis draudimas?

– Manau, kad reikėtų kiek galima labiau išgryninti tai, kas yra socialinis draudimas, už ką yra mokama socialinio draudimo įmoka ir kas vėliau grįžta, kaip išmoka. Taip pat svarbu apsibrėžti, kas yra valstybės pagalba tiems piliečiams, kurie neturi galimybės dirbti ir užsidirbti.

Socialinis draudimas per įmokas turėtų skatinti žmogų kaupti savo ateičiai, nes šiandieninė socialinio draudimo sistema nesukuria didelių skirtumų tarp žmogaus, kuris 15-20 metų dirbo ir mokėjo įmokas „Sodrai“ ir to, kuris kažkaip nelegaliai visą laiką vertėsi ir „Sodrai“ nieko nemokėjo. Dabar šie du žmonės atsiduria labai panašioje situacijoje. Mano įsitikinimu, visa sistemos reforma turėtų suteikti žmogui galimybę būti užtikrintam, kad jeigu aš daugiau kaupiu, tai daugiau ir gaunu.

Reforma taip pat reikalinga tam, kad apsaugotų mūsų socialinį draudimą nuo tokių sukrėtimų, kuriuose esame dabar, kad gerais laikais būtų kaupiamas rezervas, o blogais laikais jis būtų panaudojamas.

– Ministras R.J.Dagys buvo vienas didžiausių šeimos politikos skatintojų, kokia būtų Jūsų principinė pozicija šiuo klausimu?

– Šeimos skatinimas kaip siekis ir vertybė, aš manau, yra nekvestionuojamas dalykas. Aš esu tvirtai pasiryžęs ir pasiruošęs tą įdirbį, kuris yra padarytas, tikrai tęsti, galbūt ieškosiu kūrybiškesnių kelių. Aš pats esu trijų vaikų tėvas ir matau, kiek mūsų kasdienybėje ir aplinkoje yra problemų. Žvelgdamas į jas supranti, kad šeima ir mokykla yra tos vietos, kuriose vaikas formuojasi kaip asmenybė.