Trijų teisėjų kolegijai pirmininkavusi teisėja Teresėlė Kazlauskienė paskelbė, kad „Lietuvos Respublikos vardu“ panaikina Visagino miesto apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo valdininkai ir jiems prilyginami asmenys buvo išteisinti. Prokuratūros apeliacinį skundą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad švenčioniškiai suklastojo dokumentą, todėl už tai ir privalo atsakyti pagal įstatymą.
Švenčionių rajono vyriausiajam architektui Petrui Savukynui, Labanoro seniūno pavaduotojai Birutei Grigeliavičienei, Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių rajono agentūros vedėjui Žilvinui Lefikui, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Švenčionių rajono Žemėtvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojui Romualdui Zenkevičiui ir buvusiam Labanoro regioninio parko direkcijos direktoriui Vaidotui Laurinavičiui teismas skyrė vienodas bausmes – draudimą dvejus metus dirbti valstybės tarnyboje ir 30 MGL (3 900 litų) baudas.
Pagal įstatymą subendrinęs jiems paskirtas bausmes, teismas švenčioniškiams skyrė 3 900 Lt baudas. Be to, teismas nusprendė, kad nuteistieji solidariai privalės sumokėti 14,5 tūkst. Lt – tiek kainavo archeologų, nustačiusių, jog sklype niekada nebuvo pamatų, paslaugos.
Vilniaus apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo nuo jo paskelbimo. Tiesa, nuteistieji jį dar galės apskųsti kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (LAT). Jis jau kartą buvo nagrinėjęs švenčioniškių bylą, tačiau panaikino žemesnių instancijų išteisinamuosius nuosprendžius.
Sklypą ant ežero kranto pirko iš seniūno
Bylą išnagrinėjęs teismas pabrėžė, kad valstybės tarnautojai, konstatavę, jog klaipėdiečiui Aurelijui Gelgutui ir jo žmonai Editai priklausančiame sklype Labanoro parke rasti pastatų pamatai, suklastojo oficialų dokumentą ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl to buvo padaryta žalos valstybei.
A. Gelgutas yra garsus Klaipėdos verslininkas, bendrovės „Interalit“ direktorius ir kartu su buvusiu Seimo nariu Antanu Bosu įmonės bendrasavininkis. Labanoro regioniniame parke, Juodapurvio kaime sodybą turi ir A. Bosas, ji yra prie pat A. Gelgutui ir jo sutuoktinei priklausančio sklypo.
Šią žemę vaizdingoje vietovėje, prie Peršokšnų ežero uostamiesčio verslininkai įsigijo iš Labanoro seniūno Vinco Jusio. Jis pareiškė, kad iš senelių girdėjęs, kad jiems priklausančiame sklype anksčiau, maždaug prieš 250-300 metų statytas namelis.
Švenčionių rajono savivaldybėje buvo sudaryta komisija, kuri nustato išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose. Į šią komisiją įeina ir Labanoro seniūnas, tačiau tądien, kai komisijos nariai suplanavo važiuoti į Juodapurvio kaimą, V. Jusys buvo išvykęs, todėl į jo seneliams priklausiusią sodybą turėjo nuvykti pavaduotoja B. Grigeliavičienė.
Moteris teisinosi, kad tądien seniūnijoje buvo viena, todėl kartu su komisijos nariais negalėjo kartu važiuoti, tačiau po darbo su sklypo savininkų advokatu nuvažiavo į Juodapurvio kaimą ir įsitikino, kad jame yra akmenų, kurie esą yra išlikę kaip pastato pamatai.
Be to, moteris teigė girdėjusi iš „Labanoro bobučių“, jog čia būta sodybų, apie tai jai ne kartą buvo pasakojęs ir seniūnas.
Parko direkcijos darbuotojas: ten buvo tik atliekų duobė
Tuo tarpu į komisijos sudėtį įeinantis Labanoro regioninio parko direkcijos darbuotojas Žydrius Mukulys nuo pat tyrimo pradžios aiškino, kad vaizdingoje vietovėje esančiame sklype matęs tik duobę, kurioje buvo deginamos atliekos.
„Ten radome šešis švariai nuplautus akmenis, kurie tikrai nebuvo panašūs į pamatus, - duodamas parodymus kalbėjo Ž. Mukulys. – Natūraliai retai būna, kad akmenys susideda stačiakampio forma, šešių akmenų pamatams neužtenka, turi būti ir kitos sutvirtinančios medžiagos. Manau, kad tie akmenys buvo pamatams imituoti“.
Labanoro regioninio parko direkcijos darbuotojas prisiminė, kad apžiūrėjus sklypą ir įsėdus į automobilį, Švenčionių vyriausiasis architektas, komisijos pirmininkas P. Savukynas pirmasis atvirai pareiškė, jog sklype niekada nebuvo sodybos (tiesa, P. Savukynais tai kategoriškai neigia – jis tvirtina buvęs įsitikinęs, jog rasti akmenys buvo pamatai).
Be to, tokius duomenis Ž. Mukulys galėjo pagrįsti dar 1952-aisiais darytu kariniu žemėlapiu – jame taip pat nėra nurodyta, kad Juodapurvio kaime būtų buvusi sodyba.
Pamatus pamatė net tie, kurie sodyboje nebuvo
Pasak Ž. Mukulio, nors sodybos požymių kaime komisija nerado, tačiau netrukus buvo surašytas aktas, kuriame nurodyti visiškai priešingi duomenys.
Ž. Mukulys teigia po šiuo dokumentu nepasirašęs, nes jam nepritaręs, tačiau parašus buvo padėję visi komisijos nariai, net ir tie, kurie komisijos išvažiuojamajame posėdyje nedalyvavo. Tarp jų – ir Labanoro regioninio parko direkcijos vadovas V. Laurinavičius.
Netrukus į parko direkciją atkeliavo prašymas dėl projektavimo sąlygų išdavimo – jį turint galima pradėti statybas.
„Klausiau direktoriaus, kaip čia taip galėjo atsitikti, tačiau buvo tik tyla“, - teisme atvirai dėstė Ž. Mukulys.
Vis dėlto, pasak liudytojo, V. Laurinavičius atsisakė išduoti leidimą dėl projektavimo sąlygų - rašte teigiama, kad A. Gelgotas „nepateikė jokių duomenų apie jo sklype buvusią sodybą“. Tai, pasak kaltinimą palaikiusio prokuroro Mindaugo Barkausko, dar kartą patvirtina faktą, kad komisijos pasirašytas aktas neatitinka tikrovės.
Pareigūnai į pagalbą pasitelkė archeologus
Ši istorija būtų pasibaigusi, jeigu ja nebūtų susidomėjusi Specialiųjų tyrimų tarnyba ir Vilniaus apygardos prokuratūra. Pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės tarnautojų ir jiems prilyginamų asmenų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, pareigūnai į pagalbą buvo pasitelkė archeologus.
Viešą konkursą kasinėjimo darbams Juodapurvio kaime laimėjęs viešosios įstaigos „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ archeologas Olegas Fediajevas konstatavo, kad A. Gelguto sklype nerasta archeologiškai vertingų radinių, be to, nebuvo užfiksuotas archeologiškai vertingas kultūrinis sluoksnis.
„Jokių pastatų tirtuose plotuose neužfiksuota, ten žmogaus pėdsakų neužfiksuota nuo pat jo atsiradimo Lietuvoje, - tvirtai Vilniaus apygardos teisme yra aiškinęs O. Fediajevas. – Tai buvo mišku apaugęs sklypas, niekuo neišsiskiriantis iš kitų. Vieninteliai gyvenimo pėdsakai rasti duobėje, kurioje buvo deginamos šiukšlės“.
Abejonių sukėlė Visagino teisėjo nuosprendis
Švenčioniškių baudžiamoji byla pirmą kartą buvo nagrinėjama Visagino miesto apylinkės teisme. Teisėjas Giedrius Avinas kaltinamuosius buvo išteisinęs, tačiau Vilniaus apygardos prokuratūra nenuleido rankų ir aukštesnės instancijos teismuose atkakliai įrodinėjo, kad valdininkai ir jiems prilyginami asmenys suklastodami dokumentą piktnaudžiavo tarnybine padėtimi.
Visagino teisėjas nuosprendyje buvo pabrėžęs, kad komisijos išvados „iš esmės nesukuria teisinių padarinių ir negali būti ką nors, tuo labiau valstybines institucijas įpareigojančios, kadangi juridinę reikšmę turinčius faktus nustatinėja tik teismas“.
„Dėl to darytina išvada, kad bet kokios komisijos aktas yra tik rekomendacinis, išreiškiantis subjektyvią komisijos narių nuomonę, už kurią teisinė atsakomybė negalima“, - aiškinama teisėjo G. Avino išteisinamajame nuosprendyje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesutiko su tokiais Visagino teisėjo teiginiais ir konstatavo, kad jis neteisingai atskleidė dokumento sampratą ir jo sąvoką.
Teismas išaiškino, kad komisijos aktas – dokumentas
„Teismų praktikoje dokumentu laikytinas bet koks rašytinis aktas, kuriuo asmuo liudija faktą, turintį teisinę reikšmę, - rašoma LAT nutartyje. - Rašytinio akto teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad jis suteikia tam tikras teises ir pareigas. Dokumento turinys ir forma turi didelę reikšmę, nes suteikia informaciją, koks asmuo jį sukūrė, kam sukurto ir pasirašyto dokumento pagrindu atsiranda atitinkamos teisės ir pareigos“.
Pasak LAT, komisijos akto surašymas yra savarankiška procedūra, turinti teisinę reikšmę, be to, atsižvelgiant į tai, jog komisijos veiklos pagrindas yra Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų įgyvendinimas, o komisijos akto išvada yra pagrindas pradėti naujas procedūras, susijusias su leidimų statybai ir projektavimo sąlygų gavimu, todėl komisijos aktas atitinka dokumento požymius“.
Pirmadienį Vilniaus apygardos teismas patvirtino, kad komisijos aktas buvo dokumentas, kuris davė pagrindą gauti leidimą statybai Labanoro regioniniame parke.