Kalbininko siūlymas moterims: imti pavardę su priesaga arba netekėti

Neutralios moterų pavardžių formos yra toks pats lietuvių kalbos taisyklių pažeidimas, kaip ėjimas per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui. Taip trečiadienį surengtoje diskusijoje pareiškė kalbininkas Kazimieras Garšva, ginantis lietuviškas moterų pavardes su priesagomis.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė Irena Smetonienė savo ruožtu priminė, kad diskusija dėl neutralių moterų pavardžių kilo dar 1918 m., o ją pradėjo pats bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis.

Pavardės su priesagomis – naujas reiškinys

„Kam moterims vyriškos pavardės?“ – taip organizatoriai pavadino diskusiją. Ji buvo surengta, kai po DELFI rašinio apie keliolikos mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjų kreipimąsi į Seimą įsiplieskė diskusija apie moterų pavardes tik su galūnėmis -ė.

Šiame kreipimesi pareikalauta atšaukti VLKK nutarimą, 2003 m. leidusį moterims pasirinkti, kokią pavardę rašyti dokumentuose. Anot jo autorių, moterys, „maloniai skambančią“ mergautinę ar „šventą priklausymą“ šeimai ir „ištikimybę rodančią“ santuokinę pavardės priesagą iškeitusios į neutralią galūnę -ė, gyvena amoraliai ir negarbingai.

I. Smetonienė priminė, kad viduramžiais moterys apskritai neturėjo pavardžių. Diskusija dėl neutralių formų prasidėjo 1918 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Kalbininkas J. Jablonskis esą buvo už tai, moterys kad vadintųsi ne priesaginėmis pavardėmis. „Jis net savo bendradarbei sakė – kokia tu Vosyliūtė, tu – Vosylė, nes nebesi mergaitė, - pasakojo VLKK vadovė. – Labai stebiuosi, kad kalbininkai vadina tokias moteris atmatomis.“

Anot I. Smetonienės, dar sovietmečiu autoritetingi kalbininkai pripažino, jog moterys gali vadintis pavardėmis su galūne -ė. „Tai nė kiek nenusižengtų lietuviškumui. Gal ir atrodytų keistai, bet nieko nelietuviško čia nėra. Pavardės su -aitė, -ytė, -ūtė, yra labai naujas dalykas“, - aiškino ji.

Nutarimą, leidžiantį moterims pasirinkti neutralią pavardės formą, kuri nerodo šeiminės padėties, VLKK priėmė 2003 m. sulaukusi lygių galimybių kontrolierės Aušrinės Burneikienės prašymo. Lietuvių kalbos gramatikai neprieštaraujanti pavardžių forma buvo leista atsižvelgus į dalies visuomenės nuomonę, kad dėl šeiminę padėtį atskleidžiančių pavardžių priesagų moterys gali patirti diskriminaciją. „Kalbinių argumentų „prieš“ nebuvo“, - tvirtino kalbininkė.

Pasak jos, tokią pavardės formą yra pasirinkusios apie 3 tūkst. moterų. DELFI skaitytojų apklausa parodė, kad daugiau nei du trečdaliai žmonių nesutinka, kad būtų uždraustos neutralios pavardės.

D. Zvonkus siūlė taupyti rašalą

Į diskusiją pakviesta dainininkė Natalija Zvonkė priminė, kad pavardės yra palyginti naujas dalykas – karalius Mindaugas ar didysis kunigaikštis Gediminas vadinosi tik vardais. „Įsiklausykite – „pavardė“. Tai yra kažkas prie vardo. Reiškia, vardas svarbesnis. Nemanau, kad reikia didžiulę reikšmę skirti pavardžių galūnėms. Be to, gramatika nuolat kinta. Mano tėveliai dabar turbūt neišlaikytų lietuvių kalbos egzamino“, - pasakojo atlikėja.

Netoliese sėdėjęs dainininkas Deivydas Zvonkus patikino, kad jam gražesnė tokia pavardė, kokią pasirinko žmona, o ne Zvonkuvienė. „Priesaga -ienė kaip pailgina pavardes. Geriau rašalą pataupykime“, - pusiau juokais siūlė jis.

N. Zvonkės pusėn stojo aktorius Kostas Smoriginas: „Juk dažnai sakome: einame pas Juozus, Petrus. Palaikau Nataliją, kad vardas ne mažiau svarbus nei pavardė. Ypač menininkams tai aktualu. (…) Man asmeniškai pavardė su galūnė -ė labai graži. Pasaulyje daugybė žmonių yra pasivadinę velnias žino kuo. Jei padarytume vertimus, už galvos susiimtume.“

Arba pavardė su galūne, arba jokių vestuvių?

Tačiau Lietuvių kalbos instituto vardyno skyriaus kalbininkas K. Garšva aiškino, kad moterų pavardės be priesagų griauna mūsų kalbos sistemą ir kartais dubliuojasi ne tik su pravardėmis, bet ir vardais: „Pavyzdžiui, Miliūtė ar Milienė gali būti Milė. O vardas Emilija trumpinamas taip pat. Atsiranda dubletai, jie pradeda pjautis, konkuruoti, užgauna daugumos gyventojų tautinius jausmus. Aš tai priimu kaip gamtos klaidą.“

I. Smetonienė kolegą patikino, kad tokios moteriškos pavardės kalbai nekenkia ir pateikė analogiškos darybos žodžių pavyzdžių: vilkas – vilkė, darbininkas – darbininkė.

Įsikarščiavęs K. Garšva kelis kartus priminė turįs teisę siūlyti, kaip moterims vadintis: „Aš – gramatikos autorius!“ „Neaiškinkite, kaip man vadintis“, - atšovė N. Zvonkė. „Ar gražu eiti per raudoną šviesą?“ – klausimu jai atkirto kalbininkas.

Išgirdęs K. Smoriginą stebintis, kad Bitės žmona tampa Bitiene, K. Garšva pasiūlė moteriai, jei netinka tokia pavardė, pasilikti mergautinę arba visai netekėti.

Atremdama aiškinimus, esą neutralios pavardės neatitinka lietuvių kalbos taisyklių ir tradicijų, I. Smetonienė teigė, kad beveik visas pasaulis neskiria pavardžių į vyriškas ir moteriškas (pavyzdžiui, Bill Clinton ir Hillary Clinton), o pas mus tai daroma. Kalbai esą būtų kenkiama, jei moterys gautų teisę vadintis vyriškomis pavardėmis, taip pat – nelinksniuojant užsienietiškų pavadinimų, vartojant žodžius be galūnių ar rašant be lietuviškų raidžių.

K. Garšva apkaltino kolegę klaidinant žurnalistus ir pasiūlė jai rytoj atsistatydinti iš VLKK vadovų, „nes nenusimanote“. Kiek vėliau kalbininkas įgėlė: „Tamstos pavardė yra Smetonienė, bet nesirašote Grietinėlė.“ Diskusijoje dalyvavęs leidėjas Vitas Tomkus taip pat nesusilaikė nuo kritikos: „Gal jums reikėtų vadovauti kokiam feminisčių klubui? Juk jūs turite ginti mūsų kalbą.“

Pati VLKK vadovė prisipažino, jog vyras – kalbininkas Antanas Smetona – priėmus minėtą nutarimą sakė, kad jos vietoje pavardę pasikeistų. Iš pagarbos tėvui I. Smetonienė kurį laiką vadinosi mergautine pavarde, bet vėliau nusprendė pasikeisti, o pavardė su priesaga jai esanti gražesnė.