Jis sako, kad jūros gėrybės restoraną pasiekdavo du tris kartus per savaitę, tačiau šio kiekio nepavykdavo parduoti, o vežtis mažiau būdavo pernelyg brangu.
„Žiūrėsime, kas čia bus. Atsiveši jūros gėrybes, jas reikės šaldyti, tada jos pasidarys neskanios ir mes prarasime savo restorano gerą vardą. Geriau jau mes pristabdysime savo veiklą. Nesinori nuvilti pastovių lankytojų ir suteršti vardo", - sakė jis.
Verslininko teigimu, restoranas pajuto ir privačių bendrovių karpomas išlaidas reprezentacijai.
„Lankytojų sumažėjo – gal laiko neturi, gal finansinės problemos užklupo, neaišku. Gal žmonės neturi laiko eiti į restoraną, mėgautis maistu, valgyti austres ir gerti šampaną. Ne tas galvoje dabar žmonėms", - priežasčių ieškojo R. Laurinaitis.
„Marino" patalpas restoranui nuomojasi iš „Vilniaus vartų" savininkės statybų bendrovės „Ranga IV".
Maždaug trijų šimtų kvadratinių metrų plote per du aukštus išsidėsčiusiame restorane vienu metu buvo galima priimti apie šimtą svečių.
Kelių patiekalų vakarienė „Marino" kainuodavo apie 150 Lt.
