Filmas apie pilotą Rolandą: kaip „klanas“ prezidentą vertė

Pirmiausia filmas bus parodytas Vilniuje, vėliau filmą galės pamatyti ir Klaipėdos, Šiaulių, Marijampolės, Panevėžio, Kauno ir galbūt Alytaus gyventojai.

Daugiau nei 80 puslapių scenarijų juostai „Pilotas“ parašė žurnalistas Vytautas Matulevičius. Režisieriaus Sauliaus Vosyliaus statomame filme pagrindinį vaidmenį atlieka Panevėžio J. Miltinio teatro aktorius Darius Petkevičius, taip pat vaidina Antanas Šurna, Arvydas Dapšys, Vytautas Tomkus, Lina Budzeikaitė, Albinas Keleris, Arvydas Dapšys. Jie ir kiti aktoriai įkūnija įvairius Lietuvos politikus bei pareigūnus, iš Prezidentūros skandalo pažįstamus veikėjus.

„Piloto“ kūrimas kainavo daugiau nei 1 mln. litų, kuriuos, anot V. Matulevičiaus, skyrė žinomi Lietuvos verslininkai. Juos įvardinti scenaristas atsisakė, pasiteisinęs, kad buvo pažadėtas konfidencialumas. „Niekas nenori papildomų problemų. Konjunktūra tokiems žygiams nėra palanki. Ar po to verslininkų neužgrius patikrinimai?“ – DELFI kalbėjo scenaristas.

Darbinis filmo pavadinimas buvo „Svetimas“, tačiau kilus aliuzijoms į Holivudo filmą tokiu pačiu pavadinimu jį nuspręsta pakeisti.

Filmuojant šiek tiek teko koreguoti ir scenarijų. Pavyzdžiui, atsisakyta skrydžio sraigtasparniu, mat nepavyko jo gauti iš kariškių. Kariuomenės atstovai taip pat neleido filmuoti Kyviškėse, todėl teko persikelti į Kauną. Prezidentūra filme tapo dvaras Trakų Vokėje.

Nors, kaip tvirtina kūrėjai, pilnametražis vaidybinis filmas yra ne apie politiką, o apie žmogaus gyvenimo mįsles, jame yra daugybė aliuzijų į R. Pakso biografiją, jo atėjimą į politiką, buvimą premjeru, apkaltą ir kitus įvykius, pavyzdžiui, „Mažeikių naftos“ privatizavimą.

Pagrindinis herojus scenarijuje vadinamas tik Pilotu arba Rolandu, tačiau įvairios detalės neleidžia abejoti, kad kalbama apie nušalintąjį prezidentą. Pilotas net gyvena Šilo gatvėje – kaip ir R. Paksas.

Daugelio herojų prototipus galima atpažinti vien iš vardų ar pavardžių. Tiesa, vienas iš veikėjų vadinamas tik Profesoriumi, nors galima numatyti, kad tai – buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

Kuria Piloto-herojaus paveikslą

Knygoje „Kūno raiška šiuolaikiniame socialiniame diskurse“ semiotikai aptaria įvairius būdus politiko paveikslui kurti. Filmo scenarijuje panaudojamas ne vienas iš jų. Pilotas vaizduojamas kaip herojus, „svetimas“ senajai nomenklatūrai, bandantis kovoti su negerovėmis ir ginti paprastų žmonių interesus, tačiau kol kas pralaimintis sistemai.

© DELFI

„Savu“ filme tampa Artūras (turimas omeny tuometinis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas), kuris esą visus tampo už virvučių. Dar du blogiukai, neva prisidėję prie prezidento vertimo, – verslininkas Jurijus Boriskinas ir Viktoras Usnaskichas (aliucijos į R. Pakso rėmėją Jurijų Borisovą ir buvusį ūkio ministrą, Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą).

Vien atskirų scenarijaus dalių pavadinimai kuria Rolando-didvyrio paveikslą: „Kaip Pilotas iš mirties patalo į politiką katapultavosi“, „Kaip Pilotas prieš sistemą pakilo“, „Kaip Pilotas su sistema kovojo“, „Kaip Pilotas labiausiai priartėjo prie savo tikslo – pradėjo klibinti klanui pagrindą po kojomis“, „Kaip Pilotas su žmona Paryžiuje raudonais kilimais vaikščiojo, o koalicija jėgas kaupė“, „Kaip Pilotą nukryžiavo“, „Kaip Pilotas išlenda iš pogrindžio ir pakyla“.

Rolando lemtį vaikystėje išpranašauja čigonė. Gydytojai ištraukia Pilotą beveik iš mirties nagų. Anot prancūzų semiotiko Erico Landowskio, valdovo kūnas nuo seno buvo reikšmingas santykiuose su pavaldiniais, jis turėjo ypatingą magijos galią. Tačiau šiais laikais politikai mielai eina į minią – scenarijuje kelis kartus rašoma apie susitikimus su rinkėjais. Magišką herojaus galią atstoja aiškiaregė (aliuzija į Leną Lolišvili).

„Aš įdėmiai stebiu jūsų stulbinančią karjerą ir negaliu suprasti vieno dalyko. Vos prieš dvejus metus jūs atėjote į politiką ir jūs – jau ne tik Vyriausybės vadovas, bet ir vienas iš populiariausių Lietuvos politikų. Kodėl jums šitaip sekasi?“ – sykį Rolando klausia žurnalistė Rūta, vėliau tapusi jo komandos nare.

Kartą žurnalistė net pasiūlo prezidentui užsukti pas ją: „Vyras išvažiavęs. Pagaliau pasikalbėtume ne vien tik apie tą nelemtą darbą“. Tačiau Rolandas sako, esą ši kažką ne taip supratusi. Ši detalė turėtų sustiprinti vyriškumo įspūdį ir suteikti herojaus paveikslui žmogiškumo. Tačiau visas scenarijus – gana „sausas“, tarytum sudėliotas iš atskirų spaudos rašinių. Bene labiausiai tekstą nuspalvina rusų kalba ir sodrūs keiksmažodžiais.

Semiotikų teigimu, valdovo kūno galią tarytum pratęsia savotiški „protezai“. Rolandas, kaip ir R. Paksas, pilotuoja lėktuvą (šiuolaikinį skraidantį kilimą) ir važinėja motociklu apsirengęs baikerio drabužiais.

Ateitį pranašauja ir čigonė, ir Liena

„Piloto“ prologas – scena geležinkelio stotyje septintojo dešimtmečio pradžioje. Iš traukinio išlipusią moterį su berniuku pasiveja čigonė. Moteris gena ją šalin, bruka rublį, tačiau ši neatstoja: „Aš tik norėjau pasakyti, kad tavo vaikas bus labai didelis žmogus, o tu bėgi... Tik tegul jis saugosi lėktuvų ir žmonių su antpečiais!“

Iš berniuko išauga Pilotas, anot Profesoriaus, „savas liaudžiai, atsidavęs jam, ne taip, kaip daugelis“. „Taigi jis – garsus lakūnas, Sovietų Sąjungos čempionas, net rusus nugalėjo. O svarbiausia – patikrintas. Kai sovietų tankai čia pradėjo traiškyti žmones, daug kas suskubo rūpintis savimi. O jis laukė manęs. Paruošęs lėktuvą. Kol nepasakiau – nebereikia“, - patarėjui aiškina Profesorius.

Vėliau Pilotas guli ant kušetės ir klauso liūdnų gydytojo prognozių: „Turite labai mažai šansų. (…) Gal vieną iš dešimties“. Pilotas prisimena, kaip Kyviškių aerodrome nukrito Vytas (greičiausiai turimas omeny šių metų sausį žuvęs akrobatinio skraidymo meistras Vytautas Lapėnas, 9-ajame deš. išgyvenęs lėktuvo avariją).

Netrukus jau Vytas lanko Pilotą ligoninėje. Čia sutiktas vyras skundžiasi gyvenimu: „Kai žlugo mūsų kolchozas, mes su žmonėmis įsikūrėme bendrovę, stengėmės, už grašius dirbom, išgyvenome sunkiausius laikus, pagaliau pradėjome stotis ant kojų, ir tada žinai, kas atsitiko? Ogi atėjo banditai ir viską iš mūsų atėmė! Patys tikriausi – kažkokia „puvėsių“ nusikalstama grupuotė. Visus prigąsdino, perėmė pajus, ir aš va – jau ne direktorius, o pacientas... Nebeatlaikiau viso šito. Ir niekas visoj valstybėj nė piršto nepajudino, kad mus apgintų! (…) Tai tu man pasakyk, kaip su mūsų Lietuva šitaip galėjo atsitikti? Žmonės su ašarom akyse ėjo už nepriklausomybę, tikėjosi geresnio gyvenimo, teisybės, o viską užgrobė sukčiai ir banditai“.

© DELFI

Žmona įkalba Pilotą-Rolandą apsilankyti pas gydyti gebančią moterį, kurią esą lanko ir Seimo pirmininkas, ir prezidentas. Nors Rolandas sako verčiau keliausiąs pas profesorių į Austriją, o ne pas ekstrasensę, galiausiai nusileidžia. Pagyvenusi moteriškė Liena, kalbanti su kaukazietišku akcentu, Pilotui pareiškia, esą gydytojai neteisūs.

Burtininkės balsas už kadro sako, kad jis atsiduos austrų medikų globon, atsistos ant kojų ir pradės visiškai naują savo gyvenimo etapą. Moteris kužda operuojamam Pilotui: „Čia ne aš palaikau – čia jums taip skirta. O jei neskirta, joks palaikymas nepadės. Va čia, kur jūs dabar sėdite, ne kartą sėdėjo vienas garsus politikas. Ir jis labai norėjo tapti Lietuvos prezidentu, oi kaip norėjo! Bet kiek jis nesistengė, jam vis tiek nieko neišėjo. Kodėl? Todėl, kad jam tai tiesiog neskirta. O va jums – skirta... (…) Būti Lietuvos prezidentu“.

Po kelių mėnesių Pilotą sutikęs Profesorius pagiria: „Žiūriu, žiūriu ir negaliu patikėti. Puikiai atrodai. O mane suklaidino, kad turi rimtų bėdų...“ ir pakviečia ateiti į partiją.

Priešinasi „Mažeikių naftos“ pardavimui

Antra dalis prasideda kadrais iš bendrovės „Mažeikių nafta“, kurią lanko premjeru tapęs Pilotas. Jis stebisi, kad gamykla įvertinta tik 160 milijonų, o amerikiečiams (kompanijai „Williams“) esą atiduodama pusvelčiui.

© DELFI

„Per tą „Mažeikių naftą“ aš jau prakeikiau tą dieną, kai sutikau eiti į premjerus! Pelningiausia Lietuvos įmonė, kone trečdalis viso mūsų biudžeto, jūrų terminalas su visais vamzdynais – ir visa tai kažkam atiduodama už dyką, o mes čia sėdim ir nieko negalim padaryti!“ – dviem vyriškiams – ūkio ministrui Eugenijui ir Jonui (R. Pakso Vyriausybėje ūkio ir finansų ministrais dirbo Eugenijus Maldeikis bei Jonas Lionginas) skundžiasi Pilotas.

Anot Eugenijaus, „už mus jau viską padarė kiti – prastūmė per Seimą ir mums kaip kokiems kvaileliams pakišo tik pasirašyti“. Sutartyje dėl bendrovės pardavimo esą viskas surašyta, kaip nurodė amerikiečiai. Jonas iš desperacijos siūlo „pasielgti kaip tie, kurie tai stumia – išlupti už parašus savo dalį ir ramiai gyventi“.

Netrukus Profesorius aiškina Rolandui, esą šis supainiojo sąvokas: „ne korupcija, o užmokestis, kad amerikiečiai mus paremtų stojant į NATO!“, „mums reikia mūsų nepriklausomybės garantijų ir kartais už tai tenka sumokėti“.

Seimo koridoriuje sutiktas Pulkauskas (aliuzija į A. Paulauską) teiraujasi Profesoriaus apie „maištą laive“ – nerimstantį premjerą. Profesorius patikina, kad dėl sutarties nekils jokio triukšmo. „Premjeras pasikarščiavo. Pirmieji žingsniai didžiojoje politikoje. Susitupės. Ir bus jums rimtas konkurentas (…) per kitus prezidento rinkimus“. Į tai Pulkauskas atitaria: „Jei jūsų partija turi tik šitą lakūną, galite mane jau dabar vadinti ekscelencija“.

Primintas net G. Kiesaus nužudymas

Scenoje pasirodo buvęs „Mažeikių naftos“ direktorius Ciesus (iš tiesų šias pareigas ėjo Gedeminas Kiesus, vėliau nužudytas). Jis skambina valstybės kontrolieriui ir siūlosi duoti parodymus dėl įmonės – kad už sandorio su amerikiečiais stovi žinomi mūsų veikėjai ir atitinkamų šalių spectarnybos, o iš įmonės plaunamos milijoninės sumos patenka įvairiems asmenims ir partijoms.

Šio pokalbio įrašas patenka į Artūro Pulkausko, Mečio Lauro (aliuzija į buvusį Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą Mečį Laurinkų), Albinas (prezidentui Valdui Adamkui pirmosios kadencijos metais patarinėjo Albinas Januška), Alvydas (vienas iš A. Paulausko bendražygių yra parlamentaras Alvydas Sadeckas) rankas. Pastarasis nuogąstauja, kad Valstybės kontrolėje tokie parodymai gali būti užprotokoluoti, o „tada mums visiems tai jau tikrai bus didelis vamzdiec“.

Vienas iš pokalbio dalyvių lyg tarp kitko užsimena: „Šiaip tai Ciesus – labai turtingas žmogus, ir jeigu su juo kas atsitiktų, niekas per daug net nenustebtų“. Netrukus taip ir atsitinka – tą dieną, kai turėjo pateikti turimą informaciją, Ciesus pagrobiamas su sūnumi ir vairuotoju.

Sandorį įsiaudrinę aptarinėja Rolandas, prezidentas, Profesorius ir pagyvenęs Amerikos lietuvis Kabickas („Mažeikių naftos“ pardavime aktyviai dalyvavo verslininkas Juozas Kazickas). Šis aiškina, kad už kad už „Williams“ stovi JAV vyriausybė, ir siūlo nepradėti su ja karo.

Televizijoje Pilotas prisipažįsta negalintis pasirašyti „Lietuvai pražūtingos“ sutarties su kompanija „Williams“, todėl atsistatydina. Išeidamas televizijos darbuotojams atiduoda lakūnišką pagarbą ir sulaukia Profesoriaus skambučio: „Tu žinai, aš dabar čia įsijungiau televizorių, žiūriu – ten kalba kažkoks į tave labai panašus žmogus. Veidas – lyg ir tas pats, tik šiek tiek perkreiptas, o va žodžiai, tai jie – visai ne tie, kokie turėtų būti. Tikiuosi, tai buvai ne tu?“

„Jei tai tikrai buvai tu, tuomet tu – Brutas, - tęsia Profesorius. – Taip, Brutas. Bet turbūt tu net nežinai, ką tai reiškia. Tai aš tau pasakysiu paprasčiau – kaip lakūnui. Tu – išdavikas“.

„Turbūt geriau taip, negu paskui visą gyvenimą graužtis, kad leidai savimi pasinaudoti. Ir dar tokiam tikslui“, - atitaria Rolandas.

Netrukus ekrane pasirodo archyviniai kadrai, kaip laikinoji premjerė Irena Degutienė pasirašo „Mažeikių naftos“ pardavimo sutartį.

Telkiamos jėgos prieš „skrajojantį pašlemėką“

Ekrane – po dvejų metų dangumi skrendantis sraigtasparnis su mėlyna partijos simbolika. Jame – Pilotas ir minėta žurnalistė Rūta. „Kai grįžtu namo ir atsigulu, tai prieš akis vis žmonės, žmonės, žmonės...“ – kalba Rolandas. „O tu kartais atsigulęs nepagalvoji, kad šitie žmonės tave ir išrinks prezidentu?“ – klausia jo Rūta.

Kabinos vaizdą keičia didžiulis žmonių ratas apačioje ir laikraščių antraštės: „Lakūnas pakilo naujam skrydžiui“, „Ekspremjero tikslas – prezidento postas“, „Populistas maudosi šlovės spinduliuose“, „Susitikimuose – nuo žmonių lūžtančios salės“. Girdėti žodžiai: „Savo rinkimų kampaniją į prezidento postą nusitaikęs ekspremjeras pradėjo tikrai įspūdingai: kur jis beatvyktų, jį pasitinka šalininkų minios ir nuo žmonių lūžtančios salės. Prieš dvejus metus metęs iššūkį dabar jau amžiaus afera vadinamai didžiausios Lietuvos įmonės privatizacijai, jis susikrovė tokį politinį kapitalą...“

Rolando žygius per Lietuvą aptarinėja prezidentas Vladas, Profesorius, Pulkauskas, premjeras Algirdas Bružauskas ir prezidento patarėjas Albinas. „Čia, Vladai, yra visų mūsų, visų pagrindinių partijų pozicija. Lietuvai iškilo realus pavojus, kad šitas skrajojantis pašlemėkas užims prezidento postą. Todėl mes pagaliau sugebėjome pakilti aukščiau partinių ir asmeninių ambicijų ir priėmėme šitą labai svarbų sprendimą – tu lieki antrajai kadencijai“, - aiškina Profesorius.

„Kaip čia, taip sakant, geriau padarius, kad žmonės Lietuvoje nepagalvotų, jog mes čia dar iki prezidento rinkimų jau viską už juos nusprendėm?“ – klausia prezidentas, tačiau visi jį nuramina, kad rinkėjus pavyks įtikinti balsuoti už valstybės vadovą.

Kratėsi ruso finansinės paramos?

„Džiaugiuosi, kad Vytas mane su tavimi galų gale supažindino, - stebėdamas šio viražus danguje, rusiškai Rolandui sako Jurijus Boriskinas. – Tiesiai pasakysiu – aš tau neabejingas. Kaip lakūnas lakūnui. Aš – ne politikas, aš – verslininkas. Mano darbas – lėktuvai. Bet aš tave seniai stebiu ir niekaip negaliu suprasti vieno dalyko. (...) Kiek tu visiems šitiems parsidavusiems leisi save žeminti. Juk jie taip suįžūlėjo, kad net nelaukdami rinkimus už visus nusprendė, jog tu nebūsi prezidentas“.

© DELFI

Jurijus siūlosi per rinkimus padėti Rolandui viskuo, kuo galės. Sraigtasparnį esą jau skyrė, galės duoti ir pinigų, „kad partija normaliai dirbtų ir rinkimų kampanija įsisuktų“.

Rolandas kratosi ruso paramos – Lietuvoje tai esą gali atsisukti prieš jį. „Bet juk man pats prezidentas už nuopelnus Lietuvai įteikė medalį!“ – stebisi verslininkas, bet tampa rėmėju.

Kitoje scenoje – dokumentiniai kadrai iš R. Pakso susitikimo su rinkėjais. „Aš nežadu jums stebuklų. Per vieną dieną Lietuvos nepakeisim. Bet aš pažadu, kad šitai betvarkei tikrai padarysiu galą! Ir tie, kas pamynė įstatymus, kas jus visus apvogė ir įstūmė į neviltį ir skurdą, jie atsidurs ten, kur ir privalo būti!“ – sausakimšai salei tvirtina Rolandas.

Šį vaizdą monitoriuje žiūrintys Seimo pirmininkas Artūras Pulkauskas ir jo bendražygis Alvydas apgailestauja, kad „pas mus tiek neateina“. „Aš bijau, kad mes jo nebeįveiksim. Ir ne tik mes – ir niekas kitas“, - pripažįsta Alvydas. „O tai tu čia ką – gal nori pasakyti, kad jis už mane kuo nors geresnis? Gal jau pamiršai, kad tai aš laimėjau praėjusius rinkimus? Ir kad dabar aš būčiau prezidento poste, jei Kaune nebūtų sufalsifikavę rezultatų? Ne, tu puikiai žinai, kad dabartinis prezidentas sėdi tik per apgaulę, ir vis tiek man bandai įrodyti, kad aš – nieko vertas!“ – niršta Artūras.

Viename kadre po tiltu netoli Vievio skrenda trys lėktuvai. Vieną iš jų pilotuoja Rolandas. Kita scena – rinkimų naktis, Pulkausko rinkimų štabas. „Chebrytė tylėdami žiūri teliką“. Žurnalistas „patetiškai, neslėpdamas nusivylimo“ iš ekrano sako: „Ir tai, gerbiami žiūrovai, jau, atrodo, viskas!.. Tos apylinkės, kurios dar liko nesuskaičiuotos, jau tikrai nebepakeis rezultato dabartinio prezidento naudai. Tai atrodo neįtikėtina, bet mums jau reikia pratintis prie minties, kad tai – įvykęs faktas...“

Išrinkto prezidento inauguracija taip pat iliustruojama archyviniais kadrais iš S. Daukanto aikštės. Buvęs valstybės vadovas su žmona sėda į automobilį ir išvažiuoja. „Kai į akis, tai vis šypsosi, o už nugaros – peilis“, - į iškilmes susirinkius žmones įvertina eksprezidentas. Į žmonos raginimą nusiraminti jis atkerta: „O tu žinai, kokios man skolos po šitų rinkimų liko?“

Norėjo grąžinti pinigus rėmėjui?

© DELFI

Prezidentu tapusį Pilotą iš namų į darbą išveža apsaugininkai. Žmona nepatenkinta šiais nuolatiniais palydovais ir vogčiomis peržegnoja nuvažiuojančius automobilius.

Už pasitarimų stalo sėdi Pilotas ir Pulkauskas. Šis domisi, kieno partiją lošia prezidentas ir išgirsta atsakymą: „Savo“. „Lietuvoje savo partijos dar niekas nelošė, - šypteli Artūras. – Ir manau, niekada neloš. Buvom ir būsim nuo ko nors priklausomi. Ir aš, ir tu, ir visi kiti. Tik kiekvienas iš mūsų vis tiek turim ir savo interesus ar tam tikrus prioritetus. (...) Siūlau susitarti, kas bus mano kompetencijoje, o kas – tavo ir kur mes vienas kitam netrukdysim“.

Rolandas aiškina, esą viskas aptarta Konstitucijoje. Artūras prašo palikti jam valstybės saugumą ir teisėsaugą – esą jis teisininkas ir natūraliai susiklostė, kad šiomis sritimis domisi. Prezidentas piktinasi, kad jam nori palikti tik ordinų dalinimą. Seimo pirmininkas atrėžia, kad būtent jis yra vienas iš sprendimo galią turinčių asmenų: „Lietuvoje bręsta svarbūs įvykiai, bus privatizuojamos degtinės ir šampano gamyklos, elektros tinklai ir panašiai. O netrukus dar ir pradės plaukti milžiniški Europos Sąjungos pinigai, taip kad tikrai yra apie ką šnekėtis“.

Greta VSD vadovo kabineto esančiame poilsio kambarėlyje prie įpusėto viskio butelio šnekasi generalinis direktorius, „vilkintis paradinę saugumo generolo uniformą (panašus į Mečį Laurinkų)“, ir saugumietis Pranas. Saugumo vadovas nurodo ir toliau sekti prezidentą, o kad niekas neprisikabintų, formaliai klausytis Boriskino pokalbių. „Per šitą liguistą Boriskino aktyvumą mes juos visus pakabinsim!“ – džiaugiasi direktorius.

Netrukus Rūta skundžiasi Rolandui, esą verslininkas jai nuolat skambina ir net apkaltino ją atitvėrus prezidentą nuo rėmėjo. „Patarėju aš jo tikrai nedarysiu – net visuomeniniu, - pareiškia Rolandas. – Tu gi žinai – ne mano madoj nusigręžti nuo žmonių, kurie mums padėjo. Bet tai nereiškia, kad kažkas gali man nurodinėti“.

Kitame kadre Jurijus telefonu perspėja prezidento patarėją Algį: „Tu jam perduok, kad taip, bl..., nesielgiama! Aš jam padėjau, o jis atsitvėrė nuo manęs geležine uždanga! (...) Rolandu Lietuvoje daug kas nepatenkinti, labai daug kas. Jis priešų turi daugiau nei reikia. Taigi, blin, žiūrėkite – galiu ir įsižeisti!..“ Šių žodžių per ausines klausosi saugumietis.

Patarėjas Algis skundžiasi, kad Jurijus pradėjo atakuoti ir jį. Rolandas, įsitaisęs limuzine šalia vairuotojo, telefonu sako: „Būtų iš ko, grąžintume viską ir tegul eina velniop“. Tačiau Lionginas jam primena, kad partijos kasoje po rinkimų – kaip po gaisro.

Siūlė versti „diktatūrą“

Scena aerodrome. Vytas priekaištauja Rolandui, kad jis skraidina lėktuvu aukštą pareigūną iš Briuselio (R. Paksas iš tiesų kartą skraidino tuometinį ES plėtros komisarą Guentherį Verheugeną). „Maskvai pataikavom, pataikavom, dabar Briuseliui subinę laižysim. Ir kam iš to nauda? Tik jau ne paprastam žmogeliui. Kuris už tave balsavo, - kalba Vytas. – Sakei, išvalysi Lietuvą nuo vagių komunistų. Atstatysi teisingumą, tvarką. Sakei – nubausi kaltininkus už Mažeikius. Daug prikalbėjai, o ką darai?“

Rolandas teisinasi, esą tokie įstatymai: „Negaliu įsakyti pasodinti vieno ar kito. Aš tik galiu pareikalauti teisingumo. Ir pamažu pradėti keisti jų visur sustatytus žmones – teisėsaugoj, saugume ir panašiai“.

„Kol ieškosi tų teisėtų būdų, tu žiūrėk, kad jie tavęs pačio nesuriestų į ožio ragą, - aiškina Vytas. – Tu turi paimti valdžią į savo rankas“. „Tu ką man siūlai? Įvesti diktatūrą?“ – klausia prezidentas. „O dabar kas Lietuvoje? Ne diktatūra? Buvusių kagėbistų ir jų pakalikų? Čia reikia ne šnekų, o juos visus pagaliau išmėžti!“ – atkerta bičiulis.

Netrukus Rolandas imasi įgyvendinti savo užmojus. Išsikvietęs VSD vadovą reikalauja medžiagos apie „Mažeikių naftos“ privatizavimą, paaiškinti, kas dedasi su „Alvitos“ šampano gamyklos pardavimu, energetika, transportu, kitomis strateginėmis sritimis. Mečys aiškina, esą turi tik operatyvinę, iki galo nepatikrintą informaciją. Prezidentas jam užsimena apie „kitokio pobūdžio darbą“ – „ambasadoriaus vakansiją Madride“.

Usnaskichas: „Reikia prezidentą gerai pamokyti“

Pirmoji pora lankosi Paryžiuje. Pietūs prezidento rezidencijoje svečio garbei. Rolandas dėkoja prancūzų tautai už paramą, viliasi palaikymo Lietuvai siekiant narystės ES, vertėja verčia, o šeimininkas nepakeldamas galvos valgo sriubą, vėliau imasi antro patiekalo, galiausiai paragina vaišintis ir svečią.

Vakare viešbutyje prezidento žmona džiaugiasi įspūdžių kupina diena. „Aš vis dar negaliu patikėti, kad tai – ne sapnas. Ir kad taip bus dar penkerius metus. Kiek valstybių, kiek įžymių žmonių savo akim pamatysiu... Kai sugrįšim, rimtai užsiimsiu mūsų rezidencijos remontu – kad kai jie atvažiuos pas mus, būtų į kur pasikviesti“.

Tuo metu Pulkauskas pas Profesorių namuose aiškina, kad prezidentas bus penkerius metus neliečiamas ir „jei pasodins saugume savo žmogų, o tas iškels viską, kas ten guli...“ Profesorius savo ruožtu siūlo pagalvoti apie apkaltą: „Rašiau apie Čiurlionio jūrą. Tikras kūrėjas kuria iš nieko – iš Dieviško įkvėpimo. O gimsta konkretus kūrinys“.

Vėliau jau matyta kompanija – Pulkauskas, Mečys, Albinas ir Alvydas pirtyje svarsto, kaip būtų galima prikibti prie prezidento. Saugumo vadas siūlo kabintis už to, kad rėmėjas – rusas, grasina valstybės vadovui ir tai esą kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Pasak Albino, pagrindinės partijos, jų rėmėjai ir didžioji žiniasklaida linkę nuversti prezidentą. Jis liepia Artūrui „padaryti viską, kad naujo (VSD – DELFI) direktoriaus kandidatūra Seime mirtinai užstrigtų“.

Kitoje scenoje matyti prašmatni sodyba gamtoje. Pas Boriskiną naujutėliu „Mercedes“, kurį vairuoja „į banditą panašus vairuotojas“, atvažiuoja Usnaskichas. Abu vyrai sėda ant keturračių motociklų ir nurūksta. Jurijus, paįvairindamas savo kalbą riebiais rusiškais keiksmažodžiais, skundžiasi svečiui, kad prezidentas atsisakė ankstesnių pažadų.

Viktoras siūlo neužsimanyti visko iš karto – esą jis ilgus metus stengėsi, užtat dabar „visi jo rankose – nuo Seimo pirmininko ir premjero iki visokių žurnaliūgų ir prokurorų“. Svečias paragina Boriskiną pereiti „į jų pusę“ ir „prezidentą gerai pamokyti“.

Turėjo užtarėjų Konstituciniame Teisme?

Naujo VSD vadovo pristatymo išvakarėse Rūta svarsto, ar Rolandui nereikėtų nurimti: „Buvęs prezidentas niekam netrukdė, važinėjo po užsienius, ruošė priėmimus, dalijo ordinus, kartais dėl vaizdo išsikviesdavo kokį pareigūną, išreikšdavo susirūpinimą, ir viskas. Ir visiems buvo gerai! (...) Saugumas – jų bastionas. Ir jo dėka jie visus šantažuoja ir valdo“.

„Aš pats suprantu, ką tokioje korumpuotoje valstybėje kaip mūsų jiems reiškia tokia tarnyba – kur vos ne apie kiekvieną kas nors padėta“, - atšauna Rolandas. „Tu pasižiūrėk, kas ten sėdi“, - siūlo Rūta, turėdama omeny „KGB vyrukus“. „Tuo labiau. Gal jau metas mūsų valstybei susigrąžint saugumo tarnybą?“ – retoriškai klausia prezidentas.

Kaip ir žadėjęs, VSD generalinis direktorius į Seimą atkeliauja su skambiu pareiškimu. Tiesa, ką tiksliai jis pasako, iš scenarijaus taip ir neaišku.

„Saugumo vadovas demaskuoja prezidentą“, „Prezidento ryšiai – grėsmė nacionaliniam saugumui“, „Valstybė pavojuje“, „Prezidentas – Rusijos statytinis?“ – skelbia konvejeriu lekiančių laikraščių antraštės. Televizijoje transliuojami Boriskino pokalbių įrašai. Rolandas provincijos kultūros namuose susirinkusiems žmonėms aiškina „jokių Boriskino nurodymų niekada nevykdęs ir niekam neparsidavęs“, o vykstantį procesą vadina perversmu.

Tuo metu Pulkauskas parlamente žurnalistams sako esąs priblokštas paskelbtos informacijos ir ragina valstybės vadovą atsistatydinti. Patarėjas Algis, reaguodamas į šiuos žodžius, pasipiktina: „Jo tėvas Tauragėj trėmė žmones į Sibirą, visą gyvenimą dirbo KGB, o sūnelis mus daro Tėvynės išdavikais!“

Kai susitikimuose su visuomene kai kurie žmonės pradeda pulti Rolandą, patarėjai užsimena jam apie traukimąsi – esą bus sunku viską atlaikyti. „O tu ką siūlai? Pakelti rankas ir išeiti? Kad visi manytų, kad gal aš tikrai kaltas?“ – klausia prezidentas.

Ekrane – Konstitucinis Teismas (KT). Rolandas aiškina, kodėl suteikė Boriskinui pilietybę išimties tvarka. Teisėjai ginčijasi dėl sprendimo. Vienas atsisako jam pritarti: „Suteikdamas pilietybę, jis tikrai nieko nepažeidė. Ir net jei ir būtų ką pažeidęs, tai Pilietybės įstatyme aiškiai pasakyta: už pilietybės suteikimą išimties tvarka atsakomybė tenka ne prezidentui, o tam, kas deda galutinį parašą, tai yra – vidaus reikalų ministrui. (...) Ir be to, man iš principo nepriimtini dvigubi standartai. Ankstesnis prezidentas pilietybes dalijo kam tik panorėjęs, net Izraely nuteistam KGB šnipui nepagailėjo, bet visi kažkodėl tylėjo. O čia staiga užgriuvo“.

„Vienintelis politikas ES, kuriam apribotos pilietinės teisės“

Alvydas pasiūlo Jurijui vėl tapti prezidento sąjungininku. Tai esą jį pribaigs – ir moraliai, ir psichologiškai. „Jis – aš tiksliai žinau – jau ant psichologinio išsekimo ribos, neseniai kalbėdamas su žurnalistais pirmadienį su penktadieniu supainiojo!“ – Alvydas siūlo verslininkui tuo pasinaudoti.

Saugumiečiai užfiksuoja Jurijų ir Rolandą, žaidžiančius tenisą. Šis, Seimui ruošiantis balsuoti dėl apkaltos, paskiria buvusį rėmėją patarėju ir iš karto suvokia suklydęs. „Dabar ir aš jau norėčiau, kad būtų tik pokštas. Bet atrodo, aš pagaliau tikrai suklydau, - patarėjui prisipažįsta prezidentas. – (...) Aš pagalvojau, kad šitoj situacijoj, kai viskas sprendžiasi, gal bus geriau, jeigu jis daugiau netalkins tiems, kurie mane verčia. Ir nuolat netaukš per visas televizijas visokių nesąmonių, dėl kurių man paskui lyg kokiam idiotui nuolat tenka teisintis!“

Seimas pritaria apkaltai. Prezidentūroje Rolandas sulaukia Lienos skambučio. „Tai, kas dabar su tavim atsitiko, – laikina. Praeis metai, kiti, žmonės viską supras, ir tu – sugrįši. Nežiūrint visų tų kliūčių, kurias jie tau pastatė“, - guodžia aiškiaregė.

Rolandas žmonai pažada teistis „tol, kol iš jų kaltinimų liks tuščia vieta“. Laikinuoju prezidentu tampa Artūras. Jį aplankęs Viktoras apipila priekaištais: „Tu iš karto pasiskyrei saugumo departamento direktoriumi savo chebrantą – KGB kapitoną! O ką tu dar anksčiau su amerikonu prezidentu įkišai į užsienio reikalų ministrus? Obana – irgi KGB kapitoną!.. O tu pats – kas toks esi, ką? Potomstvennyj kagėbist (užkietėjęs kagėbistas)! O visa likusi tavo chebra, kuri tave supa?..“

Po Rolandui palankaus Aukščiausiojo Teismo sprendimo Artūras ramina Profesorių, esą po KT išaiškinimo, kad nušalintasis prezidentas nebegali užimti jokių pareigų, susijusių su priesaika, jam uždaryti visi keliai ir „jis tikrai politinis lavonas“. „Žiūrėk, kad mes nebūtume politiniai lavonai. Su vienu kaltinimu šitas pilotas pakils iš vietos, be įsibėgėjimo. Minėsi mano žodį“, - atšauna Profesorius.

Paskutinė scena scenarijuje – Rolando palydėtuvės aerodrome į skrydį aplink pasaulį. Lėktuvui „Feniksas“ tolstant dangumu, kadre atsiranda titrai: „Praėjus daugiau negu metams po šios kelionės, jo vadovaujama partija laimėjo rinkimus į Vilniaus savivaldybę. Tačiau jis tebelieka vieninteliu politiku Europos Sąjungoje, kuriam iki gyvos galvos apribotos pilietinės teisės. Jo byla netrukus bus nagrinėjama Europos Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre“.