- Energetikos krizės priežastys iš esmės yra nulemtos didesnės energijos paklausos besivystančiose pasaulio šalyse.
Iškyla etinių klausimų: ką daryti tokioje situacijoje, kai išsivysčiusios valstybės, tokios kaip JAV, turi 900 automobilių vienam tūkstančiui gyventojų, o kinai – tik 20 automobilių vienam tūkstančiui gyventojų?
Besivystančiose valstybėse formuojasi vidurinioji klasė, kurios atstovai tampa turtingesni ir perima vakarietiškus vartojimo įpročius. Negalime tikėtis, kad mes visą laiką važinėsimės dideliais džipais, o jie – dviračiais.
Pastaruosius 5 metus 95 proc. viso naftos paklausos didėjimo atiteko Kinijai, Indijai ir kitoms besivystančioms šalims.
Pasaulis, regis, yra pasiekęs aukščiausią naftos išgavimo tašką. Statistika liudija, kad pastaruosius 2 metus naftos išgavimas pasaulyje nedidėja. Pasiūla padidėti daugiau negali, paklausa didėja žvėriškais tempais, todėl natūralu, kad išvengti reikšmingo naftos kainos didėjimo buvo neįmanoma.
Be abejo, esama ir kitų priežasčių, kurias svarsto analitikai: spekuliantų elgsena, geopolitinės įtampos. Bet šie veiksniai – ne patys svarbiausi.
- Kone svarbiausiu veiksniu kai kas laiko JAV ekonominę bei užsienio politiką, įsiveržimą į Iraką bei grasinimus Iranui.
- Taip. Amerika yra seniai ekonomistų kritikuojama už neteisingą akcizų politiką. Ir dabar benzinas ten kainuoja tik truputį daugiau nei 2 Lt už litrą. Nes mokesčiai degalams JAV yra santykinai maži.
Amerika, turėdama 4 proc. pasaulio gyventojų, suvartoja ketvirtadalį pasaulio naftos. Vartotojai JAV važinėjasi dideliais džipais, nes neturi ekonominių paskatų to nedaryti.
Ši problema susijusi ir su klimato kaitos problema. Juk vienas šiltnamio efekto šaltinių yra būtent automobilių išmetami degalai. Taigi tokia politika yra neatsakinga planetos ateities atžvilgiu. Tačiau George‘as Bushas yra pareiškęs, kad amerikiečiai „Golf“ automobiliais nevažinės. Šitai, mat, netiktų jų gyvenimo būdui ir laisvalaikio kultūrai.
- Tai Amerikos įsiveržimas į Iraką vis dėlto nėra tarp lemiamų kuro kainų kilimo priežasčių?
- Politologai yra ne kartą sakę, kad didžioji dalis konfliktų, kuriuose dalyvauja Amerika, kyla ne dėl laisvės idėjų, o dėl „žemiškų“ dalykų, tokių kaip pigios naftos tiekimo saugumas. Kas galėtų paneigti, kad buvusios bei galimos ofenzyvos prieš Iraką ir Iraną gali būti kildinamos iš šitų sumetimų?
Naftos rinkos ypatumas tas, kad trumpu laiku paklausa ir pasiūla yra nelanksti. Net nedideli pasiūlos praradimai iškart lemia didelius kainos šuolius.
Anksčiau Saudo Arabija vaidino naftos „centrinio banko“ vaidmenį. Ji turėjo nemažai perteklinių gavybos pajėgumų, kuriuos dabar jau yra išnaudojusi.
Visas pasaulis yra pasiekęs bendrą naftos gavybos piką. Atskiros šalys dar gali didinti gavybą, bet kitur ji jau yra pasiekusi viršūnę ir krenta. Panašu, kad pasaulis sustojo ties 87 mln. barelių per dieną ir nelabai yra iš kur paimti daugiau naftos.
- Įprastas gyvenimas eiliniam vartotojui Lietuvoje jau, galima sakyti, sutriko visiems laikams?
- Taip. Be abejo, visos krizės, tarp jų ir energetikos, turi ir savo gerąją pusę – jos pakeičia mąstymą, vartojimo įpročius. Po aštuntojo dešimtmečio naftos krizių pasikeisdavo vairuotojų įpročiai, jie persėsdavo į ekonomiškesnius automobilius. O dabar jau yra išrastų bei komerciškai įgyvendinamų alternatyvų, tokių, kaip hibridiniai – tarpinis žingsnis nuo naftos – ir vandeniliu varomi automobiliai.
- Jie brangūs.
- Brangūs dėl masiškumo nebuvimo. Šie dalykai turi paplisti. Naftos laikai baigėsi, turime sugalvoti ką kita. Tai artimiausios perspektyvos klausimas. Energijos pasaulyje netrūksta.
Bet kaip naftos brangimas paveiks Lietuvos vartotojo piniginę per artimiausius 10 metų? Kokie bus socialiniai padariniai?
- Lietuvos padangėje – išties juodi debesys. Laukia dar keli iš eilės energetiniai šokai. Vienas veiksnys – nafta; kitas – dujų kainos ir su jomis susijusios šildymo kainos. Trečias veiksnys – elektros kainos padvigubėjimas uždarius Ignalinos AE.
Išlaidos energijai sudaro vidutiniškai apie 10 proc. Lietuvos gyventojų išlaidų. Dėl energetikos kainų augs ir kitų produktų kainos; tai smukdys ekonomiką ir didins infliaciją. Šiuo atžvilgiu mūsų laukia rimtas iššūkis.
Ką galime padaryti? Galime nemažai. Plika akimi matyti, kad būsto renovavimas turėtų būti valdžios prioritetas nr. 1.
Esu pasiūlęs premjerui planą, kaip išeiti iš aklavietės dėl būsto šildymo. Gyventojų neturėtų būti klausiama, ar jie nori renovuoti būstą. Kai reikia surinkti visų gyventojų parašus, prieinama aklavietė. Tiesiog būstas turi būti apšiltinamas, o gyventojai to nepajustų – tai būtų finansuojama iš sutaupytos energijos. Už šildymą gyventojai mokėtų tiek, tarsi jie nebūtų būsto renovavę, o statybos bendrovė finansuotų visą schemą iš skirtumo tarp esamų ir buvusių energijos sąnaudų.
Šią schemą yra pasiūlęs Pasaulio bankas. Ji efektyvi, nes, pavyzdžiui, pensininkai būsto renovavimui vargu ar rastų papildomą litą. Be to, pensininkai neturi ir rimtų paskatų sutikti su būsto renovavimu: gal galvoja, kad liko nedaug gyventi, gal juos ramina tai, kad šildymo išlaidos jiems ir taip kompensuojamos, gal juos gąsdina diskomfortas dėl renovavimo sukeliamo užterštumo dulkėmis.
- Ar realu, kad Jūsų pasiūlytas planas bus įgyvendintas?
- Kito kelio aš nematau. Tokiais tempais, kokie yra dabar, būstą galime renovuoti daug dešimtmečių. Valdžia, beje, renovavimui skiria kur kas mažiau pinigų, nei buvo žadėjusi. Taigi ligšiolinę būsto renovavimo politiką galima drąsiai vertinti kaip patyrusią fiasko. O juk tie dviračiai seniai išrasti, nereikia išradinėti savų.
- Tai kodėl valdžia patyrė fiasko? Kodėl nieko nesiėmė ir nenuveikė?
- Kas suinteresuotas didesniu dujų suvartojimu Lietuvoje? Dujininkai. Galbūt čia reikėtų ieškoti priežasčių.
- Kas lemia mūsų politiką – renkami tautos atstovai ar energetikos interesų grupės?
Visada taip buvo ir bus. Todėl ir siūlau mechanizmus, kurie suderinami su paskatų sistema. Antai Amerikoje paskatų sistema prasta, ir tai lemia, kad mūsų planeta po kelių dešimtmečių gali „iškepti“.
- Ar politinės partijos, artėjant Seimo rinkimams, žada įgyvendinti Jūsų siūlomą būsto renovavimo modelį?
- Politikai dažnai nėra susipažinę su geriausia pasaulio praktika. Jei Lietuvoje būtų atliekama rimta reikalų analizė, į pasaulio praktikos apibendrinimą būtų atsižvelgiama, priimant sprendimus. O mes mėgstame politika užsiimti paviršutiniškai ir išradinėjame kreivus lietuviškus dviračius.
- Energetikos problemų akivaizdoje mūsų politikai mieliau laužo ietis aiškindamiesi, kokie turi būti pagal jų vizijas lytiniai ir šeimyniniai santykiai tarp žmonių. Kodėl, tarkime, taip mažai dėmesio skiriama būsto renovavimui?
- Ryškus mūsų sprendimų priėmimo sistemos bruožas viešuoju lygiu yra klaidžiojimas be prioritetų. Nedaroma kaštų ir naudos analizė, kurią aš seniai propaguoju. Nuo prioritetinių dalykų nukrypstama į antraeilius; politikams tai naudinga. Jie mieliau pasiūlo pastatyti kokį nors stadioną, Valdovų rūmus ar Guggenheimo muziejų ir taip jaučiasi įsiamžinę.
Turėtų egzistuoti sistema, kuri padėtų protingiau leisti viešuosius pinigus. Lietuva turėtų daugiau naudos. Bet mūsų politikai klaidžioje tamsiame kambaryje, nematydami prioritetų.
- Ar galėtų šiomis aplinkybėmis, kai politinės partijos klaidžioja patamsiuose, Lietuvą išgelbėti technokratinė vyriausybė?
- Apie mano siūlomus dalykus kalbama jau dešimtmetį, bet jie vis nepasiekia valdžios ausų. Antra vertus, kol nėra privalomos kaštų ir naudos analizės, kurios pagrindu būtų veikiama, bus daroma arba daug kvailų, arba daug korumpuotų sprendimų. Nes blogi sprendimai turi tik dvi priežastis: bukumą arba korupciją.
- Kas labiau lėmė sprendžiant elektros energijos problemas – korupcija ar bukumas?
- Paliksiu skaitytojui pačiam vertinti tai, kas vyksta. Tai tik dar viena iliustracija, kur galima nueiti be rimtų skaičiavimų, be kaštų ir naudos analizės. Viskas apversta aukštyn kojomis: iš pradžių į projektą prisikviečiama daug partnerių, o paskui žiūrima, kokią elektrinę – galingą ar nelabai galingą – galime pastatyti.
Gali būti, kad, net ir pastačiusi galingą elektrinę, Lietuva neišspręs savo elektros energijos problemų, nes jai, palyginti su prognozuojama paklausa, gali atitekti santykinai nedaug galių. Kaštų ir naudos analizė būtų atsakiusi į klausimą, ko mums reikia. Po to jau reikėjo ieškoti sprendimų ir instrumentų, kaip apsibrėžto tikslo pasiekti: ar reikalingas buvo garsusis „Leo LT“, ar nereikalingas. Prieš imantis tokių projektų, turi būti atsakyta į esminius ekonominius klausimus.
- Kaip žmonėms – tautai, kuriai pagal Konstituciją priklauso suverenitetas – kontroliuoti valdžią, kuri į tuos klausimus tiesiog neatsako?
- Nesu toks optimistas dėl demokratijos, kaip kiti. Daugeliui žmonių informacijos surinkimo ir apdorojimo kaštai kelia didelių sunkumų.
Negalime tikėtis, kad kiekvienas Lietuvos žmogus bus neblogai informuotas, pavyzdžiui, apie Ignalinos AE uždarymo reikalus. Analizes turi atlikti biurokratai, specialistai, o visuomenė galėtų, geriausiu atveju, pasiskaityti jų santrumpas.
Specialistai turi dirbti savo darbą, o visuomenė per savo išrinktus atstovus – prižiūrėti, kad procesas nenukryptų nuo sveikos logikos bėgių.
- Ar galima buvo išvengti dvigubo elektros brangimo?
- Pirmiausia turėtume klausti – kur yra už Ignalinos AE uždarymą ES skirtus pinigus statomas 400 MW blokas Elektrėnuose, kuris turėjo būti pastatytas 2010 metais ir būtų trečdaliu efektyvesnis už esamus senuosius blokus? Visuomenė turi išsiaiškinti tai ir žinoti, kas kaltas.
- Išsiaiškinę, kas kaltas, vis tiek klausime – ką daryti?
- Viena aišku: remtis dujomis – neprotinga tiek ekonominiu atžvilgiu, tiek saugumo požiūriu. Turi būti rimtai svarstomos atsinaujinančių energijos šaltinių alternatyvos.
Lietuvoje iki šiol vyravo pasenęs sovietinis gigantomaniškas mąstymas, kad energijos reikmes turi tenkinti didžiuliai energetikos gigantai. Vakarai aktyviai svarsto paskirstytos generacijos modelį, kai yra daug smulkių elektros generuotojų, gaminančių elektros energiją iš saulės, vėjo, atliekų. Po pastarųjų naftos ir dujų kainų šokų taip gaunama energija jau komerciškai atsiperka.
