- Kodėl vis tik Jungtinė Karalystė (JK)? Kaip joje atsiradai ir ką veikei Škotijoje?
Šiuo atveju buvau labai neoriginalus. Važiavau į Škotiją, kuri mane traukė kaip istoriką, geografą, keliautoją ir tyrinėtoją, bet ne kaip darbininką. Pasirinkimui abejonių nekilo, be to niekada nesiskundžiau savo anglų kalbos žiniomis.
- Prieš atvažiuodamas į Škotiją įgyjai universiteto diplomą, bendradarbiavai su Lietuvos žiniasklaida, tad kaip jauteisi, kai Škotijoje reikėjo dirbti darbus, kurie ne prie širdies?
Universiteto diplomas taip ir liko stalčiuje. Po jo gavimo pusę metų buvau Azijoje. Keturis mėnesius praleidau Filipinuose, kur dirbau Taikos palaikymo misijoje. Po tokio intelektualaus ir ypatingo užsiėmimo buvo kiek neįprasta peršokti prie paprasto ir mažiau kūrybingo darbo. Labiausiai trūko rašymo.
- Kokios mintys palaikė sunkiausiais momentais?
Sunkių momentų tikrai netrūko, bet jie pasitaiko turbūt kiekvienam emigrantui. Pradžia, kaip visada sunki, paskui, kaip sakoma, ir šuo pripranta kariamas. Rasdavau ir teigiamų dalykų, kurie nukreipdavo mintis nuo rutinos ir sunkumų. Ilgai vienoje vietoje JK neišbūdavau, po kelių mėnesių visada stengdavausi ištrūkti.
- Ar darbas JK padėjo išsipildyti tavo svajonei?
Tikrai padėjo. Patirtis, įgyta JK, sunkiai įkainojama. Daug ko išmokau, nors čia ir nebuvau labai ilgai. Savarankiškumo, atsakomybės ir pareigos jausmo tikrai įgijau daugiau nei turėjau prieš tai. Pakeičiau apie dešimtį darbų, ne visur jaučiausi savo kailyje, bet žinojau, kad visa tai laikina.
- Papasakok apie savo kelionę į Afriką.
Pusę metų ruošiausi, pusę metų ir keliavau. Turbūt, jei būčiau ruošęsis dvejus metus - dvejus ir kelionėje būčiau užtrukęs... Žinojau, kad pavojinga ir einu į nežinią, bet labai jau knietėjo pažinti ir pajusti kaip ten, už tos žaliuojančių lianų uždangos gyvenimas atrodo. Daug kartų nusivyliau, daug kartų buvau apstulbęs - bet niekada nelikau abejingas. 6 mėnesiai, per kuriuos sukoriau 18 tūkstančių kilometrų per 15 šalių, keliaudamas iš Maroko į Pietų Afrikos Respubliką. Žiūriu kartais į Afrikos žemėlapį ir negaliu patikėti, kad man tai pavyko.
- Kokios buvo įspūdingiausios/pavojingiausios akimirkos kelionėje?
Kongo čiabuviai vijosi mus su bambukų lazdomis, Nigerijos pasienyje man grėsė areštas, skriejau pašėlusiu greičiu Kamerūno džiunglių upėmis. Maroko greitkelyje buvau užpultas butelio šuke ginkluoto narkomano, šios šalies pietuose akmenimis mane apmėtė išprotėję vaikai. Savaitę ėjau pėsčiomis per Sacharą, miegojau po atviru dangumi lygiai ant ekvatoriaus - pasaulio vidurio su musėmis cėcė, maliariniais uodais ir keisčiausiais vabalais.
Benine pabuvojau Afrikos Venecijoje, Mauritanijos dykumoje skaičiavau milijonus žvaigždžių, litrais gėriau mėtų arbatą ir būdamas vegetaru neatsisakiau pabandyti kupranugarių mėsos.
- Keliones mėgsta didžioji dauguma žmonių, tačiau tokioms ekstremalioms ekspedicijoms, kaip tavo, ryžtasi itin retas. Kas tave skatina rizikuoti ir kodėl tu tai darai?
Kodėl žmonės lipa į kalnų viršūnes? Turbūt ne dėl malonumo, o dėl sunkumų ir dėl tos vienintelės akimirkos pasiekus tikslą. Esu egzotikos, aštrių, bet proto ribose įsitenkančių pojūčių mėgėjas. Tikrą pasaulio ir gyvenimo pulsą galima pajusti tik lendant pas "liūtą į narvą" ir šokant "pasimaudyti į baseiną su rykliais". Gyvenimas turi būti ekstremalus, bet proto ribose.
- Kodėl rašai knygą? Papasakok apie ją plačiau.
Po pusę metų trukusio afrikietiško safario negalėjau laikyti visų minčių vien galvoje. Paėmiau ir surašiau viską į prisiminimų knygą. Užtrukau tik keturis mėnesius. Dabar ramu. Lietuvoje daug keliaujančiųjų, bet mažai rašančiųjų, norėčiau šitą sąstingį sugriauti. Knyga apie Afriką, kurią leidžia "Tyto Alba" leidykla pasirodys gegužės mėnesį.
- Didžioji dauguma žmonių net negalėtų išvardinti tiek šalių, kiek tu esi aplankęs, netrukus bus išleista tavo pirmoji knyga, dirbi tau patinkantį darbą, o ir apskritai dažniausiai spjauni į nusistovėjusius stereotipus ir darai tai, ką pats nori. Kokia tavo laimės ir laisvės paslaptis?
Pasakysiu trumpai. Svarbu turėti ilgą kelią po kojomis ir laisvę širdyje.
- Gimei ir augai Lietuvos provincijoje, kurioje itin stiprūs stereotipai. Tu eini prieš srovę. Kaip tai atsitiko? Ar sunku?
Baltos varnos visad po didinamuoju stiklu. Kaimiečiai visada gyvena savo rūmuose ir sunkiai iš jų išsprūsta. Būna, kad grįžtu į kaimą, nepažįstu beveik visų žmonių, o jie mane pažįsta. Žmonės provincijoje paprasti, atlapaširdžiai, nesugadinti, sako ką galvoja. Man tokie patinka. Praleidau kaime 18 metų, dabar net nesusimąstau, prarastas tai mano gyvenimo laikotarpis, ar ne. Eiti prieš srovę sunkiau, paskausta raumenis. Bet nuo senų laikų mano bėgimo treneris kartojo, kad raumenų skausmas yra malonus.
- Kas tau svarbiau, kūryba ar kelionės?
Pradžioje buvo kūryba. Nuo 16 metų pradėjau rašyti į Šilutės rajono laikraštį "Pamarys". Paskui atsirado kelionės, apie kokias net nedrįsau pasvajoti. Bet vien keliaudamas nejaučiau pilnumo, be tos kelionės "atidavimo" kažkam kitam. Tada pradėjau rašyti. Dabar man svarbiau kūryba, bet Hemingvėjus nebenorėjo gyventi, kai nebegalėjo rašyti, aš nebenorėsiu gyventi, kai nebegalėsiu keliauti.
- Gyvename globaliame pasaulyje, ir į bet kurią žemės vietą galima patekti vos per keliolika valandų. Ar dar yra žemėje iššūkių vertų atradimo?
Taip, į bet kurią vietą pasaulyje galima patekti per keliolika valandų, bet ar patenkame? Gimiau jau praėjus dviems dešimtmečiams po žmogaus išsilaipinimo mėnulyje ir atrodytų, kad žemėje viskas atrasta. Viskas atrasta kažkieno kito, bet juk kiekvienas žmogus tą pačią vietą suranda savaip. Į tai žiūriu individualiai, todėl iššūkių ir atradimų žemėje niekada netrūks.
- Apie ką svajoji? Kokie artimiausi – tolimesni planai? Ar planuoji dar kada grįžti į Jungtinę Karalystę?
Kaip emigrantas į JK tikrai negrįšiu, jau atsikandau. Tai ne man. Savojo "aš" emigracijoje ieškoti nenoriu, turbūt ir nerasčiau. O svajonių ir planų daug. Džiaugiuosi, kad jie pildysis Lietuvoje.
- Koks bus knygos pavadinimas?
"Atgal į Afriką". Čia filosofinis pavadinimas, reiškiantis ne tik tai, kad aš sugrįžau į Afriką, bet tuo pačiu sugrįžau ir į tą vietą, iš kurios kilo žmogus, galima sakyti, mano ir visų mūsų istorinis protėvis. Birželio mėnesį šią knygą pristatysiu ir Londono lietuviams.
Kai kuriuos D. Kinderio įspūdžius iš Afrikos galite paskaityti čia: http://www.africa4corners.com/