Taip pat susidūrėme ir su kitu reiškiniu – emigravusių tėvų Lietuvoje paliktų vaikų psichologinėmis problemomis. Pernai nutarėm pabandyti gauti finansavimą šias problemas jungiančiam projektui. Beveik visus metus praleidome po Seimą ir kitas institucijas bevaikščiodami, tačiau šiemet visi reikalai kažkaip išjudėjo.
- Dėl kokių problemų į jus dažniausiai kreipiasi užsienyje gyvenantys lietuviai?
Priežastys labai įvairios, dažniausiai netgi ne finansinės. Būna, kad tie žmonės, kurie važiuoja su konkrečiu tikslu, pavyzdžiui, per kelis metus užsidirbti butui, patiria daugiau steso. Tačiau šiaip į mus kreipiasi labai įvairūs žmonės - ir tie, kas išvažiavę studijuoja ar dirba kvalifikuotus darbus.
Kiekvieno žmogaus problemos skirtingos, tačiau viena pagrindinių – savęs nuvertinimas. „Aš esu kažkoks prastesnis“ - užsienyje gyvenantys lietuviai pradeda save lyginti su vietiniais žmonėmis. Tai gali būti tiek profesinėje veikloje, tiek šeimoje. Pavyzdžiui, mergina išteka už užsieniečio ir pradeda kompleksuoti pradėdama lyginti save su buvusiomis jo moterimis. Lietuviai save pradeda nuvertinti – „aš čia pilka pelytė, o jie yra įžūlesni, daugiau pasiekę, labiau kovingi“. Nuo to prasideda visokie nerimai, depresijos, kurios kartais perauga į tikrai labai rimtas sveikatos problemas.
- Mes pradėjome save vadinti drąsia tauta. Ar emigrantai iš tiesų drąsūs žmonės?
Na čia labai priklauso nuo žmogaus. Kartais gali pavadinti drąsiu likusįjį Lietuvoje, kuris čia įgyvendino savo idėjas. Aš galvoju, kad žmogaus gera psichologinė savijauta priklauso ne nuo geografijos. Yra žmonių, kurie gerai jaučiasi bet kokioje šalyje.
Nors kai kurie žmonės sako, kad emigracija tau ir tavo vaikams, ir tavo anūkams daro nepataisomą žalą, nes tavo šaknys ne čia ar ten kalba svetima, aš manau, kad jei tu viduje su savim sutari ir vežiesi tą savo tėvynės, draugų, šeimos šilumą, tai tu gerai jausies bet kur pasaulyje.
- Jūs susiduriate tiek su Lietuvoje, tiek su užsienyje gyvenančiais lietuviais. Iš savo profesimės pusės, ar pastebite skirtumus tarp jų? Ar emigracija pakeičia žmones?
Pakeičia. Matau grįžtančius draugus, pacientus. Matau kaip žmonės pralaisvėja. Pas mus yra to susikaustymo daugiau. Aišku būna, kad emigracijoje kai kurios problemos paūmėja. Va vienas žmogus grįžo su Londono psichiatrinės ligoninės išrašu – paranoidinė šizofrenija. Galbūt jam buvo sunku, jis buvo labai didelis perfekcionistas, stengėsi mokslus suderinti su darbu, visur pasiekti aukščiausią lygį. Aišku, ši liga jam galėjo pasireikšti ir Lietuvoje – emigracija ją galbūt tik išprovokavo. Tačiau dažniausiai, kiek tenka susidurti, žmonės grįžta labiau pasitikintys savimi, turintys savo nuomonę ir nebijantys jos pasakyti.
- Kaip minėjote, dėl tėvų emigracijos itin kenčia vaikai. Kaip tėvai turėtų elgtis, kad Lietuvoje likusios atžalos nukentėtų mažiausiai?
Reikia labai daug vaikam aiškinti, kodėl jie išvažiuoja. Itin svarbu pabrėžti, kas bus geriau, kai jie grįš. Taip pat svarbu nurodyti terminus, kada jie grįš. Aišku, gali būti, kad žmogus nežino – planuoja išvažiuoti metams, bet užsienyje išbūna trejus. Svarbiausia bendrauti, kalbėtis – dabartinės technologijos tą leidžia. Reikia nustatyti konkretų laiką – jei, pavyzdžiui, neįmanoma kalbėti kiekvieną dieną, reikia nustatyti, kad, tarkim, bus susiskambinama pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį ar savaitgalį tam tikru, konkrečiu laiku.
Tėvai taip pat turėtų stengtis ne tik klausinėti, kaip sekasi vaikams, bet ir patys papasakoti apie save – ką jie veikia, kaip jiems sekasi, parodyti nuotraukas. Tinka visi metodai, kurie parodo vaikui, jog nors tėvus nuo jo skiria daugybė kilometrų, jie vis tiek yra kartu.
Patirtis rodo, kad vyresnis vaikas jau gali suprasti, kodėl tėvai išvažiavo, tačiau nepaisant to, jų viduje visada kirba tokios mintys, kaip „aš esu paliktas“, „kodėl manęs neėmė“ ir panašiai. Pagrindinės problemos kyla dėl to, kad vaikai jaučiasi nereikalingi. Tuomet būna dvi reakcijos – arba jam prasideda depresija – viskas tampa nebeįdomu: draugai, mokslas, arba vaikas pasidaro kaip tik hiperaktyvus, asocialus, prasideda vagystės, visokios gatvės kompanijos ir kita.
- O kaip jaučiasi vaikai, kurie kartu su tėvais į užsienį išvažiuoja?
Vyresniems vaikams adaptuotis naujoje šalyje yra gerokai sudėtingiau nei jaunesnio amžiaus vaikams, tad dažnai sugrųžę jie teigia, kad išvažiuoti daugiau nenorėtų.
- Kaip žinoma, viena didžiausių Lietuvos rykščių – itin daug savo noru iš gyvenimo pasitraukiančių žmonių. Tuo tarpu savižudybės tarp užsienyje gyvenančių lietuvių nėra tokios populiarios. Kas tai lemia?
Aš kaip tik prieš porą savaičių išvedžiau savo teoriją. Aišku, jos negaliu pagrįsti moksliškai – aš pagalvojau, kad emigracija yra alternatyva savižudybei. Gal tai ir drastiškai ar labai grubiai skamba, bet, pavyzdžiui, statistiškai labai daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos kaimų ir miestelių, o savižudybių skaičius ten yra labai didelis. O tai yra todėl, kad žmonėms kaime pragyventi sunku, jie ten prasigeria. Išvažiavimas į užsienį yra kartais kaip pabėgimas. Tad aš taip pusiau juokais, pusiau rimtai sau ir pasakiau, kad tai yra toks alternatyvus būdas savižudybei.
- Kokiu būdu bus teikiama daugiausiai psichologinės pagalbos įgyvendinus projektą?
Šiuo metu psichologinę pagalbą mes teikiame elektroniniu paštu, IRC kanalu bei Skype pagalba, tačiau pagal tendencijas atrodo, jog užsienyje gyvenantys lietuviai yra labai pripratę prie pokalbių per Skype, tad tikriausiai per šią programą daugiausiai ir bendrausime. Aišku visi norintys galės rašyti ir elektroniniu paštu.
- Kada portalas pradės veikti?
Na čia ne viskas nuo mūsų priklauso. Su projekto finansavimu vyksta kažkokie kuriozai – apie tai, jog mūsų projektui skirti pinigai, aš sužinojau tik praėjus kelioms savaitėms - vasario gale iš žurnalistų. Vėliau teko pačiai ieškoti, su kuo pasirašyti sutartį ir dar neaišku kada visus biurokratinius formalumus pavyks sutvarkyti. Tačiau, kai interneto puslapis pradės veikti, mes būtinai apie tai visus informuosime.