Jei darbuotojas nusprendžia pasilikti šiose šalyse, sukauptas mokestis jį įvežusiam darbdaviui negrąžinamas.
Anot D. Raškinio, efektyvi priemonė skatinanti trumpalaikę imigracinę būtų progresyviai kasmet didėjantis mokestis už atsivežtą darbuotoją, pavyzdžiui, jei darbuotojas Lietuvoje dirba metus, už jį mokamas mažesnis mokestis nei už tą darbuotoją, kuris dirba antrus ar trečius metus.
Skirtingais mokesčiais taip pat esą būtų galima užtikrinti, kad į šalį atvažiuotų tik aukštos kvalifikacijos specialistai.
ETKC direktorius tvirtina, kad Latvijoje metinis mokestis už iš ne Europos Sąjungos šalių atvežtą darbuotoją yra maždaug 290 eurų, o Lietuvoje šis mokestis yra kone 10 kartų mažesnis – 40 eurų.
„Socialinės problemos aštrėja ir imigracijos ekonominis naudingumas tampa nebe toks akivaizdus ilgu laikotarpiu, taip pat – ekonominio nuosmukio metu", – atkreipia dėmesį studijos autoriai.
Pavyzdžiu pateikiama Vokietija, kurioje 2005 metais imigrantų nedarbo lygis buvo 17 proc., o vietinių gyventojų – 10,4 proc. Panaši situacija 2005 metais buvo ir Jungtinėje Karalystėje, kurioje vietinių gyventojų nedarbo lygis buvo 4,3 proc., o imigrantų – 7,3 proc.
Lopant darbuotojų trūkumo skyles siūloma į darbo rinką įtraukti šiuo metu joje nesančius asmenis, didinti darbo našumą, nes imigracija, studijos autorių nuomone, remiantis Didžiosios Britanijos ir Vokietijos patirtimi, naudinga tik trumpuoju laikotarpiu ir kylant ekonomikai.
Remdamasi šiuo tyrimu Ūkio ministerija turėtų parengti savo išvadas Ekonominės migracijos reikalų komisijai, turinčiai patobulinti šalies imigracinę politiką. DELFI jau rašė, kad Užsienio reikalų ministerijos (URM) kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtuose imigracijos iš trečiųjų šalių politikos principuose raginama nedelsiant galvoti apie „selektyviai atvirą" imigracinę politiką, leisiančią įdarbinti kvalifikuotus darbuotojus ir tam tikrų šalių tuose sektoriuose, kur jos labiausiai trūksta.
Anot URM, darbuotojus reikia kviesti visų pirma iš Baltarusijos, Moldovos, Ukrainos, Rusijos, Pietų Kaukazo valstybių, kartu palengvinant jų įdarbinimą Lietuvoje.
Pusėje įmonių yra laisvų etatų
Apklausus 521 įmonę nustatyta, kad labiausiai darbuotojų trūksta apdirbamosios gamybos (tekstilės ir jos gaminių, baldų gamybos, pagrindinių metalo ir metalo gaminių gamybos), statybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos, variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto, asmeninių ir namų ūkio reikmenų taisymo įmonės.
46 proc. apklaustų įmonių atstovų asmenų iš trečiųjų šalių įdarbinimą vertino kaip tinkamą priemonę, 42 proc. vertino kaip netinkamą.
Galimybę įdarbinti asmenis iš trečiųjų šalių savo įmonėje svarstė 28 proc. įmonių. Dauguma įmonių (70 proc.) įmonių pripažino patiriančios sunkumų surasti naujų darbuotojų. 52 proc. įmonių sakė turinčios laisvų darbo vietų, o 64 proc. tvirtino, kad darbuotojų trūkumas turėjo įtakos darbo užmokesčio kilimui.
Beveik trečdalis apklausoje dalyvavusių įmonių tvirtino, kad dėl darbuotojų trūkumo laiku neįvykdomi įsipareigojimai klientams, 27 proc. sakė, kad dėl to nukenčia įmonės veiklos kokybė.
Po lygiai – 25 proc. – pasiskirstė teigiančių, jog dėl darbuotojų trūkumo jiems sunku planuoti įmonės veiklą, įmonės praranda pelningus užsakymus, projektus bei patiria papildomų išlaidų 30 proc. bendrovių dėl tinkamų darbuotojų trūkumo neigiamo poveikio sakė nepatiriančios.
2004 m. į Lietuvą atvyko 5 tūkst. 612 užsieniečių, 2005 m. – 6 tūkst. 091, 2006 m. – 7 tūkst. 595, 2007 m. – apie 12 tūkst. Iš jų dirbti užpernai atvyko apie 3 tūkst., pernai – daugiau nei 4 tūkst.
