Galiausiai 1312 m. balandžio 5 d. bule popiežius Klemensas V Ordiną panaikino, o dar po dviejų metų paskutinysis Tamplierių ordino didysis magistras Jacques'as de Molay buvo sudegintas ant laužo, kaip neatgailaujantis eretikas.

Tamplierių ordino likimas nuo seno apipintas legendomis. Šie tamsūs, nemokyti viduramžių riteriai neretai įsivaizduojami kaip ypatingų dvasinių paslapčių saugotojai ir yra puikus mistikų bei fantastų masalas. Tai lemia ir netikėtas šios kryžiaus karų epochos katalikškojo pasaulio kariaunos galas, ir iki šiol tebegyva kryžiaus karų idealizavimo tradicija.

Tamplieriai buvo pirmasis vienuolių riterių ordinas, jo pavyzdžiu kūrėsi kiti, visų pirma Hospitalierių (joanitų) ir Vokiečių (kryžiuočių) ordinai. Pastarasis Lietuvos istorijoje suvaidino fatališką vaidmenį, ir jau vien dėl to naivios pasakos apie dvasinguosius riterius ir juos nepelnytai ištikusią tragediją netinka Lietuvai. Iš savo istorinės patirties perspektyvos mes galime ir privalome į šį reiškinį pažvelgti kritiškiau.

Tamplierių ordinas nebuvo vienas iš daugelio Katalikų bažnyčios vienuolių ordinų. Jo įkūrimas buvo savotiškas perversmas katalikų bažnyčios doktrinoje, iš prigimties taikią vienuolystės idėją pavertęs agresyvia jėga, kurios pagrindiniu uždaviniu tapo „netikėlių“ žudymas. Vienuolis ir karys – šių nesuderinamų pašaukimų sujungimas buvo sensacinga naujovė.

Šią sensaciją įteisinti padėjo žmogus, kuris iki šiol laikomas šventuoju. Neparastai įtakingas, bauginančiai asketiškas, gausiai žeriantis savo fanatiškus pamokymus, šis žmogus buvo viena iš žymiausių figūrų XII a. Vakarų Europos intelektualiniame gyvenime. Tai – cistersų abatas Bernardas Klervietis, tamsos ir neturto tikėjimo, krikščioniškojo fundamentalizmo skelbėjas, tarsi europietiškas Osamos bin Ladeno atitikmuo.

Tamplierių ordino užuomazga susikūrė apie 1119 m. Jeruzalėje. Tamplierius ėmėsi globoti Jeruzalės karalius Balduinas II (1118-1131), kuris vienuolių įžadus priėmusiems riteriams atidavė dalį karališkų rūmų, pastatytų senosios Saliamono šventyklos vietoje. Nuo šios savo rezidencijos naujieji vienuoliai ir pasivadino „Šventyklos riteriais“ – „Milites Templi“, arba tamplieriais.

Iš pradžių tai buvo devyni prancūzų riteriai, vadovaujami Hugues de Payens. Jie davė vienuolių įžadus, o taip pat įsipareigojo saugoti Šventosios žemės kelius.

Į vienuolius karius visgi dar buvo žiūrima įtariai, todėl pripažinimo teko palaukti. Tamplierių ordinas buvo įteisintas 1128 m. Trua bažnytiniame susirinkime. Bernardas Klervietis su entuziazmu palaikė vienuolių riterių ordino idėją, parašydamas „Naujosios riterijos pagyrimą Šventyklos riteriams“ (De laude novae militiae ad Milites Templi).

Šiame krikščioniškuoju fundamentalizmu persunktame traktate buvo aiškinama, kad vienuolis riteris yra apsaugotas ir tikėjimo, ir plieno šarvais, dėl kurių jis „neturi bijoti nei velnio, nei žmogaus. Nebijo jis ir žūties – ne, jis jos trokšta. Kam jam bijoti gyventi ar mirti, jeigu jo gyvenimas – Kristus, o mirtis – dovana? Jis džiaugsmingai ir ištikimai kovoja už Kristų, bet labiau norėtų susinaikinti ir būti su Kristumi, nes tai – daug geriau. (...) Jeigu palaiminti tie, kurie miršta Viešpatyje, tai kiek kartų labiau – tie, kurie miršta už Viešpatį!“

Žinoma, „naujųjų riterių“ tikslas ne tik „mirti už Viešpatį“, bet ir žudyti. „Kristaus riteris, sakau, gali saugiai žudyti ir dar saugiau žūti, nes, žūdamas tarnauja sau, o žudydamas – Kristui. (...) Pagonio mirtimi krikščionis didžiuojasi, nes ja Kristus pašlovinamas“, – skelbė bene demoniškiausias Katalikų bažnyčios šventasis Bernardas Klervietis. Ir tai atitiko laiko dvasią.

Bernardo Klerviečio biografijoje yra ir dar vienas „nuopelnas“ – būtent jo iniciatyva kryžiaus žygiai buvo nukreipti ir į Baltijos kraštus. Tai atsitiko ruošiant Antrąjį kryžiaus žygį – šio žygio skelbimui jis atidavė visą savo energiją. Besidarbuodamas Vokietijoje, Bernardas Klervietis 1147 m. kovo 17 d. atvyko į diduomenės susirinkimą Frankfurte prie Maino ir čia išgirdo pageidavimą dalį pajėgų nukreipti prieš Baltijos kraštų pagonis – visų pirma slavus (vendus), gyvenusius už Elbės.

Aršusis abatas entuziastingai palaikė šią idėją ir pažadėjo dalyvavimą šiame puolime prilyginti žygiui į Šventąją žemę. Balandžio 11 d. bule kryžiaus žygį prieš vendus paskelbė ir popiežius Eugenijus III., patvirtindamas Bernardo Klerviečio pažadą. Su pagonimis neturi būti sudaromos jokios sutartys, kol „nebus sunaikinta arba jų religija, arba tauta“, – aiškino Bernardas. Taip prasidėjo Baltijos kraštų kryžiaus žygiai, kurie atvedė kryžininkus ir į baltų žemes (prūsų žemes kliudė jau ir 1147 m. žygis).

Vienuolių riterių ordinai Vendų kryžiaus žygyje dar nedalyvavo. Bet Tamplierių ordinas pasižymėjo Palestinoje, jo autoritetas, riterių skaičius ir valdos sparčiai augo, apraizgė visą Šventąją žemę ir Vakarų Europą, ypač Prancūziją, kuri buvo pagrindinė jų bazė. Tamplierių įtakoje į riterių ordiną transformavosi ir Hospitalierių (joanitų) ordinas, susikūręs kiek anksčiau ir iš pradžių užsiiminėjęs tik sužeistųjų ir liginių slaugymu.

Kas gi buvo tie riteriai? Dar Bernardas Klervietis sveikino įvairių nusikaltėlių stojimą į Ordiną. Tamplieriai buvo paprasti, tamsūs kareiviai, besidžiaugiantys jiems iš aukščiau suteikta teise nebaudžiamai žudyti.

Valdingas popiežius Inocentas III (1198–1216) pradėjo kruviną kryžiaus žygį prieš albigiečius – Pietų Prancūzijos „eretikus“ (1209–1229). Taip nuo kryžiaus žygių skaudžiai nukentėjo ir tas Europos regionas, kuris labai entuziastingai dalyvavo pirmuosiuose kryžiaus žygiuose į Palestiną. Šiame žygyje dalyvavo ir tamplieriai.

Tas pats Inocentas III įsteigė dar du vienuolių riterių ordinus, su kuriais lietuviams buvo lemta susidurti žūtbūtinėje kovoje – Vokiečių ordiną (kol kas Palestinoje, 1199 m.) ir Kalavijuočių ordiną (Livonijoje, 1202 m.). Vokiečių ordinas turėjo laikytis dar Bernardui Klerviečiui dalyvaujant parengtos Tamplierių ordino regulos, o slaugydamas ligonius – joanitų taisyklių.

Livonijos Kalavijuočių ordinui Inocentas III taip pat suteikė tamplierių regulą. Tad nors su pačiais tamplieriais lietuviams tiesiogiai susidurti neteko, Baltijos kraštuose įsikūrę ordinai veikė pagal tuos pačius principus.

Taip jau atsitiko, kad nuo 1237 m., prisijungęs Kalavijuočių ordiną, Vokiečių ordinas netrukus monopolizavo visą kryžiaus karą Baltijos kraštuose, užkirsdamas kelius čia įsikurti arba atsikelti kitiems ordinams. Vis dėlto vienas epizodas, kuomet į Lietuvos puolimą bandė įsitraukti ir patys tamplieriai, yra žinomas.

XIII a. viduryje, kuomet krikštą priėmusi Mindaugo Lietuva atsisakė aktyvios politikos baltų žemėse, į jas ėmė tiesti rankas ne vienas pretendentas: 1) Kujavijos kunigaikštis Kazimieras ir Krokuvos kunigaikštis Boleslovas Drovusis pretendavo į Jotvą ir Galindą, 2) Mazovijos kunigaikštis Ziemovitas ir Haličo karalius Danilas pretendavo į Jotvą, 3) netgi Norvegijos karalius Hakonas 1252 m. pareiškė pretenzijas į Sembą, ir, žinoma, 4) Vokiečių ordinas siekė vienas užvaldyti visas baltų žemes.

Ypač aktyvių veiksmų ėmėsi Krokuvos kunigaikštis Boleslovas Drovusis, tuo tikslu užmezgęs ryšius su Tamplierių ordinu. Čia jam aktyviai talkino pranciškonas Baltramiejus Prahiškis, ėmęsis organizuoti nuo Vokiečių ordino nepriklausomą kryžiaus žygį prieš lietuvius ir jotvingius. Jau 1254 m. kalbėta apie poreikį arčiau Lietuvos įkurti Lukovo vyskupystę, kurios vyskupu taikėsi tapti tas pats Baltramiejus. 1255 m. rugpjūčio 6 d. kryžiaus žygio skelbimui Lenkijoje, Čekijoje ir Austrijoje Baltramiejus Prahiškis gavo popiežiaus Aleksandro IV leidimą.

Tuo buvo siekiama užbėgti už akių Vokiečių ordinui ir užgrobti dalį baltų žemių Krokuvos kunigaikščio Boleslovo Droviojo naudai. 1257 m. vasario 1 d. popiežius, atsižvelgdamas į Boleslovo Droviojo ir Tamplierių ordino Vokietijos magistro prašymą, pavedė organizuoti Lukovo vyskupystę ir jos vyskupu paskirti Baltramiejų Prahiškį. Popiežiaus bulėje teigiama, kad Lukovo pilis, kuri „yra lietuvių ir kitų netikinčiųjų kaimynystėje“, Boleslovo Droviojo yra atiduota Tamplierių ordinui.

Taigi, jeigu Boleslovo Droviojo planas būtų pavykęs, į Baltijos kraštų užkariavimą galėjo įsijungti ir tamplieriai. Tačiau Vokiečių ordinui konkurentų nereikėjo. Jau 1257 m. rugpjūčio 8 d. jis pasiekė, kad popiežius Aleksandras IV Baltramiejaus Prahiškio organizuojamą kryžiaus žygį uždraustų, net jei jis būtų skelbiamas „remiantis kokiais nors raštais, išsirūpintais ar ateityje išsirūpinsimais iš apaštalų sosto ar iš jo legatų“. Netrukus po to tamplieriai, matyt, paliko Lukovą.

1291 metai žymi Vokiečių ordino ekspansijos pabaigą. Palaužus žiemgalių pasipriešinimą, laisvi liko tik lietuviai. Su jais kovota iki XV a. pradžios, ir šios kovos didesnės sėkmės Vokiečių ordinui neatnešė. Pagrindine kovų linija tapo Nemuno žemupys, o svarbiausia lietuvių pilis šiame ruože – tais pačiais 1291 m. pastatyta Veliuona. Taigi 1291 m. padėtis Baltijos kraštuose iš esmės stabilizavosi.

Tais pačiais 1291 metais, kritus Akrai, kryžininkai buvo galutinai išvyti iš Šventosios žemės, kuri iki tol buvo ir svarbiausių vienuolių riterių ordinų veiklos centras. Vokiečių ordino didysis magistras perkėlė savo rezidenciją į Veneciją, o tamplieriai – į Paryžių.

Tamplieriai valdė nemažus turtus ir turėjo platų vienuolynų tinklą visoje Europoje, tad, netekę savo pagrindinio užsiėmimo, pagarsėjo kaip bankininkai. Kryžiaus karų idėjos dar nebuvo atsisakyta, bet Tamplierių ordino egzistavimas darėsi anachronizmu.

Tuo tarpu Prancūzijos karalių Pilypą IV Gražųjį labiausiai domino tamplierių turtai. 1305 m. vienas kalinys, kalėjęs kartu su buvusiu tamplieriumi, pranešė išgirdęs iš savo kameros draugo pasakojimą apie tai, kad tamplieriai išsižadėjo Kristaus ir atsidavė stabmeldystei. Karalius noriai priėmė šią žinią ir ėmė ruošti kaltinamąjį aktą, kuris turėjo tapti pagrindu Ordino likvidavimui.

1307 m. spalio 13 d. staiga suimti tamplieriai netrukus prisipažino dėl visų kaltinimų – viduramžių kankinimo priemonės buvo efektyvios ir jomis čia pasinaudota. Ar tai reiškia, kad tamplieriai buvo nekalti?

Tamplierių teismo procesas truko iki 1312 m. Į jį įsikšo popiežius Klemensas V, kurio sudaryta komisija perėmė suimtųjų tardymą. Popiežiaus atstovai buvo palankesni tamplieriams ir kankinimų nenaudojo. Nepaisant to, tardomi tamplieriai vėl pripažino, visus svarbiausius kaltinimus. Ar tai reiškia, kad kaltinimai pasitvirtino?

Prisipažinti, padarius nuodėmę ir dėl jos atgailauti tuo metu dar nebuvo traktuojama kaip labai baisus nusikaltimas. Keisti savo parodymus buvo kur kas pavojingiau – toks asmuo būdavo traktuojamas kaip neatgailaujantis eretikas, o neatgailaujančio eretiko laukė laužo liepsnos.

Dėl to, kuo tamplieriai buvo kaltinami, jie gal ir nebuvo kalti. Kai kurie punktai, žinoma, galėjo būti paimti iš gyvenimo, bet tamplierių kaltės reikėtų ieškoti ne juose. Galbūt daugiau pasako tai, kad tamplierių tardymą organizavęs Pilypo Gražiojo kancleris Guillaume'as de Nogaret, buvo kilęs iš Tulūzos, kur jo tėvas buvo sudegintas kaip eretikas kryžiaus žygio prieš albigiečius metu.

Kaip bebūtų buvę formuluojami kaltinimai tamplieriams, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, jų kaltė yra akivaizdi. Tai – beveik du šimtmečius trukęs nebaudžiamas naudojimasis abejotino šventumo Bernardo Klerviečio jiems suteikta teise „saugiai“ žudyti, nesibaiminant padaryti nuodėmę.

Kiti du didieji vienuolių riterių ordinai, vykstant tamplierių teismo procesui, suskubo įsitvirtinti savo susikurtose valstybėse. Vokiečių ordino didysis magistras 1309 m. savo rezidenciją iš Venecijos perkėlė į Marienburgą Prūsijoje. Hospitalierių (joanitų, dabar – Maltos) ordinas, kurio vadovybė po 1291 m. buvo prisiglaudusi Kipro karalystėje, 1309 m. užkariavo Rodo salą ir sukūrė joje savo valstybę.

Tamplierių panaikinimas jiems galiausiai išėjo į naudą: prie jų buvo prijungti panaikinto ordino likučiai ir atiteko Tamplierių ordino turtas. Nepasiekiami savo valstybėse šie ordinai pergyveno kritišką laikotarpį, ir iki šiol sėkmingai gyvuoja kaip katalikų vienuolių ordinai, tiesa, jau atsisakę savo karinių funkcijų.