Šiandien daug kam labai keistai atrodo žmogus, nesugebantis naudotis internetu, nesuvokiantis, kaip jis funkcionuoja, ir apskritai „kas tai yra“. Žmogų, pirmą kartą susidūrusį su internetu, iš tiesų apima nejaukumas ir pavojaus nuojauta. Jis pajunta, kad tai nėra erdvė, kurią tu galėtum valdyti: ji valdo tave. Internetas yra stichija, kurios regimas tvarkingumas ir aiškumas tėra apgaulingas paviršius.
Lenkų mokslinės fantastikos kūrėjas Stanisławas Lemas Jono Tyliojo užrašuose išskleidžia panašią intuiciją. Išprotėjęs profesorius turi slaptą planą sutelkti vienoje vietoje tiek informacijos, kad viršijusi viso pasaulio informacijos aprėptį, ji materializuotųsi: informacija taptų materija. Kitaip tariant, jis siekia sužlugdyti internetą kaip informacijos talpyklą ir tikrovę. Galiausiai profesoriui, rinkusiam ir registravusiam viso pasaulio užkeikimus ir burtus, kurių aptiko gyvą galybę, tai pavyko. Pasaulis tapo išlaisvintas natūraliems žmonių tarpusavio ryšiams ir jų steigiamai tvarkai.
Sekdami Lemo idėja, pastebime, kad internetas iš tikrųjų trina ribą tarp tikrovės ir iliuzijos. Teikdamas įvairiausias galimybes žmonėms bendrauti, užmegzti naujus ryšius, jis tuos ryšius geba paversti iliuzija arba padeda surasti ryšius, atitinkančius žmogaus iliuzijas. Antai vienas pažįstamas sakėsi elektroniškai susirašinėjantis su mergina, gyvenančia Brazilijoje. Jis jai pasakojantis giliausius savo išgyvenimus, baimes tikrovės bei kitų žmonių akivaizdoje. Jis besigraužiantis kelias dienas iš eilės, jei negauna iš jos jokių žinių. Galiausiai sulaukęs, beriantis įvairius priekaištus ir reikalaujantis draugystės, ištikimybės, o gal net meilės patvirtinimo.
Šis ryšys tapo toks stiprus, kad nustelbė visus laiko ir gyvenimo patikrintus ryšius. Tačiau jo stiprumas remiasi ne išskirtine draugyste ar meile kitam asmeniui, bet ištikimybe savo iliuzijai, kuri veikiausiai negrįžtamai žlugtų dviems didelio atstumo atskirtiems internetinio ryšio partneriams susitikus tikrame pasaulyje. Galbūt tuomet paaiškėtų, kad svajonių subjektas yra ne seksuali gražuolė iš egzotiškos šalies, o į keistokas fantazijas nugrimzdęs stipriai pagyvenęs gretimo namo kiemsargis.
Internetas suteikia tikėjimą ir viltį, kad jame aptiksime slapčiausių ir neįtikimiausių savo fantazijų išsipildymą. Žinoma, ne iš karto. Tačiau jei internetas siūlo neišsemiamas galimybes, tai tam tikra prasme jis yra „begalybė“. Tai reiškia, kad intensyviai ieškant, anksčiau ar vėliau jame bus galima aptikti tai, ko norima. Jis gerokai pranoksta tikrovę, su kuria kasdien susiduriame ir kuri yra netobula bei žeidžianti. Jame galima sutikti žmonių ar, tiksliau, personažų, pasižyminčių idealiomis savybėmis. Jie pranašesni už žmones, kuriuos sutinkame kasdien namuose ar darbe, kurių silpnybes ir ydas pažįstame iki pašaknų ir kurie tarsi niekuo mūsų negali nustebinti. Visos šios gėrybės yra įmanomos, žinoma, su sąlyga, kad jokiu būdu neprivalai užduoti papildomų klausimų apie viso to, kas vyksta internete, tiesą ir tikrumą.
Ilgai sėdėdamas prie kompiuterio, jis gali komentuoti tą pačią žinią dešimt ar šimtą kartų. Prisidengdamas skirtingais anoniminiais vardais (o klastingesnis – pasinaudodamas kuo daugiau IP), jis ginčysis su kitais komentatoriais, juos iškoneveiks, šitaip stiprindamas savo pozicijos populiarumą ar menkindamas priešininkų požiūrius. Pasitaiko taip, kad kai kuri nors lietuviškame internetiniame portale išspausdinta nuomonė sulaukia kelių šimtų komentarų, tai didelę dalį jų būna parašęs tas pats asmuo. Jei komentarai vertinami kaip statistiniai vienetai, tai vienas žmogus formuojant nuomonę gali įgauti iš pažiūros beveik neribotą galią.
Internetas įgalina ir kitaip įtvirtinti savo regimą galią. Jis leidžia sukurti savo svetainę, skleidžiančią norimą informaciją, kuri būtų visiškas melas. Antai tokioje svetainėje paskelbus melagingą kurio nors žmogaus biografiją, galima pasiekti, kad ji būtų priimama kaip tikresnė už tikrąją, nevirtualiąją. Panašiai galima kurti įvykius, kurių tikrovėje nebuvę. Idant ši bei kita melaginga informacija pasiektų kuo daugiau interneto gyventojų, tereikia išspręsti technines problemas, ją išpopuliarinant ar darant lengvai prieinamą. Taigi šitaip galima valdyti žmonių nuomones, jų požiūrius ir nuostatas.
Net jei laikysimės prielaidos, kad žmonės yra kritiški, ieško kitų informacijos šaltinių, internetas masina, gundo ieškoti neįprastų žmogaus proto užvaldymo technikų ar bent įteigia, kad tai yra įmanoma. Viena iš efektyviausių čia yra informacijos pakartojimo technika, kurią sėkmingai propagandoje naudojo XX a. totalitariniai režimai. Interneto „trūkumas“, palyginti su šiais režimais, yra jo ribotumas: kol kas jis nėra užėmęs visos informavimo, nuomonių ir žmonių ryšių erdvės. Interneto paribiuose vis dar aptinkame tikrovę, o ir pačioje elektroninėje erdvėje skleidžiasi kol kas centralizuotai necenzūruojamos ir nevaldomos nuomonės.
Andrew Keenas neseniai parašė knygą apie interneto kultūrinę reikšmę, ją pavadindamas „Mėgėjo kultas: Kaip šiuolaikinis internetas žudo mūsų kultūrą“. Internetą jis tyrinėja kaip savotišką tikrovės simuliakrą, tiesiogiai žlugdantį kultūrą. Žlugdymas reiškiąsis ir tuo būdu, kad interneto išpopuliarinti muzikos ar minties kūriniai jų autoriams, kurie gyvena realioje tikrovėje, neatneša jokios apčiuopiamos naudos, išskyrus internetinį populiarumą. Internetu platinami ir vartojami kūriniai neneša pinigų, padedančių autoriui išlikti ne kaip internetiniam personažui, o kaip būtybei iš kūno ir kraujo.
Šis pastebėjimas atskleidžia pačią interneto kaip kultūros ir asmenybinių ryšių erdvės esmę: internetas gyvuoja parazituodamas tikrovėje ir išnaudodamas neretai neįsisąmonintą tikėjimą jos stabilumu. Vien tol, kol tikrovėje dar ką nors reiškia tiesa ir tikima objektyvios tiesos buvimu, turi prasmę internetiniai komentarai ar kita forma pareikštos nuomonės. Vien tol, kol tikima, kad pasaulyje galioja žmogui ir visuomenei svarbių ir mažiau svarbių dalykų hierarchija, yra prasmingi „blogai“, kuriuose labai subjektyvus kurio nors kitiems nepastebimo epizodo išgyvenimas pateikiamas kaip kone epochinis įvykis. Antai vien tikint, kad valdžia nesugriaus valstybės ar kad visuomenė laikosi ant daugiau ar mažiau stabilių moralės pagrindų, galima smulkmeniškai dalytis su kitais į egzistencinį rangą iškeltomis asociacijomis, kylančiomis klausant bičių dūzgimo ar stebint kaimyno katės tinginiavimą.
Internetas, taip, kaip jis funkcionuoja šiandien, yra sekuliarios saugumo ir gerovės visuomenės atspindys. Artimo meilė ir iš jos kylantis solidarumas tokios visuomenės individo egzistencijai nėra būtini. Užsidirbti pragyvenimui ar užsitikrinti fizinį bei socialinį saugumą jis gali ir tik minimaliai bendraudamas su kitais visuomenės nariais. Tikrųjų gyvenimo prasmių jis ieško savyje, savo fantazijose ir išgyvenimuose, nekeldamas sau tikslo jų kaip nors patikrinti. Tokiai egzistencijai internetas yra veikiausiai tinkamiausia erdvė: jis garantuoja veiksmą, anonimiškumą ir atsaką.
Šiuolaikinio žmogaus santykis su internetu labai primena (šiandien vaikams gal jau rečiau skaitomų) tradicinių pasakų herojų santykį su jų aptinkama paslaptinga tikrove. Pasakose herojus išsiruošia į kelią vykdyti užduoties, kurią pats išsikelia, užduoda kas nors kitas ar todėl, kad toks žygis tampa būtinas dėl taip susiklosčiusių aplinkybių. Tad jis išsirengia į kelią ir patenka į neįprastą erdvę ir laiką, kur negali atlikti tam tikrų veiksmų. Antai princas lieka laimingas tol, kol naktį neatidengia po puodu pavožtos degančios žvakės, kad pamatytų karalaitę „tikroje“ šviesoje. Mėlynbarzdžio pilyje gyvenanti nuotaka veikiausiai būtų ilgai ir laimingai nugyvenusi savo gyvenimą, jei nebūtų užsukusi į uždraustąjį kambarį, kur suvokė baisią tiesą. Akistata su tikrove situaciją iš esmės pakeičia. Minėtas princas turi atlikti daug labai tikroviškų ir pavojingų žygių, kad nusistovėtų gyvenimo pusiausvyra. Mėlynbarzdžio nuotaka per plauką išvengia mirties. Kadangi pasaka pagal apibrėžimą negali baigtis kitaip nei laimingai, tai išvargę herojai – kiekvienas savaip – galiausiai įgyja tikrovės patirtį ir gebėjimą joje gyventi.
Taigi internetą galime tiesiog suvokti kaip netradicinės formos žmogaus išbandymą labai tradicinėmis pagundomis. Internetas yra išraiška to, kas vadinama pasaulio nuodėmės struktūra. Jis atitraukia žmogų nuo tikrovės, savo tapatybės ir tobulėjimo paieškų. Jis žmogų suvilioja galios ir žmogišką ribotumą peržengiančio bendravimo bei gyvenimo pažadais. Jis yra patrauklus ir lankstus, greitai prisitaikantis prie įvairiausių žmogaus norų, geismų ir jo tuštybės poreikių. Visa tai pasiekiama lengvai, tarsi be žmogaus pastangų, asmeninių nuostolių, kaltės ir atsakomybės išgyvenimo. Internetas tiesiogiai tarsi nemeta jokių iššūkių žmogui. Tačiau pats jo buvimas yra iššūkis, kurio nepriėmęs žmogus gali prarasti ryšį ne tik su tikrove, bet ir pats su savimi.
Beje, nėra jokių garantijų, kad žmogaus ir interneto istorija baigsis laimingai. Žmogų gali ištikti akistata su tikrove, kuriai jis nebus pasirengęs ir kurios negalės išgyventi. Tiesa, su internetu susidūręs žmogus gali gyventi ilgai ir laimingai, bendraudamas su iliuziniais personažais ir mėgaudamasis iliuzine galia. Tačiau tikrai laiminga pabaiga būna tada, kai žmogus galiausiai aptinka tiesą ir prasmingai įsikuria netobuloje tikrovėje.